Benediktinių bažnyčios vertybės

Svarbi sukaktis

Tai antroji projekto „Dingę ir išlikę: Kauno senosios moterų vienuolijos“ paroda. Pirmoji buvo skirta Kaune jau nebeveikiančio seserų bernardinių ordino palikimui, o naujoji lankytojams atskleidžia išlikusias įspūdingas benediktinių bažnyčios vertybes.

Pasak parodos sumanytojo, Kauno arkivyskupijos muziejaus direktoriaus dr. Dariaus Žukausko, paroda siekiama bent iš dalies atkurti senąjį bažnyčios vidaus vaizdą, kuris tarpukariu buvo atnaujintas, o sovietmečiu sunaikintas.

Parodą Kauno arkivyskupijos muziejus rengia svarbia proga – šiais metais Kauno benediktinės mini 400 metų vienuolyno fundacijos jubiliejų. Iš Nesvyžiaus į Kauną benediktines pakvietė Kauno maršalas Andriejus Skorulskis. Jis 1621 m. valdovo Zigmanto Vazos privilegija išrūpino joms Šv. Mikalojaus bažnyčią, o 1624 m. oficialiai fundavo vienuolyną. Šv. Mikalojaus bažnyčia pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1493 m., o iki XVII a. jau buvo gerokai apleista. Benediktinės ją prikėlė naujam gyvenimui ir joje meldžiasi iki šiol.

Sunaikintas grožis

XVII–XVIII a. kurtą bažnyčios aukšto meninio lygio barokinį interjerą sudarė septyni mediniai altoriai, kurių dalis atnaujinant 1938–1940 m. buvo išardyti. Tuo metu presbiterija buvo įrengta pagal dailininko Liudo Truikio projektą. Jis sukūrė Didįjį altorių ir jo aplinką, kurio vienas iš ryškiausių akcentų – rengiant parodą atrasti ir jau restauruoti trys „Apaštalų“ paveikslai-pano. Buvęs Didysis bažnyčios altorius vėliau perduotas Ariogalos bažnyčiai, ten yra iki šiol.

„Likę altoriai buvo sunaikinti sovietmečiu, kai bažnyčia 1948 m. nacionalizuota, o seserys benediktinės išvarytos iš savo šventovės ir vienuolyno. Bažnyčioje ėmė veikti bibliotekos sandėlis, kuriame saugoti ir altoriai. Čia buvę paveikslai 1963 m. atiduoti ateizmo muziejui, o vėliau jie pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų, kur saugomi iki šių dienų. Skulptūros ir altoriai buvo išardyti 1979 m. ir nuvežti į Pažaislio vienuolyną, kur tuo metu veikė M. K. Čiurlionio muziejaus saugyklos, – pasakojo viena iš parodos kuratorių, muziejaus vyr. fondų saugotoja dr. Rima Valinčiūtė-Varnė. – Lietuvai tapus nepriklausoma, bažnyčia 1992 m. buvo atšventinta ir sugrąžinta benediktinėms. Tuo laikotarpiu atrestauruoti ir naudoti vėl pritaikyti tik Didysis ir Šv. Benedikto altoriai.“

Kitų altorių dalys saugotos bažnyčios palėpėje. 1999 ir 2023 m. vertingiausi altorių drožiniai buvo perduoti Kauno arkivyskupijos muziejui. Šių altorių drožyba, kurią galima pamatyti parodoje, nuosekliai iliustruoja Lietuvos medžio drožybos kaitą XVII–XVIII a. – kremzlinę drožybą keitė vešlus ir sausas akantas, o šį papildė juostinio dekoro ornamentika.

Sukaktis: šiais metais Kauno benediktinės mini 400 metų vienuolyno fundacijos jubiliejų. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Atsivežė iš Romos

Nemažą eksponuojamų kūrinių dalį sudaro parodos partnerio Lietuvos nacionalinio muziejaus saugomi autentiški Kauno Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios altoriniai paveikslai, kuriuos 1862 m. nutapė Romoje mokęsis dailininkas Ignacas Sezenevskis: „Švč. Jėzaus Širdis“, „Jėzus su erškėčių vainiku“, „Šv. Margarita, Čenstakavos Dievo Motina su Kūdikiu“, „Šv. Benediktas siunčia Šv. Maurą gelbėti Šv. Placidą“.

