Priklausoma nuo oro, bet ne nuo bėgančių metų, nešmėžuojanti banaliose televizijos laidose ir komerciniuose serialuose. Tai – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Daiva Stubraitė. Tarp įtemptų premjerinio spektaklio „Vyšnių sodas“ repeticijų radusi brangią poilsio valandėlę, ją iškeičia į pokalbį apie profesiją, laiką, moterišką laimę ir vertybes.

– Ar pastebėjote, kad jau 20 metų dirbate seniausiame Kauno teatre?

– Nemėgstu chronologinių jubiliejų. 20 metų – tai daug ar mažai? Mano sąvokoje laiko nėra. Suprantu, kad privalau su juo taikstytis, bet mano vidiniame suvokime laiko nėra: esu aš ir mano patyrimai. Kai man pasako, kad praėjo kiek tai metų, suklūstu: „Tikrai?“ Tiesiog jo nejaučiu. Būdama maža galvodavau: „Gyvenu tiek neilgai, o man atrodo, kad visą amžinybę.“ Atrodydavo, kad visada buvau ir būsiu. Vidines nuostatas sujaukia pasakymas: „Ką tu!? Tavo amžiaus!“ Tada suklūstu. Suprantu, kad kiti mane vertina pagal išorinius duomenis, ir reikia su tuo taikstytis. Labai nudžiugau, kai neseniai vienas gydytojas pasakė, kad žmogus yra jaunas iki 55-erių...

– Esate iš tų moterų ir aktorių, kurios bėgant metams išoriškai nesikeičia. Kokia buvote prieš, pavyzdžiui, 15 metų, tokia esate ir šiandien. O gal jus baudė jaunystėje, karjeros pradžioje, nes labai sunku įsivaizduoti D. Stubraitę, vaidinančią romantišką heroję?

– Vyras mane šaldytuve laiko (juokiasi). Iš tiesų man jaunystėje labai nesisekė gauti vaidmenų. Pamenu vyro (scenografas ir dailininkas Sergejus Bocullo – aut. past.) žodžius: „Kokia iš tavęs Džiuljeta!? Palauk savo laiko, tave pastebės po keturiasdešimties.“ Režisieriai duodavo brandesnius vaidmenis, bet man trūko aktorinės ir gyvenimiškos patirties – išvaizda diktavo, kad esu skirta vaidmeniui, kuriam dar nebuvau pribrendusi. O dabar maniškis tipažas neįpareigoja būti jaunai. Bet esu visiškai priklausoma nuo oro. Šaltuoju metų laiku esu tikra miegapelė! Man reikėjo gimti šiltuose kraštuose. Laimė, gelbsti teatras, nes juodoje dėžutėje nejaučiu, ar už lango lietus, ar šaltis.

– Teko girdėti nuomonę, kad aktorė moteris scenoje įdomi iki keturiasdešimties. Ką į tai atsakytumėte?

– Aš irgi taip maniau. Kažkada galvojau, kad svarbu nugyventi iki trisdešimties, o po to – jokios prasmės. Bet tik nuo keturiasdešimties tapau laiminga. Grožis baigiasi, bet turinys lieka. O kas yra grožis? Botulinai, plastinės operacijos man nėra grožis. Kaip sakė žinoma italų aktorė Anna Magnani grimuotojai, norėjusiai paslėpti jos raukšleles: „Mano raukšlės yra mano turtas.“ Arba štai garsi į aštuntą dešimtį įkopusi rusų aktorė Ada Rogovceva paklausta, kodėl nesidarė plastinių operacijų, atsakė: „Odą patempti, aišku, galima, bet ką su marazmu daryti?“ Gražūs tie, kurie atitinka visuomenės sukurtus standartus? Aš vertinu nestandartinius, man labai gražūs išskirtiniai veidai, jie yra puošmena.

– Viename interviu prasitarėte, kad sėdint tamsioje žiūrovų salėje kyla klausimas: kaip tas žmogus scenoje ryžtasi būti nužiūrinėjamas ir drįsta dvasiškai apsinuoginti. Kokia ta baimė?

