Kam to reikia?

"Kauno tautinės kultūros centro (KTKC) folkloro ansamblį "Dailingė" galima būtų pavadinti šeimų ir giminių ansambliu, nes į repeticijas atkeliauja ne tik keli vienos šeimos vaikai, bet ir pusbroliai, pusseserės, jų draugai, o penktadieniais užsuka padainuoti, pasišokti ir kai kurie tėveliai", – taip kolektyvo portretą piešia dešimtmetį jam vadovaujanti mokytoja metodininkė Birutė Nemčinskienė.

"Kolektyvas susibūrė kažkaip nepastebimai ir natūraliai. Vieni per kitus, vieni per kitus – ir štai "Dailingėje" jau 35 ansambliečiai, neskaitant suaugusiųjų", – suskaičiavo vadovė. Ji atvira – kolektyve skirtingų amžiaus žmonių ir interesai skirtingi, todėl yra keturios grupės, kuriose mokomasi atitinkamo repertuaro, bet ateina laikas ir bendroms repeticijoms. "Tuomet išryškėja visa repertuaro įvairovė, sudreba KTKC sienos nuo dainų ir šokių muzikos. Darbelio tikrai labai daug, bet jis man patinka. Jaučiu prasmę, nes stengiuosi šeimos narius burti bendrai veiklai. Kam to reikia? Atsakymas paprastas: stipri šeima – stipri tauta, stipri valstybė", – darbo su "Dailinge" prasmę atskleidė B. Nemčinskienė ir pasidžiaugė, kad turi bendraminčių.

Pasak mokytojos, vienai, be niekieno pagalbos dirbti su tokiu margaspalviu kolektyvu būtų labai sunku. "Tačiau mes, Kauno folkloristai, – nepavydūs ir neišdidūs žmonės. Visuomet, kai reikia, pakišame petį kolegai. "Dailingei" dažnai padeda puikūs etnomuzikos žinovai – Alvyda Česienė, Algirdas Kasperavičius, Vilius Marma. Kalbant apie organizacinius reikalus, stipriai talkina tėveliai. Be to, jaučiame didelį visos KTKC bendruomenės palaikymą", – džiaugėsi pašnekovė.

Stiprūs esame tuo, ką darome. O darome daug ir atsakingai.

Pažintis su mokytoja-eksperte A. Česiene, galima sakyti, ir buvo lemtinga. "Ji jau buvo užauginusi vieną folkloro ansamblio "Ratilėlis" kartą. Pakvietė padirbėti drauge, nes ansambliečių daugėjo. Tarp jų atsirado nedidukų simpatiškų dainorėlių, kuriuos į užsiėmimus atlydėdavo tėveliai. Na, kaip čia dabar – folklore negali būti apribojimų, atskyrimų. Atvirkščiai, tai visus – šeimą, bendruomenę, draugų būrį, tautą – vienijantis kultūros reiškinys. Todėl prie vaikučių pakviečiau prisijungti tėvelius. Taip tarp pirmųjų ansambliečių radosi Juškių, Garnių, Railų, Žurkevičių, Monse, Buknių, Nekrošių, Lukenskų, Šmitų, Stasiulevičių, Diržinauskų šeimos", – margaspalvio kolektyvo gimimą prisiminė vadovė. Ir mokytoja A.Česienė pritarė naujo ansamblio kūrimui. Iš pradžių jis vadinosi KTKC folkloro ansamblio "Ratilėlis" šeimų grupė, o 2011-ųjų rudenį, surengęs vardynų koncertą, kolektyvas prisistatė jau kaip KTKC folkloro ansamblis "Dailingė".

Turtas, kuriuo didžiuojasi

"Stiprūs esame tuo, ką darome. O darome daug ir atsakingai", – skubėjo pasidžiaugti "Dailingės" vadovė. O pasidžiaugti išties yra kuo – ansamblio vaikai yra daugkartiniai įvairų konkursų laureatai, aktyvūs miesto ir respublikinių dainų švenčių, tarptautinių folkloro festivalių dalyviai.

"Per 10-metį "Dailingė" susikrovė nemenką kraitį. Ne tik dvasinį – nusistovėjęs repertuaras, žinios apie tradicinę kultūrą, bendravimas, pasiekimai konkursuose, bet ir materialųjį. Kolektyvo nuosavybė – ragai, skudučiai, cimbolai, basetlė, pūslinė, lamzdeliai, dūdmaišis, Sekminių rageliai, dambreliai, nendrės birbynė, būgnas, "kiaulė", molinukai. Ansambliečiai kankliuoja, čirpina smuikelius, trauko armonikų ir bandonijų dumples. Pastaruoju metu bandome atrasti subtilųjį švilpos garsyną. Žodžiu, instrumentų visiems – pagal norą, ūpą ir gebėjimus", – atkreipė dėmesį mokytoja.

Pasak B. Nemčinskienės, "Dailingės" pasirodymuose galima išgirsti ne tik solistus-instrumentalistus, vienarūšių instrumentų ansamblius, bet ir skirtingų sudėčių kapelijas, atliekančias įvairių regionų tradicinę muziką. "Vienas savičiausių – dūdmaišis, bet šis instrumentas su charakteriu, paklūstantis tik labai atsakingam ir rūpestingam šeimininkui. Su juo reikia nuolat groti, atidžiai derinti, nes kitaip - užsispirs ir bliaus kaip ožys. Todėl programose dūdmaišiu grojame saikingai – gero po truputį", – mirkteli akį ansamblio vadovė.

Nors kanklės – vyriškas instrumentas, vis dėlto ansamblyje juo mokosi skambinti ne tik berniukai, bet ir mergaitės. "Vaikinai labai gerai įvaldė ragų pūtimo techniką. Tiesą sakant, reikia paminėti, kad juose jokių pūstukų, palengvinančių garso išgavimą, nėra", – apie unikalių instrumentų prisijaukinimo subtilybes pasakojo muzikė.

Anot B .Nemčinskienės, ansambliečiams paklūsta visų Lietuvos regionų dainos, instrumentinė muzika ir šokiai. "Mes – ne etnografinis ansamblis, reprezentuojantis kokio nors vieno krašto muzikinį paveldą, bet miesto kolektyvas, į kurį ateina žmonės, kilę iš įvairių regionų. Prieš siuvantis tautinį kostiumą išsiaiškiname tėvų, senelių kilmę, tuomet šis išeiginis drabužis jo savininkui įgauna didesnę prasmę. Tai ir atsakymas, kodėl Kauno kolektyve tiek daug žemaitiškų kostiumų. Beje, pernai birželio mėnesį kai kurie "Dailingės" nariai dalyvavo tautinio kostiumo konkurse "Išausta tapatybė" ir kategorijose "Geriausias moteriškas tautinis kostiumas" bei "Geriausias šeimos tautinis kostiumas" pelnė apdovanojimus", – neslėpė pasididžiavimo ansamblio vadovė ir siela.

Dainos įgauna visiškai kitą prasmę, kai suskamba tam tikra proga ar tam tikroje aplinkoje.

Kuo anksčiau, tuo geriau

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad "Dailingėje" visi – patyrę muzikantai, tačiau B. Nemčinskienė purto galvą – ne tai svarbiausia, juolab kad ir norintiems tapti ansamblio nariais specialios atrankos nėra.

"Svarbu, kad vaikas nebūtų stumiamas per prievartą. Kuo anksčiau tėveliai vaikučius atves, o dar geriau – atneš, tuo greičiau bus matomi rezultatai. Tuomet visos lietuviškų melodijų intonacijos, dermės taps savastimi, ir vėliau nebebus svetimos. Todėl keturmečiai, penkiamečiai "Dailingėje" – jau prakutę ir pilnateisiai ansambliečiai", – su meile apie pačius mažiausius dailingiukus pasakojo vadovė. Pasak jos, ir vyresniems vaikams bei jaunuoliams "Dailingės" durys atviros visada, svarbu, kad būtų noro.

"Daug visko buvo, bet daugiausia – muzikos", – šyptelėjo "Dailingės" vadovė, paprašyta prisiminti labiausiai įsiminusias akimirkas. O jų išties būta kelionėse, stovyklose, šventėse, susitikimuose su įvairiais žmonėmis.

"Dainos įgauna visiškai kitą prasmę, kai suskamba tam tikra proga ar tam tikroje aplinkoje. 2015-aisiais keliavome po etnines lietuvių žemes Lenkijoje ir aplankėme Berznyko kapines netoli Seinų, kur palaidoti Lietuvos kariai, žuvę 1920 m. rugsėjo 22–23 d. karinio konflikto su Lenkija metu. Mūsų pagarbos ženklas jiems buvo daina "Žygiuoja kareiviai". Šią dainą už kapinių tvoros traukėme su užsidegimu ir nuoširdžiai. Ji skambėjo ir 2016 m. liepą, atidengiant paminklinį akmenį generolui Kazimierui Skučui Mauručiuose. Tuomet ši daina mūsų lūpose, galima sakyti, virto himnu visiems, kovojusiems už Lietuvos laisvę", – jautriomis akimirkomis dalijosi mokytoja.