Kaunas rudenį pasitinka spalvomis. Fotografijoje. Tarptautinių renginių – parodų – gausa turėtų džiuginti tiek žiūrovus, tiek pačius menininkus, nes vyksta net ne vienas ryškus renginys vienu metu.

Ką tik parodoje "Celebrating Europe" pristatyti 18 fotomenininkų darbai atskleidė tą komplikuotą ir daugiaplanę sąvoką "Europa", įgyvendinant "European Prospects" projektą dvi dienas vyko darbų rinkinių peržiūros.

Besikartojantys motyvai

Parodoje "Celebrating Europe" dalyvauti pretendavo apie 150 dalyvių, iš kurių komisija atrinko aštuoniolika projektų. Tiesa, nežiūrint fotografų įvairovės ir gausos, ši paroda kelia daug daugiau abejonių, nei buvo galima tikėtis iš pradžių, nors gal tai ir nieko stebėtino, pristatant Europą, – jauną jungtinį kūrinį, svyruojantį tarp buvimo šalimi ar šalių junginio, sudariusio bendrą ekonominį bloką, kaip paaiškėjo Ukrainos įvykių kontekste, neturintį bendros politinės nuomonės ir valios, plėšomą skirtingų ekonominių ir saugumo interesų.

Štai mes ir švenčiame šią komplikuotą, tačiau mums labai svarbią instituciją, vis dėlto leidžiančią jaustis europiečiais, taigi – priklausyti seniausiai kultūros tradicijai, tikėtis gerovės, ekonominio ir politinio saugumo. Bent jau tikėtis.

Paroda tarsi ir kalba apie tas skirtingas šalis-grandis, patiriančias įvairių su ES atsiradimu ir įsitvirtinimu atsiradusių pokyčių, stengiasi sujungti praėjusį ir dabarties laiką, stebėti pakitusias šalies sienas, emigraciją ar dėl emigrantų pinigų kintančią šalį, problemas. Tad tokiems užmojams puikiai tinka dokumentinės fotografijos strategija, nors ir režisuotos, bet verčiančios mus tikėti, kad viskas tikra. Kad tai neabejotini faktai.

Tačiau čia jau kyla daugybė klausimų. Parodos dalyvių dokumentika atrodo panaši į aiškią formos klišę: nekomplikuota centrinė kompozicija, frontalus žiūrėjimo taškas, žmonės dažniausiai ramiai sėdi ir aiškiai pozuoja, tarsi prisistatydami "čia mes, ir mes nieko neslepiame". Vyrauja spalvota fotografija (tiesa, yra keletas ir vaizdo kūrinių), kurios spalvinė gama taip pat panaši. Jokios sintetikos, glamūro, aktyvus veiksmas – tik retuose kadruose. Jokio akiplėšiškumo, fikcijos, futurizmo ir pan.

Žodžiu, ši paroda priminė tuos skaudžius atvejus, kai vieną kūrinį įdėjus prie visai kito autoriaus projekto gali net ir nesuardyti pasakojimo, šis pritiks tarsi čia ir buvęs. Tarkim, Katrinos Kepulės kadro centre stovintis senyvas vyras gali ramiai keliauti į Blazejaus Marczako projektą "Domov", o ant sofos sėdintys Petruto Calinescu senukai – į tos pačios K.Kepulės "Sit silently".

Žinoma, tai taikytina tikrai ne visiems, tačiau daugumai taip nutiktų. O ir likusieji, kiek išsiskiriantys, deja, taip pat serga viena ta pačia déjà vu liga: atrodo, tarsi jau daug kartų matyti (Paulo Cabutso telegrafo stulpai labai jau primena prieš keletą metų Kaune eksponuoto amerikiečio Lokey "Stealth Tower Project").

Sandūrų taškas

Europa – seno ir naujo, centro ir periferijos sandūra. Labai blogai, kai būtent tokius žodžius reikia išsakyti svarbiu įvykiu tapusiai parodai, ir neabejotina, kad fotografiją mylintys žiūrovai joje tikrai pasimėgavo, nes temos įdomios, autoriai nestokojo ironiško žvilgsnio, netrūko paveikių, stiprių kadrų, jautriai sukurtų darbų.

