VDU menų galerijoje "101" eksponuojama Aurelijos Maknytės paroda intriguojančiu pavadinimu "Deficitas".

Trūkumas ar įtrūkimas

Šių dienų jaunuolis apie sovietmečiu egzistavusį įvairių prekių deficitą greičiausiai yra girdėjęs iš savo tėvų, tačiau jo suvokimas gali būti tik teorinis. Pavyzdžiui, pasakydami, kad vienas didžiausių deficitų buvo tualetinis popierius, turbūt sulauktume ne vien nuostabos, o juoko, nes jaunas žmogus niekaip negali įsivaizduoti, kaip gali namuose nebūti tualetinio popieriaus, kad parduotuvėse jo nenusipirksi. Tiesiog nėra, tai – deficitas, nebent kur nors "išmetė" (raktinis sovietmečio žodis kalbant apie deficitą). Jaunuolis, kuris mėgintų įsivaizduoti, kad tualetinio popieriaus paprastai nenusipirksi, turbūt paklaustų apie popierinius rankšluosčius. Tada juoktumėmės jau mes, sovietmečio karta, tualetinio popieriaus tuomet įsigudrinę susiveikti už priduotą makulatūrą, tik, bėda, šio užtekdavo neilgam.

Tai ne vien tam tikrų prekių trūkumas, tai, galima sakyti, visa filosofija, kurią lydėdavo ir euforinė satisfakcija. Juk gyvenimo džiaugsmas ne vieną deficito kartos žmogų apimdavo į namus tempiant kad ir tualetinio popieriaus pakuotę, o jei tai – batai, pavyzdžiui – "vengerkos" – džiaugsmas liedavosi per kraštus.

Apie deficitą būtų galima prirašyti labai daug, juo labiau kad buities daiktų trūkumas beveik nedarė įtakos dvasiniams dalykams, pagaliau, deficitas buvo ir geros knygos. Šalia trūkumo (deficito) parodos autorė A.Maknytė vartoja dar ir kitą žodį – įtrūkimas.

"Tardama lietuviškai "trūkumas" ne tik suvokiu kažko nebuvimą, bet ir klausau. Išgirstu garsą, kurį sukelia trūkumo ar įtrūkimo veiksmas. Tai tarsi skambi pauzė, trumpas ir netikėtas garsas, panašus į tolimo šūvio aidą, atklydusį į su karu, rodos, nieko bendra neturinčią teritoriją", – aiškina ji.

Eksponatai iš neegzistuojančių šalių

Taigi smalsiai žengiant į parodos "Deficitas" teritoriją iš pirmo žvilgsnio susiduri su tuo pačiu deficitu – eksponatų vos vienas kitas: sovietmetį menančios spintos durys, ant kurių kabo jugoslaviško velveto kostiumas, skaidrės atspaudas, medinis šautuvas, albumas su nuotraukomis.

Tačiau pirmas įspūdis – tik tiek! – šįkart klaidingas, autorė sąmoningai nepripildė erdvės sovietmečio deficitinių prekių, parodą jį kruopščiai apgalvojo ir taikliai konceptualizavo: joje ir vyraujanti istorija, ir besišakojančios istorijos, beje, yra erotikos ir net truputis pornografijos (ji parodoma atskirai susitarus, t. y. jei išdrįsi paprašyti galerijos darbuotojos). Taigi minimaliai užpildyta erdvė, kaip reta, gyvybinga ir įdomi. Vertėjo ateiti į parodos atidarymą, nes anuomet iš deficitinio jugoslaviško velveto pasiūtą kostiumą demonstravo menininkės sūnus – šiuo metu kostiumas kabo ant spintos durų.

Kaip žinome, tokios Jugoslavijos dabar nėra. Anuomet ji buvo, o iš ten atvežtas madingas velvetas buvo deficitų defcitas – nuo kostiumo iš jugoslaviško velveto (1984 m.) ir reikėtų pradėti apžiūrėti (pajausti) parodą.

