Dirigentas J. Vilnonis: nežinau, ar Kaune yra žmonių, kurie neina į teatrą

– KVMT yra vienas lankomiausių teatrų šalyje. Kaip manote, kur slypi paslaptis?

– Jau keliasdešimt metų šis teatras yra pirmose vietose pagal lankomumą. Tai rodo, kad teatro vadovybė sugeba laviruoti, nes, kaip minėjau, didelė žanrų įvairovė. Pavyzdžiui, Vilniaus operos ir baleto teatras miuziklų nestato. Jie vykdo visai kitokią politiką. O mes turime laviruoti tarp miuziklo, operetės, baleto ir operos. Publika į operą eina mažiau, tad manome, kad dalis mūsų repertuaro turi būti skirta platesnei auditorijai. Tai palaiko trupę bei muzikantus ir finansiškai, ir tam tikrą muzikavimo kultūrą, tradicijas. Operos yra mažiau lankomos, duoda menkesnes pajamas, o darbo įdėti reikia daug. Miuziklai, ypač jeigu dar pasikviečiame žinomų ir puikių Respublikos atlikėjų, gerai pastatome, leidžia teatrui užsidirbti. Dar kita publikos dalis mėgsta operetę. Tad laviruojame tarp šių žanrų, kad nenuskriaustume publikos ir kad netaptume vien komercine struktūra.

Aišku, ir pats KVMT turi savo aurą, gilias, dar prieškario tradicijas. Pavyzdžiui, užsienyje sutinku tokių žmonių, kurie teatre nėra buvę. Nežinau, ar Kaune apskritai rastum žmonių, kurie neateina į teatrą. Didžioji dalis kauniečių jaučia pareigą ateiti ar į dramos, ar į mūsų teatrą. Apskritai į teatrą mūsų šalyje žvelgiama su pagarba. Mes, lietuviai, labai mylime teatrą.

Dvidešimt metų paskiri šiai specialybei, o kartais nieko iš to neišeina ir žmogus negali iš to valgyti duonos. Tai labai žiauru, bet taip yra.

– Galbūt norėtumėte ką nors palinkėti jauniems žmonėms, dar tik pradedantiems muzikinę karjerą?

– Labai slidus klausimas. Jeigu žiūrėtume statistiškai, kiek mokosi muzikantų ir kiek paskui jų dirba pagal specialybę, padaro karjerą, pamatytume, kad labai daug tokių, kurie neranda darbo. Būdavo ir senesniais laikais, kai buvo labai maži atlyginimai ir aukštąjį mokslą, konservatoriją, baigęs žmogelis eidavo dirbti taksistu. Ir tokių atvejų buvo ne vienas. Jeigu yra baigę mokslus, tarkim, dešimt inžinierių, tai jie visi ir dirba inžinieriais, o su muzika yra kur kas kebliau. Pavyzdžiui, šią minutę teatre neturime pakankamai obojininkų, nes jų tiesiog nėra iš kur paimti. Bet vėlgi, jeigu pradėsi ruošti jų daug, gal po kelerių metų jau jų nebereikės. Žmonės turi ir neblogus duomenis, gerai baigę mokslus, bet tiesiog sunkiai suranda darbą. Juk tų darbo vietų labai menka – yra Kauno muzikinis teatras, Kauno simfoninis orkestras, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas", ir viskas. Ir jeigu nėra laisvos vietos, nerandi darbo. Groti fortepijonu ar smuiku mokaisi nuo penkerių iki 25-erių. Dvidešimt metų paskiri šiai specialybei, o kartais nieko iš to neišeina ir žmogus negali iš to valgyti duonos. Tai labai žiauru, bet taip yra.