Negalima sakyti, kad projektai primityviai atskleidžia vien tik pozityvius reiškinius, įkalina juos propagandiniame glamūre. Priešingai, nemaža dalis fotografinių tyrimų paremti seno ir naujo susidūrimo riboje atsiradusiais reiškiniais, kurie dažnai itin skaudūs ir nemalonūs. Keistos pilaitės, mums pažįstamos iš gariūnmečio, supamos tik nykaus apleistumo, paįvairinto besiganančių avių ar laidotuvių ceremonijos (P.Calinescu "Pride and Concrete"), priemiesčio zonos (Arturo Urbanskio "End of Town"); Julien Mauve fotografuota daugiaukščių architektūra, atrodanti kaip ta pati miesto pabaiga ("Whats Left Of Utopia"); skurdžios virtuvės erdvės, žyminčios praeities kariniams konfliktams išnaudotas jėgas, kurių neužtenka dabarties kasdienei gerovei kurti (Eugenia Maximova "Kitchen Stories from The Balkans"); fotografo Blazejaus Marczako draugės, seniai emigravusios į Angliją, senelių namų interjeras Horna Streda kaime ("Domov"). Atrodo, kad centro ir periferijos problemos tampa vyraujančia tema. Štai ir K.Kepulė žvelgia į mažus Latvijos miestelius, ieškodama, kaip pabėgti nuo centro, nuo miesto ("Sit Silently").

Taigi problemos rimtos, fotografiniai tyrimai atlikti puikiai, tik tas projektų teminis ar formos panašumas negali būti pozityvi vertybė ir, tai pastebėjus, paroda praranda nemažą dalį savo žavesio. Kita vertus, toks vieningas kalbėjimas galbūt ir nurodo mūsų naujosios Europos problemas.

Skirtumai ir invidualumai

Nuo kitų kiek skiriasi Boryana Katsarova, kurios aktualioji žurnalistinė fotografija nepalieka abejingų, o projektas "Kijevo jūra" turi papildomą dimensiją: reportažas netiesioginis, Černobylio katastrofos paliestos zonos atvaizduojamos per gyvybę atstovaujančią jungiamąją grandį – vandenį. Tačiau tas pats centro ir apleistos periferijos, kurioje vis dar gyvena žmonės, motyvas taip primena kitus projektus. Jau nekalbant, kad sėdinčios ar stovinčios bobulės keliauja iš vieno menininko kūrinio į kito.

Kad ir kaip atrodytų šališka, neobjektyvu, bet išsiskiria lietuvių menininkas Rudolfas Levulis su savo videodarbais "Diskoteka" ir "Būk linksmas". Jie, nors ir matyti anksčiau, vis vien privertė prunkšti, kikenti ir tiesiog nuoširdžiai juoktis. Džiugino rakursų, dramatizmo ir veiksmo nestokojanti Eugenijaus Barzdžiaus serija apie mikroautobusų vairuotojus, vežančius į Europos šalis krovinius ir žmones ("Killing Time").

Taip pat išskirtinė Paulos Gortázar serija "Common Space", rodanti Europos Parlamento Bruselyje ir Strasbūre kvazifuturistinius interjerus, erdves, atspindinčias dar XX a. šeštąjį dešimtmetį sukurtą svajonę.

Bet kuriuo atveju paroda veikė tuo keistuoju būdu, kuris kartais yra ne tik puikių projektų bruožas: sėdint sodyboje, žiūrint į dilgėlėmis, kiečiais, usnimis ir juodalksnių atžalomis apaugusias pievas (kurios pagal ES direktyvas turėtų būti šienaujamos), ant kalno – baigiamą iškirsti Dzūkijos pušyną ir mąstant, ką gi mūsų šalies postindustrinei, postagrarinei, pokomunistinei visuomenei reiškia ta Europa, į kurios euro zoną taip sparčiai keliaujame, kaip vis dėlto reikėtų viską perteikti postmodernistinėmis formomis, nekartojant daugybės šablonų, kurie patys noriai peršasi. O mes juos mielai priimame, naudojame ne tik fotografijoje, nes taip norime būti šio, o ne to buvusio ar vis dar esamo totalitarinio pasaulio dalimi, kuris, deja, tebeegzistuoja.

Parodą "Celebrating Europe" lydėjo ir kitas ne tiek žiūrovams, kiek patiems fotografams svarbus renginys – portfolio skaitymai, kurie yra tarptautinio projekto "European Prospects" dalis.

Žymūs fotografijos kuratoriai, galerijų meno vadovai, kritikai ir leidėjai visą dieną dirbo klausydami ir žiūrėdami, išsakydami pastabas ar patarimus ir, žinoma, ieškodami naujų talentų. Kiekvienas, laikantis save fotografu ir turintis ką parodyti, galėjo registruotis, rinktis aštuonis individualius susitikimus su portfolio skaitytojais pagal savo kryptį ar, taip sakant, fasoną, t.y. poreikius. Susitikimas truko po 20 min. Antrosios peržiūrų dienos popietę – atvira darbų rinkinių peržiūra.

