Dainuojantis fortepijonas ir juo skambinantis poetas

Poetas, kuris turi viską: didingus judesius, veržlumą, grėsmingai niūrią šypseną, mielą erotiškumą, dangišką juvelyriškumą. Jam skambinant, kiekvienas partitūros balsas turi savo tembrą ir spindesį – kartais net atrodo, kad groja du pianistai. Taip kritikai apibūdina ukrainiečių kilmės Kanados pianistą Dmitrijų Levkovičių.

Kauno publikai jau pažįstamas atlikėjas apdovanotas ne vienu talentu – jo meistrišką grojimą kritikai vertina už „daugiau nei įprastą meninį rafinuotumą“, o jo sukurtas kompozicijas giria už galimybę „muzikantams panerti į širdies gelmes paliečiančias melodijas ir didžiulius emocijų pliūpsnius“.

Sėkmingai atlikėjo karjeros keliu žengiantis pianistas vis papildo savo repertuarą. Vieni naujausių jo pasiekimų – Edvardo Griego koncertas fortepijonui, atliktas su Dresdeno filharmonijos orkestru, pirmasis Ferenzo Liszto koncertas fortepijonui, grotas Berlyno filharmonijoje, o jo debiutinis albumas, kuriame įrašyti 24 Sergejaus Rachmaninovo preliudai, buvo palankiai sutiktas kritikos ir nominuotas Tarptautiniam klasikinės muzikos apdovanojimui.

D.Levkovičius kompoziciją studijavo Filadelfijoje, Curtis muzikos institute, o fortepijono meną vienuolika metų tobulino pas legendinį pedagogą Sergejų Babajaną. Atlikėjas tapo daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatu, prestižinėse salėse koncertavo su žinomais Europos ir Amerikos orkestrais ir žymiais dirigentais. Pernai pianistas gastroliavo Šveicarijoje, kur atliko Ludwigo van Beethoveno „Imperatoriškąjį“ koncertą, o jo grojami Frederico Chopino ir S.Rachmaninovo koncertai buvo transliuojami visam pasauliui.

Su Dmitrijumi buvome susitarę susisiekti paskutinėmis vasario dienomis, bet pirmasis bandymas nebuvo nusisekęs – prasidėjo karas Ukrainoje, emociškai sukrėtęs visus be išimties. Praėjus savaitei, kiek aprimus emocijoms, tęsiame pokalbį.

– Po patirto šoko tik dabar vėl pradedu groti – ruošiuosi koncertui, skirtam Ukrainai palaikyti. Kai susisiekėme prieš savaitę, mano galvoje buvo visiška sumaištis. Tuomet tikrai negalėjau kalbėtis. Ir dabar nelengva. Mūšiai tęsiasi, o kada tai baigsis – niekas negali pasakyti. Taigi, bandykime pasikalbėti apie muziką, bet, manau, karo temos taip pat neišvengsime. Po truputį pradedu suvokti, kas vyksta Ukrainoje, ir mane stebina kai kurių žinomų muzikantų pozicija. Aš suprantu, kad jie turi ką prarasti ir dažnai pasisako labai atsargiai. Nors yra ir kitokių – štai Jevgenijus Kisinas jau antrąją karo dieną išsakė labai aiškią nuomonę, deja, nemaža dalis rusų atlikėjų neturi kur trauktis – jie turi grįžti pas savo gaują, nes ši gauja gali juos arba apginti, arba paprasčiausiai sužlugdyti. Jiems nelieka pasirinkimo. Man sunku suprasti didžiųjų pasaulio valstybių elgseną, juk nereagavimas – tam tikras pritarimas. Toks elgesys leidžia suprasti, kad okupacinis karas – normalu, o man tai – nesuvokiama. Ukraina tampa Vietnamu, tik vaidmenys pasikeitė: tiekiami ginklai, bet tuo viskas ir pasibaigia. Mūsų laikais tai neįsivaizduojama.

– Kokie likimo vingiai lėmė, kad, gimęs Ukrainoje, šiuo metu gyvenate ir kuriate Kanadoje?

– Iš Ukrainos emigravome, kai man buvo vienuolika. Iki tol gyvenome Kyjive, prie kompozitorių sąjungos namų. Mokiausi muzikos mokykloje, o savaitgaliais važiuodavau į Vorzelį, kur šiuo metu vyksta mūšiai ir žūsta žmonės. Greta – dabartinių mūšių vietos Bučai ir Irpinė, o mano mokykla stovėjo greta Babin Jaro memorialo – kur buvo subombarduotas televizijos bokštas. Taigi, mano vaikystės prisiminimų vietos dabar apipiltos bombomis.

