Ketvirtadienio vakarą Kauno fotografijos galerijoje atidaryta fotografijos klasiko Antano Sutkaus paroda „Lietuvos žmonės".
A. Sutkus niekada nesislėpė už fotoaparato, jo fotografuojami subjektai dažnai žiūri tiesiai į objektyvą. Menininko fotografijose žmonės nieko ypatingo neveikia: nešaudo, nemiršta, nenusirenginėja, nedemonstruoja jokių akrobatinių viražų, tiesiog ramiai sau stoviniuoja ar palengva juda, kažką krapšto, ir to, pasirodo, pakanka. Vaizdas užkabina nervą, sudirgina jį taip stipriai, kad tą saldų skausmą prisimeni dar ilgai. Su laiku jis, žinoma, slopsta, bet pastebėtas įtrūkis sienoje ar išgirstas skardus vaiko balsas kieme gali priminti per fotografiją patirtą nostalgiją. Pavyzdžiui, vyrai sunkvežimyje po bulviakasio ir kažkurio iš jų ant maišų užmesti ramentai, moteriškės stoties laukimo salėje ir jų kilmę išduodančios skarelės, internato klasėje dainuojantys arba po Lenino portretu kažko laukiantys silpnaregiai vaikai, santykius gatvėje besiaiškinantys įsimylėjėliai.
„Su fotografija yra panašiai kaip su aukso ieškojimu – kasi, paskui plauni žemes, vildamasis atrasti aukso kruopelytę. O tas auksas gali būti pirmame kastuve, gali būti ir paskutiniame. Arba tame, kurio jau nebepajėgei iškasti“, – yra sakęs Nacionalinės premijos laureatas A. Sutkus.
Naujausi komentarai