Įtampos zonoje

Paauglystė 1993-iaisiais: džinsiniai švarkai, garso įrašų kasetės, savęs tapatumo paieškos "Nirvanos" muzikos persmelktoje eroje, kurią reprezentavo Kurtas Cobainas. Šis dešimtmetis JAV pasižymėjo AIDS proveržiu, visuomenė homoseksualus laikė nusidėjėliais, o patį potraukį tos pačios lyties atstovams – pavojingu ir žalingu. Didžioji dalis konservatyvios visuomenės buvo įsitikinusi, kad tik dėl homoseksualų gyvenimo būdo taip plačiai ir paplito ŽIV.

"Jūs nepamatysite ir nesuprasite to nei šiandien, nei rytoj, bet kas šiuo metu atrodo linksmai ir jaudinamai, iš tiesų ir yra tikras priešas", – tokiais žodžiais prasideda filmas "Blogas Kameron Post auklėjimas" (rež. Desiree Akhavan, 2018). Juosta pasakoja apie šešiolikmetę merginą, kuri yra išsiunčiama į katalikišką perauklėjimo stovyklą – konversinės terapijos centrą "Dievo pažadas". Kameron nusikaltimas – be išsiblaškiusių bandymų būti savimi, portraukis savo geriausiai draugei.

Konversinės stovyklos ir centrai buvo itin populiarūs JAV ir tik neseniai pradėjo nykti. XX a. pradžioje už Atlanto konversinės terapijos populiarumą visuomenėje paskatino Klarko universitete reziduojančio Zigmundo Freudo psichoanalizės paskaitos. Z.Freudo konversinės terapijos užmačia buvo homoseksualiam žmogui sužadinti heteroseksualias tendencijas.

Tik šiemet kovą Europos Parlamentas pasmerkė konversinę terapiją ir paragino ES nares uždrausti tokios praktikos taikymą. Taigi istorijos apie perauklėjimo fenomeną autorė D.Akhavan pasiryžo perprasti, kokio pobūdžio racionalizacija veikia žmones, siekiančius įtvirtinti tokio tipo stovyklas. Žmones, kurie laiko savo darbą šventa misija, nors jų veikla verčia jaunuolius ignoruoti savo prigimtį.

Gyvenimas vienatvėje

Kameron į stovyklą atvažiuoja ankstyvą rudenį – lapai dar margi, dangus dar saulėtas. Filme mažai ryškių spalvų, tad spalvų ramybė ir pagrindinės veikėjos vaidyba primena rudeninį snaudulį, atliepiantį jaukų to laikmečio toną. Atrodytų, tarsi žiūrime dar vieną režisieriaus Johno Hugheso filmą, tačiau multikultūrinė aktorių komanda atskleidžia: filmas sukurtas naujojo tūkstantmečio publikai, vertinančiai pasaulio skirtumus.

Stilistine prasme 1993-ieji, kuriais ir vyksta istorija, atlieka savo vaidmenį, tačiau filmas fokusuojamas ne į veikėjus, aplinką, o labiau į jausmus. Tada jaunimas augo dar be socialinių medijų, tad apie homoseksualumą visuomenėje kalbama buvo nedaug. Pripažinti bet kokį nukrypimą nuo normos buvo itin sunku. Galimybė būti kitos seksualinės orientacijos laikyta ne tik netradicine – ji apskritai neegzistavo. Būti savimi reiškė būti vienišam.

Konservatyvioje iraniečių šeimoje užaugusi filmo režisierė neslepia: kai prisipažino esanti homoseksuali, jos tėvai manė, kad gėjai ir lesbietės neegzistuoja. "Prisimenu tą stingdantį vienišumo jausmą, – teigia Desiree. – Juk iki šių dienų homoseksualūs asmenys Irane baudžiami apmėtymu akmenimis."