„XIX a. Šv. Mikalojaus bažnyčioje kabantys paveikslai jau buvo nusidėvėję, pavargę, tad 1862 m. ordino vyresnioji Sofija Glembauskaitė atnaujino visą bažnyčios interjerą. Tikėtina, kad iki tol altoriai buvo tamsūs, o ji užsakė meistrus, kad juos perdažytų šviesiai ir paauksuotų. Kartu buvo pasamdytas dailininkas I. Sezenevskis, kuris nutapė trylika paveikslų – sukūrė naujų ir pertapė senus. Šiuo metu sunkoka pasakyti, kurie paveikslai yra senieji, pertapyti, o kurie nauji, sukurti dailininko. Tačiau tikėtina, kad pertapyti yra benediktinėms svarbiausių šventųjų Šv. Benedikto ir Šv. Skolastikos paveikslai, – atskleidė dr. R. Valinčiūtė-Varnė. – Įdomu, kad visi paveikslai yra nutapyti ant skardos. Mūsų krašte ši technika nebuvo populiari. Apie patį I. Sezenevskį žinoma nedaug, apie jį daugiau kalba jo darbai. Žinoma tik tai, kad dailininkas mokėsi Romoje, greičiausiai Šv. Luko akademijoje. Galbūt iš Italijos jis ir atsivežė tokią įdomią, mūsų kraštams nelabai įprastą tapymo ant skardos techniką.“

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Garsiojo dailininko pėdsakai

Parodoje galima pamatyti ir sovietmečiu iš bažnyčios į privačias rankas patekusius, o neseniai benediktinėms sugrąžintus paveikslus: „Švč. Jėzaus Vardas“ (1644 m.), „Šv. Skolastika“ (XIX a. II p.). Akį traukia monumentalių matmenų paveikslas „Šv. Benediktas“ (apie 1756–1758 m.) iš Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios, priskiriamas garsiajam Lietuvos baroko dailininkui Simonui Čechavičiui.

Likę altoriai sunaikinti sovietmečiu, kai bažnyčia 1948 m. buvo nacionalizuota, o seserys benediktinės išvarytos iš savo šventovės ir vienuolyno.

„XVIII a. viduryje benediktinės užsisakė du paveikslus pas, ko gero, madingiausią ir žinomiausią vėlyvojo baroko dailininką S. Čechavičių: Šv. Benedikto ir Šv. Skolastikos portretus. Pastarasis S. Čechavičiui priskiriamas tik pagal stilistiką, nėra iki galo žinoma, kas jo autorius. Kita vertus, tuo pačiu metu Vilniaus benediktinės visą Šv. Kotrynos bažnyčią išpuošė S. Čechavičiaus paveikslais, tad kodėl gi kaunietės negalėjo paprašyti dviejų nedidelių paveikslų savo bažnyčiai? – pasakojo dr. Rima Valinčiūtė-Varnė. – Šv. Benedikto paveikslą, taip pat priskiriamą S. Čechavičiui, mes pasiskolinome iš Raudondvario bažnyčios, kur jis pateko grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus iniciatyva. Grafas savo dangiškajam globėjui norėjo paskirti paveikslą, tad įsigijo jį iš Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios.“

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Prabanga ir paslaptys

Išskirtinę meninę ir istorinę vertę turi puošnūs tauriųjų metalų aptaisai, dengę Kauno ir bažnyčios globėjo Šv. Mikalojaus paveikslą. Juos 1770 m. užsakė trys vienuolės benediktinės ir Kauno vaitienė Joana Glembockienė. Pasak parodos kuratorės, parodoje matomas Šv. Mikalojaus paveikslas yra nutapytas jau kiek vėliau, atkartojant senąjį, jau neišlikusį. Įspūdingas paveikslo aukso aptaisas priskiriamas Tado Skendzierskio darbui, kuris buvo geriausias to meto rokoko stiliaus auksakalys Vilniuje. Apačioje yra įrašas lenkų kalba, kaip buvo įprasta, parašytas santrumpomis. Tad vardus ir pavardes muziejaus specialistams teko šifruoti. Įraše parašyta, kad aptaisą 1770 m. rugsėjo 28 d. užsakė trys vienuolės ir prie jų kilnaus tikslo prisidėjusi Kauno vaitienė J. Glembockienė.

Įdomus ir nežinomo dailininko Šv. Kazimiero paveikslas (XIX a.), slepiantis nedidelę paslaptį. Jis nutapytas ant senesnio Šv. Kazimiero paveikslo, kurio dešinėje pusėje galima įžvelgti užtapytą Vilniaus vaizdą. Sostinė labai dažnai būdavo vaizduojama šio šventojo paveikslų fone.

Kas? Paroda (Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios palikimas“.

Kur? Kauno arkivyskupijos muziejuje (M. Valančiaus g. 6)

Kada? Iki 2025 06 07.