Lietuvoje, kaip ir kitose agrarinės kultūros šalyse, iki XX a. pradžios audė kiekviena kaimo moteris. Šio amato nuo pat mažens mokydavosi namuose ar pas kaimynes. Iki vestuvių mergina privalėjo pasiruošti savo kraitį, kurį ir sudarydavo daugiausia audeklai, juostos. Audimas buvo svarbi saviraiškos forma. Audinio raštuose, spalvose atsiskleisdavo audėjos charakteris, skonis, vertybės.

Buvo ir profesionalių audėjų, vadinamų atkočiais, tkočiais, kuriems šis amatas buvo pragyvenimo šaltinis. Jie platindavo ir audimo raštus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą audėjais dažniausiai buvo vyrai.

Tarpukariu audėjo amatą stengtasi atgaivinti ir populiarinti, skatinta pradėti juo verstis. Buvo rengiami audimo ir rankdarbių kursai, steigiamos audyklos. Atsirado galimybių įsigyti geresnių audimo įrankių. Žemės ūkio rūmai aprūpindavo moteris per pusę pigesnėmis automatinėmis audimo staklėmis, kurias kartu su siūlais atveždavo iš Kauno. Naujos idėjos plito ir iš Latvijos: iš ten taip pat atsiveždavo staklių, audimo raštų schemų.

Legendinė meistrė

Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje, gyvenamojo prekybinio namo iš Kauno antrajame aukšte įrengta garsios tarpukario audėjos Justinos Tolutaitės, audusios žakardo staklėmis, audykla. Muziejus šios amatininkės naudotą inventorių ir kai kuriuos audinius įgijo 1984 m. Rinkinį sudaro 157 eksponatai. Dalis audėjos audinių saugoma Žemaičių muziejuje "Alka". 2002 m. čia buvo surengta jų paroda.

J.Tolutaitė gimė 1889 m. pasiturinčio ūkininko šeimoje netoli Alsėdžių (Telšių r.). Paūgėjusi su trimis seserimis tarnavo miestelio klebonijoje. Ten vasaromis dirbo įvairius ūkio darbus, o žiemomis audė. Amato ją išmokė sesuo, kuri mokėsi garsaus latvių audėjo, audimo staklių konstruktoriaus Peterio Vilumsono (1872–1939) nuo 1900 m. Jelgavoje rengtuose audimo kursuose. Manoma, kad J.Tolutaitė ir pati tobulinosi šiuose kursuose.

Austi užsakovams ji pradėjo nuo 1912 m. Dviejuose kambariuose įsikūrusi jos audykla veikė Alsėdžiuose. J.Tolutaitė iš užsakovų atneštų siūlų ausdavo kilimus, lovatieses, staltieses, skaras, rankšluosčius. Audimo raštų ieškodavo latviškose P.Vilumsono, taip pat žymaus lietuvių tekstilės dailininko Antano Tamošaičio tarpukaryje leistose knygose apie audinius, rinkdavo spaudos iškarpas. Pati buvo išaudusi penkias raštų pavyzdžių juostas. Vieną tokią juostą sudarė net 171 skirtingas pavyzdys! Iš jų tarsi iš madų žurnalo žmonės galėjo pasirinkti patikusį būsimo audinio raštą ir užsakyti jį išausti.

Pasakojama, kad sužavėtas J.Tolutaitės darbų, lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius jai padovanojo auksinę monetą, o prezidentas Antanas Smetona – auksinį žiedą. Į muziejų pateko ir audėjos žemės ūkio bei liaudies meno dirbinių parodose nuo 1929 m. iki 1938 m. gauti pagyrimo raštai.

Įdomu, kad apie 1959 m. J.Tolutaitė buvo išaudusi kilimą, kurio apmatams naudojo geltonus medvilnės siūlus, o ataudams – per ilgesnį laiką šukuojant galvą surinktus savo plaukus. Garsi audėja mirė 1983 m.

Kompiuterijos užuominos

Svarbiausias audyklos ekspozicijos eksponatas – žakardo audimo staklės. Stakles, leidusias mechanizuoti sudėtingo audinio pynimo metodą, panaudojant perfokortas 1801 m. sukūrė prancūzas audėjas Josephas Marie Jacquard'as. 1805 m. šis išradimas buvo patentuotas, o imperatorius Napoleonas apdovanojo išradėją pensija iki gyvos galvos.

Žakardo audimo staklės padarė perversmą ne tik tekstilės pramonėje, bet turėjo įtakos ir kompiuterių raidai, nes perfokortų principas buvo panaudotas skaičiavimo mašinose.

J.Tolutaitės audimo stakles sudaro du rėmai (šlaunys). Jie tarpusavyje sujungti keturiais skersiniais ir užklijuoti. Abiejuose šonuose ant rėmo yra padarytas paaukštinimas, ant kurio pakabinti muštuvai su skietu. Tarp šlaunų įtaisyti trys velenai ir vienas užapvalintas skersinis. Ant dviejų viršutinių skersinių įtaisytas programinis mechanizmas, kuris kilnoja apačioje pakabintas nytis. Jis valdomas traukėmis ir žemai įtaisytu pakoju. Programiniame įrenginyje įdėta iš kartono perfokortų sudaryta programa raštams išgauti.

Ant staklių yra užrašai kirilica, kurie skelbia, kad staklės pagamintos Mintautoje (dab. Jelgava Latvijoje) XX a. pr. pagal P.Vilumsono patentą ir apdovanotos "Grand Prix". Dar vienos mažesnės to paties gamintojo J.Tolutaitės audimo staklės kol kas saugomos muziejaus saugykloje. Ausdama audėja užsirišdavo odinę prijuostę.

Įstabus palikimas

J.Tolutaitė pati gamindavo programas staklėms. Turėjo ir specialų prietaisą programoms perforuoti. Pasirinkusi raštą, iš kartono lapo išpjaudavo reikiamo dydžio juosteles. Jas įverždavo tarp dviejų prietaiso perforuotų plokščių. Kiekvieną perforuotą juostelę – perfokortą – tam tikra tvarka susiūdavo lininiu siūlu. Į muziejų pateko 84 įvairaus ilgio staklių programos.

Audyklos ekspozicijoje taip pat eksponuojamas stovas su siūlų ritėmis, skietai, mestuvai, kiti audimo reikmenys. Ant suolelio išdėlioti J.Tolutaitės audiniai ir audimo raštų pavyzdžių juostos.

Lietuvos liaudies buities muziejaus lankytojai kol kas dar neturi galimybės pamatyti, kaip veikia J.Tolutaitės žakardo audimo staklės. Muziejininkai tikisi, kad jas pavyks prikelti antram gyvenimui. O susipažinti su audėjos amatu galima užsukus ir į muziejaus miestelio špitolę, kur tradicinėmis staklėmis audžia kita žymi audėja Domicelė Banevičienė. Beje, ji nuaudė aukštaitišką nuometą ir Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei.

.