Dangaus pažadas

Stovyklos, į kurią atvyksta Kameron, pavadinimas – "Dievo Pažadas", tarsi pranašystė, kad šie jauni žmonės bus išgydyti. Stovykloje dirbantys suaugusieji perduoda žinutę čia esančiam jaunimui: Dievas nemylės tavęs tokio, koks esi, jei esi homoseksualus.

Visi filmo suaugusieji iš pirmo žvilgsnio galėtų būti antagonistai. Patys būdami tragiškai suklaidinti, jie nuoširdžiai pateisina savo absurdiškus perauklėjimo tikslus. Tačiau filmas primena: pasaulis nėra tik juodas arba baltas – čia mes nerasime Walto Disney filmams būdingų blogiukų, veikiau kelsime klausimus apie filmo herojų elgseną.

"Kameron Post perauklėjimo istorija" nebando kritikuoti seksualinėms mažumoms žiaurios istorinės praeities. Filmas – apie jaunus suaugusiuosius ir kaip jų esybė kovoja su nuolatiniais raginimais pasikeisti. Jauni suaugusieji yra taiklus apibūdinimas filmo herojams, nes apibrėžia šių žmonių gilų mąstymą ir troškimą išmokti save priimti ir mylėti: "Mano stiprybė pasiekia tobulybę silpnybėje" (citata iš Šventojo Rašto).

Būti savimi reikia drąsos, o aplinkos spaudimas ignoruoti savo prigimtį veda prie pamatinių vertybių permąstymo ir pokyčių. Pagrindinė filmo herojė Kameron prasitaria: "Aš pavargau savimi šlykštėtis." Jos draugė atšauna: "Gal normalu savimi šlykštėtis, kai esi paauglys?" Perauklėjimo stovykloje Kameron sutinka žmonių, tokių kaip ji pati. Tad, nepaisant izolicijos nuo aplinkinio pasaulio, pirmą kartą atsiranda bendrystės su kitu jausmas, galimybė nesijausti vienišam ir atstumam. Galimybė suvokti save tarp giliai, rimtai mąstančių jaunų žmonių ir kadaise tokius pačius išgyvenimus patyrusių suaugusiųjų.

Daug lemianti akimirka

Kurdama filmą D.Akhavan rėmėsi knyga tokiu pačiu pavadinimu, susitelkdama į paskutinius 200 puslapių, kuriuose kalbama apie Kameron patirtį krikščioniškoje perauklėjimo stovykloje.

Režisierei buvo svarbu perteikti vieną konkretų jauno žmogaus gyvenimo momentą: juk tam tikri gyvenimo etapai asmenybės formavimuisi iš tiesų gali reikšti labai daug.

Tai antrasis režisierės filmas, fragmentiškai perteikiantis istoriją nepatogia potraukio tai pačiai lyčiai tema. Tad akimirka čia ne tiek žavinga, kiek privalo būti stabdyta.

Filmo herojė Kameron mini, kad negalvoja apie save kaip apie homoseksualę: ji apskritai niekaip apie save negalvoja. Tai yra drąsi jaunos suaugėlės Kameron revoliucija amžiuje, kuriame labiau už viską privaloma kažkam priklausyti.

Tai istorija apie bręstančius žmones, aktuali ne tik jaunam žiūrovui. Filmas nepasakoja istorijų apie nuskriaustus ir užguitus paauglius, nebando kelti gailesčio nesuprastiesiems. Ir tai nėra vienas iš tų filmų, bandančių įkvėpti ir moralizuoti. Veikėjai organiškai perduoda žinutę ir primena XX a. dešimtojo dešimtmečio dvasią: didžiausia revoliucija – būti savimi. Priminimas, kad žmogus nėra tik etiketė ar kategorija. Žmogus tiesiog yra. Savimi. Ir tai aktualu ne tik jaunimui.

Kas? Filmas "Blogas Kameron Post auklėjimas".

Kada? Rugsėjo 27 d. 18.00 val.

Kur? Kino teatre "Cinamon".