"1984 metais alkoholio gamykla paskelbė, kad bus superkamos šermukšnio uogos, – prisimena A.Maknytė. – Dar labiau viliojo gamyklos pasiūlymas už tam tikrą uogų kiekį įsigyti jugoslaviško velveto. Tuo metu mažo miestelio šermukšniai patyrė tikrą genocidą – žmonės ne tik masiškai rinko uogas, bet ir laužė sunkiai pasiekiamas šakas. Į šį procesą įsijungusi buvau ir aš, o už surinktas uogas įsigytas jugoslaviškas velvetas virto brolio vestuviniu kostiumu."

Erotiniai atvirukai

Apžiūrinėjant parodą, nuo velvetinio kostiumo tikslinga būtų pereiti prie kito eksponato – medinio Kalašnikovo automato, nes ir autorei, ir jos broliui sovietmečiu teko mokytis vidurinėje mokykoje, kurioje buvo sustiprintas karinis parengimas. Vaikinai vasarą dalyvaudavo stovykloje – kasė apkasus ir mokėsi kariauti. Kiekvienas turėjo pasigaminti Kalašnikovo automato modelį – kiek įmanoma, panašesnį į tikrą.

"Brolis nusprendė palengvinti modelį – jo pasigamintas tuščiaviduris automatas tesvėrė 180 g. (Tikrasis sveria apie 4 kg), – juokiasi A.Maknytė. – Parodos eksponatas sveria 600 g, meistrui nepavyko pasiekti reikiamo svorio. Šio objekto istorija turės tęsinį – kitas meistras gamins naują modelį, o jeigu ir jis nesieks 180 g, estafetė bus perduota dar kitam meistrui."

Taip pat svarbus parodos kūrinys – skaidrės atspaudas iš menininkės tėvo kolekcijos. A.Maknytės tėvo, inžinieriaus, sovietmečiu sukaupta muziejų kolekcijas pristatančių skaidrių rinkinys buvo tarsi asmeninė meno istorija, kurios spalvas, deja, prarijo laikas – visas sovietines skaidres dėl prastos jų kokybės ištiko monochromijos sindromas. Jų koloritas primena kalio permanganato tirpalą ar Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos tomų viršelius, beje, ant jų dažniausiai ir buvo statomas skaidres rodantis projektorius.

Na, o pačioje pabaigoje reikėtų pasilikti autentišką Vokietijos Demokratinėje Respublikoje tarnavusio rusų kario albumą su moterų atvirukų kolekcija (1957 m.) "Tai, kas buvo deficitas Sovietų Sąjungoje, nebuvo deficitas kitose sovietinio bloko šalyse – erotinio pobūdžio atvirukai ten buvo populiarūs", – teigia parodos autorė, po keliais albumo atvirukais radusi ir kelias vienodas pornografinio turinio nuotraukas (reprodukuotus piešinius).

Tikėtina, šis nedidelis tiražas buvo skirtas nelegaliai platinti. Šitą dalyką gal reikėjo ir nutylėti, bet ar tikrai reikėjo? Juolab kad taip paprastai nerodoma, norintys pamatyti šias nuotraukas gali (turi išdrįsti) kreiptis į galerijos darbuotojas. Ir reikėtų nepamiršti, kad A.Maknytė kviečia atidžiau pažvelgti į eksponatus ir pamąstyti apie deficito esmę. Minimaliomis priemonėmis parengusi daugiaklodę, įvairias istorijas ir interpretacijas atskleidžiančią parodą, ji klausia: ar kažko trūkumas yra nuolat reikalaujanti tuštuma duoklės laukiančio drakono gerklėje? Ar tuštuma yra įtraukiantis kažką vakuumas? Nors parodos objektų atskleistos istorijos gali ir neatsakyti į šiuos klausimus, bet tikrai pakvies žiūrovą prisiminti savo istorijas ir pasiūlys papildyti deficito sąrašą.

Kas? A.Maknytės paroda "Deficitas".

Kur? Galerijoje "101".

Kada? Veikia iki lapkričio 6 d.