Dvi ponios Hanos paslaptys: nemėgsta anksti keltis ir nemoka burti

Kuo bus Voškonių laisvalaikio salės meno vadovė Hana Šumilaitė jau tvirtai žinojo būdama šeštoje klasėje. Šiandien režisierė, aktorė ir renginių vedėja taip pat neabejoja, kad neprapultų, jei netektų darbo. Ji burtų kortomis.

– Kiek laiko tęsiasi draugystė su teatru ir nuo ko ji prasidėjo?

– Nuo šešerių metų. Mano mama buvo lenkė. Anuomet Kaune veikė lenkų klubas. Jame buvo visko: ir estrada, ir dramos, ir šokėjų kolektyvų, ir choras. Pirmąsias pamokas man davė smetoninė mokytoja Helena Urniež. Ji mus mokė ne tik teatro abėcėlės, bet ir gerų manierų, bendravimo, kviesdama į svečius K.Būgos gatvėje arbatėlės. Būtent H.Urniež įskiepijo meilę teatrui.

– Ar prisimenate savo pirmąjį vaidmenį?

– Buvau Grytutė spektaklyje "Jonukas ir Grytutė". Jame dalyvavo per 30 vaikų, buvo realistinės dekoracijos. Tebeturiu net tų laikų nuotraukas. Tiesą pasakius, "Jonukas ir Grytutė" buvo ne pirmasis, o didžiausias ir labiausiai įsimintinas. Prisimenu ir kitą – "Skėtis ir skėtė". Šiame spektaklyje buvo labai linksmas etiudas, žiūrovai ilgai plodavo. Reikėtų pasižvalgyti albume, nes šie atsiminimai – beveik 60 metų senumo.

Patikėkite, esu tikrai pavyzdinė aktorė, labai klausiau režisierių. Tačiau mano toks charakteris, kad man nelabai patinka, kai kas nors vadovauja.

– Ar Hanai Šumilaitei priimtini antraeiliai vaidmenys?

– Tikrai taip. Paskutiniuose meniniuose filmuose, kuriuose filmavausi, – "Pliusas" , "Nepatyręs" ir kituose – aš atlieku antraeilius vaidmenis. Man viskas tinka. Turiu prisipažinti: nesu gera aktorė, ir savęs nevertinu kaip geros aktorės. Man tai – gražus nuotykis. Kaip aktorė esu vienaplanė. Gal dėl to, kad neturėjau skirtingų vaidmenų. Mane kviečia energingom, šiek tiek bukom, o gal atvirkščiai – gudrioms moterims, kaip aš vadinu – bufetininkėms – įkūnyti. Save aš laikau režisiere.

– Kada jūsų gyvenime atsirado posūkis į režisūrą?

– Turbūt būdama šeštoje klasėje nusprendžiau, kad savo gyvenimą tikrai surišiu su teatru. Ir žinojau, kad būsiu režisierė. Patikėkite, esu tikrai pavyzdinė aktorė, labai klausiau režisierių. Tačiau mano toks charakteris, kad man nelabai patinka, kai kas nors vadovauja. Be to, dar būdama visai mažutė sakydavau, kad rinksiuosi tokią profesiją, kuri leidžia keltis vėlai. Esu baisiai ne vyturys. Vakare ir naktį man ir rašosi, ir galvojasi, ir dirbasi daug geriau.

– Ponia Hana, teta Ku-kū. Kokie dar yra jūsų amplua?