Mano tėvas, turintis žydiško kraujo, nuo pat vaikystės svajojo išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos, nes gyvenimas šioje šalyje jo netenkino. 1990-aisiais išvykome į Izraelį. Praėjus pusmečiui po išvykimo, patekome į bombardavimą – turiu nuotrauką, kur su mažąja sesute žaidžiame šachmatais užsidėję dujokaukes. Bombardavimas tetruko savaitę, bet dar būdamas vaikas taip pat pergyvenau karą.

Trejus metus gyvenome Izraelyje, ten tęsiau Kyjive pradėtus muzikos mokslus. Tada su visa šeima persikėlėme į Kanadą, o po trejų metų išvažiavau mokytis į JAV. Ten studijavau daugiau nei dešimt metų, paskui vėl grįžau į Kanadą. Esu pasaulio pilietis, todėl man sunku vertinti dabarties įvykius kokiu nors tautiniu aspektu. Nors dabar mes visi – ukrainiečiai. Šiuo metu jaučiuosi priklausantis ukrainiečių tautai labiau nei bet kada anksčiau.

Mano, kaip muzikanto, pajėgos nukreiptos muzikai apsaugoti. Muzikos pasaulyje taip pat yra daug neteisybės, daug pasikėsinimų į šį meną, apsimetinėjimų, o nuo to muzika nukenčia. Mano kūrybiniame kelyje taip pat yra savas karas ir savas frontas. Jo paskirtis – apsaugoti, apginti muziką. Taigi, manau, kad esu ne tik pasaulio pilietis, bet, greičiau, muzikos pasaulio pilietis. Tai sritis, kurioje aš galiu kažkam padėti ar kažką pataisyti.

– Turite nemažai sąsajų ir su Lietuva?

– Taip, juk mano žmona – Agnė Radzevičiūtė. Su ja susitikome Niujorke visiškai atsitiktinai. Ji – pianistė, vienintelė Lietuvos atstovė, dalyvavusi ką tik praėjusiame  F.Chopino konkurse. Ir anksčiau turėjau draugų iš Lietuvos, tai pianistai Andrius Žlabys ir Ieva Jokubavičiūtė, su kuriais susipažinau Filadelfijoje. Taigi, susitikęs su būsima žmona jau žinojau, kad Lietuvos sostinė – ne Ryga. Džiaugiuosi kiekviena proga, kai tenka koncertuoti Lietuvoje. Kauno filharmonijoje jau grojau du kartus, o viename koncertų grojome keturiomis rankomis kartu su Agne. Liko labai malonių prisiminimų – tuomet išbandžiau puikų naująjį filharmonijos fortepijoną. Neabejoju, kad taip laukiamo šių metų pasirodymo metu naujasis „Steinway“ bus dar išraiškingesnis, nes tokie instrumentai pirmuosius penkerius eksploatavimo metus tarsi bręsta, atsiskleidžia vis didesnės jų tembrinės galimybės. Manau, kad šis instrumentas jau pasiekė brandą ir jam dabar – pats geriausias laikas.

– Kuo pradžiuginsite Kauno publiką šį kartą?

– Programą koncertui rinkau dar iki prasidedant karui. Grėsmė buvo juntama, bet rimtai to nevertinau – atrodė, kad karas neįmanomas. Tarsi nujausdamas įvykius, kurie dabar vyksta Ukrainoje, koncerto pradžiai parinkau Franzo Schuberto ekspromtą, dažnai vadinamą „Ave Maria“. Tai tarsi malda už mano gimtąjį kraštą. Esminė programos grandis – melodija, todėl pavadinimas „Dainuojantis fortepijonas“ jai labai tinka. Kita vertus, šioje programoje daug guodžiančios muzikos. Guodžianti muzika itin reikalinga šiuo neramiu metu, kai kare žūsta žmonės. Jos poreikį jutau ir iki karo pradžios – tai grynai asmeninės inspiracijos. Visa programa – tai amžinasis Johannas Sebastianas Bachas ir nemirtingasis Wolfgangas Amadeus Mozartas, simboliškai įrėminti romantinės epochos muzika. Antrasis vakaro kompozitorius – F.Chopinas. Tiek J.S.Bacho, tiek W.A.Mozarto kūryboje fortepijono pedalas naudojamas saikingai, o iš pradžių nesinori groti kūrinių, nevisiškai atskleidžiančių tembrines instrumento savybes. Manau, kad reikia leisti fortepijonui suskambėti ir pasirodyti visu gražumu, parodyti, ką jis gali, o tada jau galima leistis į muzikavimo gelmes. F.Schubertas ir F.Chopinas savo kūriniais suteikia tokią galimybę.

