Praeities lobiai

Eksponuojami prietaisai atvežti iš įvairiausių šalių – Prancūzijos, Rusijos, Lenkijos. Parodoje galima pamatyti ne tik radijo imtuvų evoliuciją, bet ir pasiklausyti senovinių plokštelių, pažiūrėti senų filmų. Prie įėjimo įrengtas ekranas rodo filmus apie neregę dainininkę Beatričę Grincevičiūtę, muzikinį filmą "Mano dainelė", filmus apie LSSR Radiją ir Televiziją. Ekrane galima paskaityti ir senų žurnalų, tokių kaip "Tarybų Lietuva", pažiūrėti laidų, pavyzdžiui, "Žinias".

Parodoje dirbanti edukatorė Judita Burokaitė noriai pasakoja ne tik apie Lietuvos radijo istoriją, bet ir stebina žiniomis apie senovinius radijo imtuvus: "Tais laikais, kai radiją dar reikėdavo įkrauti baterija, žmonės susidurdavo su sunkumais. Buvo pasakojimų, kad žmonės nusiperka radiją su baterija, o neturi kur tos jos įkrauti, nes gyvena kaime. Todėl žmonės dažnai bateriją išmesdavo ir pirkdavo naują, nes taip būdavo patogiau."

Aparatą tekdavo slėpti

J.Burokaitė pasakoja, kad radijas buvo neįtikėtinos prabangos prekė ir jį įsigyti tikrai galėjo ne kiekvienas. Dažnai žmonės susidėdavo pinigus ir radiją nusipirkdavo keliese, nes tik taip įstengdavo išsimokėti. Ji pasakoja ir apie diktorių, Lietuvos radijo žurnalistikos pradininką Petrą Babicką, kuris prieš tai mokytojavo Jurbarke. Mokytojams buvo taip svarbu ir įdomu išgirsti lietuvišką žodį per radijo imtuvą, kad jie susidėjo pinigų ir nupirko vieną radiją visai mokyklai.

Nors radijo aparatas buvo labai brangus, dar reikėdavo mokėti ir abonentinį radijo mokestį, todėl dažnai žmonės slėpdavo, kad įsigijo radijo imtuvą.

"Natūralu, kad įsigiję brangų aparatą žmonės nenorėdavo dar mokėti mokesčio, kuris pradžioje siekė netgi 100 litų, o vėliau, metams bėgant, sumažėjo iki 5 litų miesto gyventojams ir 3 litų kaimo gyventojams, – aiškina edukatorė. – Todėl nuspręsdavo, kad radiją slėps, neregistruodavo jo, nors įstatymas nurodė tai daryti."

Grėsė baudos

Buvo suburta netgi speciali komisija, kuri vaikščiodavo po namus ir tikrindavo, ar juose nėra naujai įsigyto ir dar neregistruoto radijo. "Jeigu nuo jo įsigijimo buvo praėjusios dvi savaitės, o radijas dar neregistruotas, žmonės gaudavo nemažą baudą. Taip buvo skatinama savo pirkinius registruoti ir jų nuo valstybės neslėpti", – kalba J.Burokaitė.

Ji skuba paaiškinti, kodėl radijo mokestis buvo svarbus: "Reikia suprasti, kad dalis mokesčio atitekdavo radijo stotims. Kuo daugiau jos turėjo pinigų, tuo geresnę programą galėdavo pasiūlyti. Už tuos pinigus buvo samdomi diktoriai, orkestras, dainininkai, solistai, kviečiami įvairūs pašnekovai. Kuo daugiau pinigų – tuo geresnės kokybės paslauga. Todėl žmonės ir buvo skatinami susimokėti radijo mokestį, juos motyvuodavo geresnė, kokybiškesnė, įdomesnė programa."

Mitai, legendos, anekdotai

Edukatorė pabrėžia, kad programos buvo sudaromos atsižvelgiant į pageidavimus. Žmonės galėdavo rašyti laiškus, išsakyti, kokią muziką nori girdėti, kokie pašnekovai juos domina. Radijas bandydavo į šiuos pasiūlymus atsižvelgti: pašnekovai kalbėdavo medicinos temomis, pasakodavo apie keliones, buvo kviečiami žinomi, įdomūs žmonės. Daug dėmesio buvo skiriama ir muzikai – klausytojai norėdavo išgirsti kūrinių iš operų, miuziklų.

J.Burokaitė juokiasi, kad klausytojai nežinojo, kaip radijas veikia, todėl apie jį prikurdavo įvairiausių mitų ir legendų. "Žmonės bijodavo radijo. Paklausydavo pas kaimynus radijo, o grįžę namo bijodavo šnekėtis, nes manydavo, kad kaimynai per radiją gali girdėti, ką jie namuose kalba."

Edukatorė sako, kad daugelis radiją kaltino ir dėl gamtos stichijų: "Nausėdų kaime vienais metais siautė baisios audros. Žmonės kaltino radiją, sakydavo, kad kol radijo nebuvo, tol ir tokių audrų nepasitaikydavo, o vos jis atsirado, iš karto pradėjo oras prastėti, audros tapo stipresnės, baisesnės. "Suprantama, kad tai netiesa, bet kaip tai supras žmogus, kuriam radijas – naujiena, kuris neturi jokio supratimo, kaip tas radijas veikia?" – šypsosi J.Burokaitė.