Skirtingai nuo daugelio panašių peržiūrų, vykstančių, sakykime, kad ir tame pačiame Arlyje, surengta Kaune menininkams buvo nemokama, nors skaitovų sąrašas su žymiais vardais ir pareigomis – tikrai įspūdingas. Tad, jei kitur tenka sumokėjus pinigus laukti tam tikros jų grąžos – kokio kvietimo dalyvauti projekte ar pasiūlymo leisti knygą pavidalu, čia atmosfera ir lūkesčiai buvo gerokai žmoniškesni. Juk iš tiesų kartais diskusijos ar paprasti patarimai vėliau taip pat įsikūnija, tapdami jei ne aiškiai išreikštais piniginiais vienetais, tai bent jau geresniais kūrybiniais rezultatais.

Peržiūrose, kaip pastebi visi dalyviai, vyko šiltos, nuoširdžios diskusijos su autoriais (kurių buvo net per 40) apie jų rodomus projektus, kuratoriai teikė patarimus. Tai taip pat buvo puiki galimybė sulaukti pasiūlymų eksponuoti savo darbus užsienio galerijose, pristatyti kūrybą tarptautiniuose festivaliuose ar būti pakviestiems į meno rezidencijas.
Žinoma, darbų rinkinių rodymas profesionalams turi prasmę tik tuo atveju, kai žinai, ko tau reikia ir kai pasirenki tinkamus skaitytojus, nes vargu ar ką pasakys muziejininkas dirbančiam su šiuolaikinio meno projektais ir naudojančiam fotografiją kaip mediją savo idėjoms reikšti. Taip pat – ir su norinčiaisiais patekti į užsienio galerijas ar išleisti albumą.

Tiesa, pakliūti pas keletą portfolio skaitytojų jau netrukus po informacijos ir sąrašo paskelbimo nebebuvo vilties, pavyzdžiui pas nepriklausomą kuratorių, "Thames & Hudson" leidyklos kuratorinių projektų vadovą Williamą Ewingą iš Šveicarijos.

Reikia pastebėti, kad galerijos kaip tik dabar, t. y. rugsėjo mėnesį, sudaro parodų ar renginių planus kitiems ar dar kitiems metams, ieško finansavimo projektams, dairosi naujų autorių kuratoriai ir leidybos institucijos, tad suinteresuotoji pusė tokiame renginyje yra ne vien tik patys menininkai. Naujos patirtys taip pat atsivėrė ne vien savo darbų rinkinius rodžiusiems autoriams, pavyzdžiui, amerikietis fotografas, galerijos savininkas Shane'as Lavalette'as, labiausiai stebėjosi socialine Rytų Europos tematika, apie kurią kiti žiuri nariai, gyvenantys Europoje, nė neužsiminė.

Kai paprašiau įspūdžiais pasidalyti ne vienoje darbų rinkinių peržiūroje dalyvavusią fotografę Vilmą Samulionytę, ji taip pat pirmiausia paminėjo žmogiškosios diskusijos, dialogo svarbą. Prieš dvejus metus rodžiusi tam pačiam portfolio skaitytojui savo idėjos pradinius variantus, pirmąsias serijos fotografijas, dabar, dar kartą susitikusi darbų rinkinių peržiūrose, pateikė išplėtotą projektą ir gavo potencialių leidėjų sąrašą.

Ar tokius dalykus galima vadinti konkrečia nauda? Bent jau naujomis galimybėmis – tikrai. Kaip sakė pati fotomenininkė, labai svarbu ir pats darbų rinkinių pristatymas. Kai idėjos formuojasi galvoje ar sieloje (kas ten žino, iš kur jos ateina?), kai aptariamos su draugais, kurie tave gerai pažįsta, žino ankstesnius kūrinius, yra viena, tačiau kai tenka koncentruotai visa tai pateikti nieko nežinančiam žmogui – visai kas kita. Taip pasakodamas pats šlifuoji, tobulini pristatymą, kuris yra vis didesnę svarbą įgaunanti šiuolaikinio meno dalis.

Anot W.Ewingo, peržiūrėti darbų rinkinius nėra lengva: "Turi per keletą minučių suprasti autorių ir jį sudominti, tada išlaikyti jo dėmesį ir dar po kelių minučių pas tave ateina jau kitas menininkas. Tai visiškai kitaip nei studentų darbų pristatymas – kai jie turi tiesiog pristatyti darbus. Čia ateinantys žmonės yra labai įsitraukę ir įsigilinę į savo projektus ir darbus."

Taigi, taip ir mezgasi nauji kontaktai, ryšiai, žadantys naujas ateitis (sakau daugiskaita, nes konkreti ateitis susiformuoja iš daugybės kasdienių mūsų pasirinkimų, tad iš pradžių visada slypi daugybė būsimų ateičių galimybių), gali būti, kad gimsta naujos idėjos, sukeltos nors ir trumpų, bet itin koncentruotų diskusijų. Sakykime, kad gal gimsta ir naujos fotografijos žvaigždės. Kodėl gi ne? Tai irgi viena iš įmanomų mūsų ateičių.