Negalėjau apsieiti be J.S.Bacho. Šeštoji jo partita – ypatingas kūrinys ir pažvelgus giliau galima pastebėti, kad jos esmė – ne baroko šokiai. Ten apčiuopiama tik šokių žanro forma, kurioje ryškiausiai girdimas sutrikusio, maištaujančio kūrėjo balsas. Gali būti, kad tame gyvenimo etape kompozitorius kažką prarado ir jam norėjosi tai perteikti muzika. Čia juntamas praradimo skausmas, paraleliai girdimos paguodos gaidelės, keliama daugybė klausimų. J.S.Bachas kaip niekas kitas sugeba išreikšti vidinius asmenybės pojūčius. Jo polifonija – tai balsai, nesulaikomai keičiantys vienas kitą, viduje nebetelpantys žmogaus jausmai. Septynios partitos dalys parašytos e-moll tonacijoje, bet visos jos – skirtingos. Taigi, čia skamba viskas, kas taip reikalinga šiais laikais.

Guodžianti muzika itin reikalinga šiuo neramiu metu, kai kare žūsta žmonės. Jos poreikį jutau ir iki karo pradžios – tai grynai asmeninės inspiracijos.

W.A.Mozarto muzikoje papildomos spalvos taip pat neišgaunamos pedalu. Čia dešiniojo pedalo naudojimu nudažoma melodija. Dvyliktoje sonatoje pastebimi skirtingi kompozitoriaus ir jo tėvo požiūriai: W.A.Mozarto muzikoje dažnai jaučiamas skausmas, o tai prieštaravo to meto sąvokoms, todėl tėvas jį vis bandė atkalbėti nuo tokio kūrybos stiliaus. Sonatos pradžia netikėta: lyg nieko tokio nevyksta, viskas nuostabu ir staiga kaip iš niekur užgriūva tas nerealus skausmas. Ši sonata – ne saulėta, „mocartiška“ muzika – joje daug skausmo, kančios, liūdesio. Bet valantis sielą W.A.Mozarto muzikos tyrumas niekur nedingsta.

Koncerto pabaigoje skambėsiantys Roberto Schumanno kūriniai – grįžimas prie visų instrumento galimybių atskleidimo. Iš jo kūrinių fortepijonui gerai žinome penkis šešis, ne daugiau: juos kiekvienas yra girdėjęs ir gali atrodyti, kad tai – visas R.Schumannas. Iš tikrųjų tai – lengviausiai pasiekiamas R.Schumannas. Susiformavo tam tikros šių kūrinių atlikimo tradicijos, juos atliekant nereikia tiesti naujų kelių. Ten jau nutiesti bėgiai – sėsk į traukinį ir važiuok pirmyn. Rečiau skambantys R.Schumanno kūriniai ne mažiau įstabūs, greičiau – jie ne taip lengvai prieinami. Jo noveletės iki šiol man buvo nepažįstamos, tad koncertui parinkau keturias iš aštuonių parašytų pjesių. Kiekvienoje jų yra paslėptas perlas – staiga išnyranti, iš širdies sklindanti nuostabi melodija. Tuomet atsidūsti iš laimės: kaip tai nuostabu.

Noveletės – vėlyvojo kompozitoriaus kūrybos periodo opusas ir čia išryškėja sąsajos su R.Schumanno taip mėgta chorine muzika. Iš tiesų jis niekada nepiktnaudžiavo staccato, nes fortepijoninis staccato – sausas ir maršo pobūdžio. Manau, kad noveletėse ir vėlyvesniuose fortepijoniniuose R.Schumanno kūriniuose staccato neturėtų būti piešiamas vien juodomis ir baltomis spalvomis. Tai chorinis staccato ir groti jį reikia taip, kad fortepijonas skambėtų kaip choras. Tai daugiabalsė muzika, kurioje grodamas solo fortepijonas skamba tiek kaip choras, tiek kaip orkestras. Noveletės priverčia susimąstyti, jos labai optimistiškos, energingos, meilė ir viltis čia tarsi liejasi per kraštus, bet paskutinėje noveletėje staiga pasirodo tas „mocartiškas“ skausmingumas, suvokimas, kad tai, ką turime dabar, – nuostabu, bet kaip siaubinga, kad kažkada to nebeliks. Tai egzistencinis klausimas. R.Schumannas išlaukia iki pat aštuntosios noveletės, kol pasirodo tas skausmingumas, ir tada grįžta prie chorinės muzikos elemento – choralų. Partitūroje neparašyta, kad tai choralai, bet tai – būtent jie. Galbūt pianistui tai atrodo kaip paprasčiausi akordai, bet, traktuojant juos iš chorinės muzikos aspekto, tampa aišku, kodėl tie akordai skamba kaip Sergejaus Prokofjevo muzika, kuri buvo sukurta šimtmečiu vėliau. Man, kaip kompozitoriui, tai buvo labai netikėta.

– Priminėte apie savo antrąją aistrą – muzikos kūrybą. Kiek svarbi ši veikla jūsų muzikinėje karjeroje?

– Taip, aš kuriu muziką, bet šiuo metu aktyviai tuo neužsiimu. Gyvenime tenka priimti tam tikrus sprendimus, o būti akademinės muzikos kompozitoriumi nelengva. Norint tapti profesionaliu kompozitoriumi, reikia būti F.Schuberto ar W.A.Mozarto tipo žmogumi, tokiu, kuris atitrūkęs nuo realybės ir aukoja save žmonijos labui. Jis negyvens prabangoje, gal netgi skurs, bet žinos, kad niekas kitas to negali padaryti geriau už jį. Nevadinčiau muzikos komponavimo savo hobiu, greičiau tuo, kas yra atidėta, planuojant vėliau prie to sugrįžti. Šiuo metu negaliu sėsti ir rašyti širdyje kunkuliuojančios, bet niekam nereikalingos simfonijos. Manau, tai būtų neatsakinga, bet, tikiuosi, ateis laikas ir mano simfoniniams memuarams. Įgūdžiai niekur nedingsta. Žinoma, yra kompozitorių, kurie įgunda rašyti, o yra tokių, kurie jaučia poreikį kurti ir turi ką pasakyti. Tai panašu į važiavimą dviračiu: kartą išmokęs – daugiau nepamirši.

– Baigiant mūsų pokalbį, norėčiau paklausti, kokią, jūsų nuomone, įtaką muzika gali turėti šio meto įvykiams Ukrainoje?

– Mąstau realistiškai: šiuo metu reikia stengtis, kad pasaulis, kuriam dar įdomu, kas vyksta Ukrainoje, neprarastų susidomėjimo. Muzika, paramos Ukrainai koncertai padeda visiems priminti, kad tai ne įprastinės naujienos, kurias galima čia pat užmiršti. Tai didžiulė parama. Juk negalime visi, paėmę ginklą į rankas, plūsti į Ukrainą. Manau, kad profesionalas karo lauke yra daug vertingesnis už niekada ginklo rankoje nelaikiusį žmogų. Muzikantai savo pasirodymais tegu skelbia pasauliui žinią apie padėtį Ukrainoje, siekdami, kad aktualios naujienos netaptų vakarykšte žinia. Juk daugelį mūsų karčios žinios iš karto paveikia, bet, laikui bėgant, prie tokios informacijos priprantama. Tai pavojinga. Pavojinga nesuvokti, kad mes šiuo metu gyvename pasaulyje, kuriame yra ultranacionalistiškai nusiteikusi šalis, turinti branduolinį ginklą ir nuolat propaganda maitinanti savo „karo laivą“. Tai ne ta situacija, kurią galima traktuoti kaip vakarykštę naujieną. Muzikos pasaulis – labai inertiškas. Ir viskas, ką mes galime padaryti, – aiškinti tiems, kurie nesupranta. Ypač tiems, kurie nesimpatizuoja agresoriui, o tiesiog nesuvokia situacijos, keliančios grėsmę visam pasauliui.


Kas: D.Levkovičiaus rečitalis „Dainuojantis fortepijonas“

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: balandžio 7 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių