Dainuoti gali visi

„Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ kvietė Dainavos bei kitų mikrorajonų gyventojus į baigiamąjį šių metų renginį „Promočių giesmės. Sutartinių magija“.

Renginys „Promočių giesmės. Sutartinių magija“ unikalus tuo, kad čia žmonės ateina ne tik pasiklausyti sutartinių, tačiau yra ir patys įtraukiami bei mokomi liaudies dainų subtilybių. Nereikia pasiruošimo ar dainavimo įgūdžių, susėsti į vieningą ratą priimami visi.

„Galite būti visiškai nedainavę, bet kiekvienas turite savo balso patirtį: niekas nežino jūsų skausmo ir džiaugsmo. Visa tai yra balse. Kiekvienas iš mūsų turime balso spalvą, tokią, kurios niekas kitas pasaulyje neturi. Dainuoti galima išmokti chore, galima išmokti dainuoti, kaip dainuoja visi, bet savo tikrąjį balsą panaudoti gali tik nedainavęs žmogus“ – renginio pradžioje įžvalgomis dalijosi L.Peleniūtė.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Mintis, kad dainuoti gali visi – pasitvirtino. „Dainuodama sutartines jaučiausi taip, lyg man pavyktų dainuoti, lyg mokėčiau. Dainavau ir galvojau – gal visai nieko?“ – renginio pabaigoje džiaugėsi projekto savanorė Goda. Pasak specialistų, reikėtų sakyti, kad sutartines gieda, o ne dainuoja.

Lietaus nepabūgo

Prieš pat renginį iš dangaus ėmė pliaupti lietus, tačiau programos komanda pasirūpino palapine, tad tai nesukėlė problemų.

Niekas nežino jūsų skausmo ir džiaugsmo. Visa tai yra balse.

Lietus neišgąsdino ir dalyvių – jie pakiliai rinkosi į bendrą ratą, kuris renginio eigoje vis gausėjo. Paskutinis dalyvis prisijungė sutartinių garsams besibaigiant, tačiau pagiedoti dar spėjo. Prie gausaus moterų būrio prisijungė ir du vyriški balsai.

„Jūs labai puošiate mūsų ratą. Be galo džiaugiuosi, kad esate čia“, – su šypsena į vyrus kreipėsi L.Peleniūtė.

Svarbiausia – kurti bendrystę

„Sutartinėje labai svarbu bendrystė. Turime susėsti taip, kad vieni kitus matytume“, – sėdant į bendrą ratą patikino mokytoja.

Karolinos Jasionytės nuotr.

Tiek sėdėdami, tiek vėliau ir stovėdami dalyviai, padedami atlikėjos, giedojo dvejines, trejines sutartines, o jas užbaigdavo ūktelėjimu – užbaigimo ženklu, kurį lydėdavo ir juokas.

Išskirtinis šio renginio akcentas – L. Peleniūtės sutartinių mokymo metodika. Žodžius dalyviai mokėsi ne, kaip įprasta, iš lapų, bet įsiklausydami į vienas kitą bei paeiliui kartodami sutartinių eilutes.

„Jei lapais užsidengsime veidus, tai tiek to akių kontakto ir teturėsime. Nesukursime dermės“, – paaiškino L. Peleniūtė.

Dalijosi įspūdžiais

Dalyviai dėkojo L. Peleniūtei bei visam būriui už neįkainojamas emocijas, ramybę ir bendrystę, kuri užplūdo giedant sutartines. Vieni teigė, jog sutartines gieda ne pirmą kartą, kitiems tai – nauja patirtis, bet nei vienas neslėpė džiaugsmo.

„Su sūnumi važiavome į Vilnių pasitikti vyro, kuris grįžo iš užsienio. Visai šeimai važiuojant pro Dainavos parką prisiminiau, kad čia vyksta renginys. Su sūnumi šokome iš mašinos ir atskubėjome čia. O juk šiuo metu turėčiau būti pasiilgusi savo vyro“, – juokdamasi pasakojo renginio dalyvė.

Visgi, paskutinį žodį tarė pati projekto sumanytoja L. Peleniūtė. Neslėpdama šypsenos ji dėkojo susirinkusiems dalyviams: „Ačiū, kad bet kokiomis sąlygomis susėdome ir buvome kartu“