– Po vasaros su siaubu ateinu į teatrą, ramybės neduoda klausimas: „Ką aš čia turiu daryti?“ Jaučiuosi bejėgė, o paskui išeinu į sceną ir jaučiu, kad niekur nebuvau išėjusi. Žmonės stebisi, kad mums, aktoriams, reikia išmokti daug teksto. Būna, kad spektaklis nevaidinamas metus, – jeigu naktį pažadintų, net eilutės neprisiminčiau. Esu pabandžiusi keletą kartų vaidinti spektaklį po pertraukos nepasikartojusi teksto ir nepadarydavau klaidų. Apima siaubas, bet, žengus pirmąjį žingsnį į sceną ir prasidėjus veiksmui, tekstas atsiveria tarsi knyga.

– Aktoriaus profesija: moteriška ar vyriška?

– Moterys scenoje – normalu: joms būdinga keistis, puoštis ir panašiai, bet sakykite, ką vyrai veikia scenoje? Kartą, pamenu, stebėjau, kaip repetavo kolegos. Galvon toptelėjo mintis: „Fiziškai stiprūs vyrai. Ką jie čia veikia? Eitų, medį pasodintų, namą pastatytų.“ (Juokiasi.) Dabar taip nemanau. Suprantu, kad visai nesvarbu, kas yra talentingas aktorius – vyras ar moteris – svarbu, kad mokėtų pasėti sėklą žmoguje. Juk vaidindami aktoriai daro netiesioginį poveikį žmonėms, įveda tam tikrą kodą. Spektaklio informacija: vizualinė ir garsinė yra labai paveiki. Geras vykęs spektaklis palieka pėdsaką žmonėms. Aišku būna ir tokių, kai kontaktas neįvyksta, lieka tuštuma. Spektakliai, perskaitytos knygos mus daro civilizuotesnius, išmintingesnius.

– Ar nekyla klausimų, ar dar reikalingas teatras, aktorius šioje vartotojiškumo kultūroje?

– Gyvename laiku, kai kultūra pateikiama kaip nereikalinga. Netgi žmonės, nulemiantys kultūros vietą visuomenėje, nelabai supranta jos paskirtį. Apmaudu. Kultūros nebuvimas mūsų kasdienybę ir vertybes apverčia aukštyn kojomis. Visiems žinoma frazė: „Valgyk, kad gyventum...“, o televizija ją paverčia: „Gyvenk, kad valgytum!“ Ciniška. Žinomas televizijos laidų vedėjas Vladimiras Pozneris sakė, kad, ilgai rodant arklo užpakalį per televiziją, jis neabejotinai taps žvaigžde. Laimė, yra žmonių, kurie turi idėjų, ir kaip gali, kaip supranta bando priešintis vartotojiškai kultūrai.

– Turite draugų aktorių ar stengiatės profesiją atskirti nuo asmeninio gyvenimo?

– Taip, žinoma. Mūsų draugystė puiki. Įprasta manyti, kad teatre egzistuoja amžina konkurencija. Tai tik klišė. Į žmones reikia žiūrėti kaip į savo brolius. Neseniai į rankas pateko labai įdomi knyga apie Pitagorą. Būdamas išmintingas, jis mokė kitus ir paruošė olimpinėms žaidynėms žmogų, kuris nebuvo atletiškas. Šis laimėjo. Bet po pergalės Pitagoras jam pasakė: „Sportuok, bet daugiau nesistenk laimėti, nesukelk kitų žmonių pykčio. Nugalėdamas skriaudi kitus.“ Kartais mes labai stengiamės laimėti ir nenorėdami skriaudžiame kitus. Kam ta konkurencija? Gal galime kažką daryti iš meilės?

– Repeticijos, spektakliai, chaotiškas darbo ritmas labai išvargina. Kas padeda atsigauti, atrasti vidinę ramybę?

– O kuri profesija yra lengva? Medikų, policininkų, mokytojų? Man padeda knyga, draugai ir vyras, kuris yra mano bičiulis, atrama, guru, išmintis, mama ir tėtis kartu. Kitas žmogus turi suprasti, kad prieš premjerą aktorius yra kitame pasaulyje, realybė neegzistuoja, nes jo psichika dirba kitaip. Būna, pagaunu save, einančią Laisvės al. ir gestikuliuojančią, – jau esu spektaklyje. Labai myliu savo darbą. Tai vienintelis darbas, kurį moku daryti. Štai jums tikra istorija: atėjo žmogus į teatrą ir paprašė priimti techniniu darbuotoju, o sužinojęs, kad nėra vietų, tarė: „Tai gal tuomet bent aktoriumi?“ (Garsiai juokiasi.)

– Šeimoje visi menininkai. Kaip sutenkate po vienu stogu?

– Mūsų namuose amžinas kūrybinis bardakas. Likome dviese, dukros suaugo. Paulė baigė grafiką, o Berta studijuoja scenografiją. Labai kūrybiškos merginos, pačios kuria savo gyvenimą ir save: eina per savo vargus, daro savo klaidas. Dabar mes iš jų mokomės.

– Kas Jūsų gyvenimo režisierius?

– Dievas. Supratau vieną dalyką, bet kokiai, maloniai ar ne, situacijai reikia pasakyti „taip“. Nereikia piktintis – tiesiog ją priimti, savo energiją nukreipti ne priešinimuisi, o užduoties sprendimui. Tuomet durys atsidaro. Galiu pasakyti, kad esu laiminga, man labai pasisekė.

– Naujausiame Artūro Areimos režisuotame spektaklyje „Vyšnių sodas“ vaidinate Liubovę Andrejevną Ranevskają. Kokia ji?

– Mūsų traktuotėje Ranevskaja ir jos brolis Gajevas – jokie herojai, greičiau parazitai, kurie sėdi ant sofutės ir nieko nedaro. Yra tokių žmonių, kurie nieko neveikdami kalba apie liūdną gyvenimą ir daugiau nieko. Kita vertus, mano herojė yra gyvas žmogus: jai skauda, nes ji neteko vaiko, kenčia, nes buvo apgauta. Ir vis dėlto nesiima jokių veiksmų: gal kas nors nupirks tą sodą ir jiems padovanos?

– Jūsų gyvenime irgi galėjo atsirasti vyšnių sodas. Tikras sodas Pakruojo rajone močiutės žemėje ant dolomito klodų. Ką ten būtų veikusi kaunietė aktorė?

– Būtų labai įdomu (juokiasi). Ten tokia ypatinga žemė, kur labai gerai auga vyšnių medžiai, o uogos – kaip obuoliukai! Giminaičiai kaip tik parduoda tą žemę... O juk galėjo būti toks vaizdelis: atvažiuoja aktorė iš miesto, pasistato trobelę, o tada atskrenda varnėnai ir vyšnias sulesa...

Tarp apdovanojimų – ir Auksinis scenos kryžius

Gimė 1961 m. Klaipėdoje. 1980–1984 m. studijavo Vilniaus valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo katedroje (dėstytoja A. Savickaitė). 1985–1992 m. vaidino Šiaulių dramos teatre, nuo 1993 m. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Sukūrė ne vieną ryškų vaidmenį kine: Veronika – „Žuvies diena“,1988 m. ( rež. A. Puipa), Kristina – „Aš nežinau, kas aš esu“, 1994 m. (rež. A. Jančoras), našlė Piper – „Elzė iš Gilijos“, 1999 m. (rež. A. Puipa), Ela – „Vilniaus getas“, 2005 m. (rež. A. Juzėnas).

Už vaidmenis teatre D. Stubraitė ne kartą pelnė arba buvo nominuota įvairiems apdovanojimams: Marlboro hercogienė (Eugene Scribe „Priežastys ir pasekmės“, rež. Raimundas Banionis, NKDT.  D.Tamulevičiūtės festivalio prizas kaip geriausiai aktorei, 2012 m.); Ela (Dea Loher „Nekalti“, rež. Gintaras Varnas, NKDT, Auksinis scenos kryžius kaip geriausiai dramos aktorei (2005 m.); Megė Mej (Marinos Carr „Portia Koglen“, rež. Gintaras Varnas. Kauno valstybinis dramos teatras. Fortūnos prizas už antraplanį vaidmenį (2003 m.) ir kt.