Ne vien dėl profesinių pasiekimų, bet ir visuomeninės veiklos išsiskiriantis E.Jakilaitis tiki gimtuoju miestu, atsikračiusiu kompleksų ir baimių, turinčiu ambicijų tapti ryškiu ir įkvepiančiu, pokyčiams atviru, bendruomenes vienijančiu Europos centru. Pokalbis su E.Jakilaičiu – apie pokyčius Kaune, jau mažiau nei po metų oficialiai tapsiančiame Europos kultūros sostine.

– Ar sunku suderinti visuomenininko ir žurnalisto vaidmenis?

– Šiuo metu man nieko derinti nereikia, nes žurnalistu nedirbu – tik prodiuseriu. Kuriu dokumentinius filmus, laidas, bet pats jų nevedu – nekalbinu politikų, ekonomistų, visuomenininkų ir t.t. O visuomeninė veikla nėra tai, ką reikėtų su kuo nors derinti. Tai spontaniškas dalykas. Kai jauti, kad reikia, tai eini ir darai, ir, mano galva, tai jau yra darnu.

– Kada supratote, kad savo darbais galite įgyvendinti realius pokyčius?

– Viena, kai tu dvidešimt kelerių parengi reportažą, po kurio atsistatydina ministras, tada – antras, trečias. Tai geri pokyčiai, kai atskleidi tai, ko neturėtų būti valstybėje ir visuomenėje.

O kiti pokyčiai – kad ir savanorystės projektas pandemijos metu "Stiprūs kartu". Kažkada važiuodamas automobilyje mąsčiau, kokie čia tie pandeminiai metai – geri ar blogi. Prisiminiau, kad prieš kokius 15–20 metų kalbinau Tėvą Stanislovą. Jis pasakojo, kaip jie su kitu nuostabiu žmogumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, leido laiką Sibire, anglių skaldyklose. Sako, mes visą dieną po 12 valandų skaldėme anglis, tada skaitėme, nes turėjome biblioteką. Bet kai viską perskaitėme, tada pradėjome skaityti antrą kartą, tada – trečią. Tu pagalvok, kokia Dievo dovana yra išmokti šitiek knygų mintinai. Tad viskas priklauso nuo atskaitos taškų.

Kito tokio miesto Lietuvoje nebus niekada. Kaunas per amžius bus toks – XX a. architektūros miestas.

Pastarieji metai parodė, kad Lietuvoje yra šimtai, tūkstančiai, kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kurie pirmiausia linkę galvoti apie kitus, o ne apie save, kurie linkę aukoti ar net aukotis dėl visuomenės. Man atrodo, tai buvo labai geri metai, ir jaučiuosi šiek tiek prisidėjęs prie to, kad pamatėme daug tokių žmonių. Tai, man atrodo, vienas prasmingiausių dalykų, kuriuos esu gyvenime padaręs. Dėl to labai džiaugiuosi.

– Kuo jus įkvepia buvimas dėmesio centre?

– Buvimas dėmesio centre manęs neįkvepia niekaip. Aš tai jau daugybę metų priimu kaip faktą, lydintį buvimą ekrane. Jei dirbčiau spaudoje, turbūt nieko panašaus nebūtų ir žmonės prekybos centre neprieitų prie manęs kalbėti apie kokią nors neteisybę, mažą pensiją...

Tas visuotinis žinomumas yra ne tikslas, o šalutinis poveikis – kaip nuo vaistų gali skaudėti skrandį, tai ir tave gali pažinti kiekvienas žmogus bet kurioje viešoje vietoje. Kai rinkausi televizijos žurnalistiką, žinomumas nebuvo argumentas. Mano vadovas tiesiog pasakė po 5 minučių pokalbio – matau, balsas neblogas, naglas, ateik rytoj 9 valandą.

– Kas dar svarbu šiame darbe?

– Man atrodo, kad svarbiausia yra tai, kad kiti žmonės tau įdomesni už tave patį. Jeigu pats sau labai gražus ir labai įdomus, tai žurnalistika nėra tavo pasirinkimas. Ji yra gebėjimas atskleisti kitus žmones – gerąja ar blogąja prasme ir aiškinti procesus. Tad, jei patinka klausytis, o ne kalbėti, jeigu pavyksta girdėti, o ne tik klausyti, tai yra žurnalistika.

– Grįžkime į jūsų vaikystės miestą, kurį, tikėkimės, stebite ir dabar, negyvendamas Kaune. Ar matote, kaip jis keičiasi? Į ką jis išaugo?

– Kai gimsta vaikas, negali suvokti, kad jis tikras, – atrodo, kad per mažas, per silpnas. Praeina keliolika metų, ir matai 180 cm paauglį, kurio batų dydis – 45-as, ir sunku suvokti, kad jis per tokį trumpą laiką nukeliavo tokį didelį atstumą. Čia gal ir stiproka metafora, bet, kalbant apie miesto vystymąsi, tai, kas atsitiko Kaune per pastaruosius dešimt metų, aš prilyginčiau kokiems penkiems dešimtmečiams. Palyginčiau tai su tarpukario bumu, kai pastatyta keliolika tūkstančių mūro pastatų ir iš balanos gadynės, purvo pilnų gatvių ir medinių bakūžių Kaunas virto europietišku, moderniu miestu. Man tas tempas yra labai įspūdingas. Ne mažiau džiugu, kad visas šis kismas, kuriame vieni dalykai gali patikti visiems, kiti – ne visiems, vis tiek rodo, kad yra bendras matymas. Ir tai labai gerai.

– Jau kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps viena didele scena. Kokią Europos kultūros sostinės projekto svarbą matote pasibaigus 2022-iesiems?

– Pirmiausia, tai jau antras kartas per 31-us atkurtos nepriklausomybės metus, kai vienas iš Lietuvos miestų tampa Europos kultūros sostine. Tai visai valstybei tikrai didelis įvykis.

Antra, tikiuosi, pandeminė situacija leis išgirsti, ką Kaunas ir Lietuva turi pasakyti, kad būsime Europos dėmesio centre. Pirmiausia – kaip valstybė. Kita – tai yra galimybė visiems kūrybingiems, talentingiems, dalyvaujantiems įvairiuose "Kaunas 2022" projektuose žmonėms pristatyti save, liekant savo mieste ar savo šalyje ir kartu atsiduriant europiniame kontekste. Tokių progų Lietuvoje neturime per daug, kai nereikia vykti į bienales, berlynus, niujorkus ir vis tiek būti rampos šviesoje.

– Kokia jūsų Kauno vizija? Kaip Kaunas gali atrodyti netolimoje ar tolimoje ateityje?

– Kas aš toks, kad turėčiau Kauno viziją? Galiu papasakoti, kaip aš norėčiau, kad jis atrodytų. Man labai norisi, kad Kaunas išlaikytų du dalykus. Pirmiausia – grožį. Kaunas iš tikrųjų gražus, ir jis yra visiškai kitaip gražus nei visi kiti miestai. Turiu omenyje tarpukario modernistinę architektūrą – ir kito miesto Lietuvoje tokio nebus niekada. Kaunas per amžius bus toks – XX a. architektūros miestas. Na, ir veržlumą – tą kaunietišką charakterį. Nežinau, kaip jį apibūdinti, iš kur tas veržlumas. Galbūt tai tarpukarį siekianti lyderystės dvasia, atsakomybės prisiėmimas, inteligencija. Būtų gerai, kad tai išliktų.

Manau, Kaunas turėtų būti atviresnis ir tolerantiškesnis. Jame vis dar  per daug vadinamojo budulizmo, bet tai išnyks – čia tik laiko klausimas.