– Kaip teta Ku-kū iki šiol vis dar važinėju su programomis kartu su nuostabiu iliuzionistu Vytautu Diržininku. Jis – burtininkas Dyvas – rodo fokusus, o aš – teta Ku-kū – esu iškritusi iš laikrodžio, ir mano galvoje viskas yra susimaišę. Vaikai kartais padeda man viską atpainioti, rasti atsakymus, kartu dūkstant vyksta edukacija – teatro pradžiamokslis. Aišku, viskas vyksta labai supaprastintai, pavyzdžiui, žaidžiame, kad esame pomidorai. Artėja Kalėdų metas – suaugusiesiems aš būnu Snieguole. Kai kviečia į vakarėlius, dažnai būnu valytoja, kuri įsibrauna į šventinį renginį. Iš pradžių neretai manęs neatpažįsta, pagalvoja, kad iš tikrųjų atėjo valytoja. Kai jau atpažįsta, buriu kortomis. Ir visai nejuokinga – tos kortos iš tikrųjų sako tiesą. Dažnai po kelių mėnesių man skambina ir klausia, iš kur aš visa tai žinau. O juk žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti. Būtinai parašykite, kad aš nemoku burti kortomis. Man dažnai skambina, sako: nebijokite, aš esu, pavyzdžiui, Zakarausko draugė, arba: jūs man aną kartą tokią tiesą pasakėte. Ir ilgai tenka aiškinti, kad aš nemoku burti. Ir niekas netiki, galvoja, kad aš išsidirbinėju. Tikriausiai turiu gerą intuiciją, mes, moterys, visos esame ir ne truputį raganos. Moterims tik atrodo, kad jos neišsiduoda, kas joms rūpi. Kabinti makaronus labai paprasta. Jei aš kada gyvenime neturėsiu iš ko gyventi, gal irgi tapsiu būrėja. Nors man tai atrodo nepadoru. Kita vertus tikiu, kad istorijoje buvo nuostabūs pranašai: Mesingas, Vanga, bet tikrai nėra taip, kad šiandien viename kvadratiniame kilometre jų yra dešimt. Tačiau visada sakau, kad geriau eiti pas lietuvišką būrėją, nei pas amerikoną psichoterapeutą, kuris nulupa gerokai brangiau, o naudos iš psichoterapijos gauni gerokai mažiau. Patikėkit, ant mano peties yra verkusios kokios šešios psichologės. Atkreipkite dėmesį, stomatologės neretai būna kreivais dantimis, psichoterapeutai – kamuojami psichologinių problemų. Profesijas renkamės stengdamiesi išspręsti savo problemas.

– Ar pati naudojatės būrėjos paslaugomis?

– Ne, esu tik vedusi pas būrėją sunkioje gyvenimo situacijoje atsidūrusią draugę. Tai ta būrėjai tiek tepadėjo, kad pabaigoje draugė kvatojosi iš tų primityvių ir paikų pranašysčių, ir jai išties palengvėjo. Galop būrėja mums ant peties išsiverkė, atskleisdama savo problemas. Net pagalvojau, už ką jai sumokėjau 50 eurų?

Tokiame kaime užgimė tarptautinis festivalis, tai jau didžiulis pliusas.

– Nesenai baigėsi IX-asis tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis. Kuo dabar užsiimate?

– Po "Maskarado" išlydėjau jo dalyvius, teatro "Salūnas" artistus iš Čiaturos miesto (Sakartvelas). Ir iš karto, nemiegojusi visą naktį, kaip teta Ku-kū išvažiavau į pasirodymą. Kitą dieną su vaikų teatru jau repetavome premjerinį spektaklį "Bitė Maja". Gruodį prasideda įmonių šventiniai vakarėliai. Tačiau aš jau esu apmąsčiusi, koks bus kitas festivalis, kokius teatrus kviesiu.

– Kas jus labiausiai džiugina?

– Kai su Giulija atvažiavau į Voškonis, pirma mintis buvo: reikės čia daryti naujuosius Vasiukus. Todėl ir festivalis taip vadinosi. Ir iš esmės mes padarėme naujuosius Vasiukus. Tokiame kaime užgimė tarptautinis festivalis, tai jau didžiulis pliusas. Džiaugiuosi, kad išaugęs iš savo pirminio pavadinimo ir iš savo pirminės salės Voškoniuose, mėgėjų teatrų festivalis persikėlė į didesnes, naujas patalpas – Domeikavos laisvalaikio salę. Džiugina ir tai, kad draugystė su "Salūno" teatru išaugo iki bendradarbiavimo sutarties pasirašymo su Sakartvelo Čiaturo miesto Švietimo ir kultūros centru. 2020 m. gegužės mėn. Ramučių kultūros centras jau yra pakviestas pasirodyti Sakartvelo žmonėms. Didžiuojuosi, kad esu specialiai įkurto Sakartvelo teatro draugijos "Sakartvelo teatro draugas" apdovanojimo savininkė. Šioje šalyje stačiau spektaklius, organizavau gastroles, taip užsimezgė ir Kauno lėlių, ir Kauno dramos teatrų draugystė su Sakartvelo teatrais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Svajune

Svajune portretas
Nuosirdus,,siltas ir be galo kilnus zmogus yra ponia Hana. Visi negrazus komentarai tai tik pavydo israiska ir nieko daugiau..

Raimis

Raimis portretas
..yra toks kvailių išskirtinis bruožas -kai neturi ką pasakyti, o "pasireikšti/susireikšminti norisi, tada reikia kitą dergti ir žeminti..

Barbora

Barbora portretas
Iš jos tokia "ponia", kaip iš manęs dirižablis.
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių