D. Lukianskienės kūriniai skleidžia teigiamas emocijas, o jų autorė – įkvėpimą neišduoti savo svajonių: menininkė tapyti pradėjo būdama vyresnio amžiaus. Autorė pasakoja, kad ši jos svajonė išsipildė, kai atsirado daugiau laiko, taip tapyba tapo jos hobiu, atsipalaidavimo šaltiniu. Pandemijos laikotarpiu menininkė savo darbus pristatė virtualiojoje platformoje „Neatšaukti atidarymai“.
Kaunietės tapybos darbuose – turtingas angelų pasaulis: angelai dažnai įgauna žmogišką pavidalą, gyvena gamtos apsuptyje, skleidžia gerą žinią ir emociją, praskaidrina kasdienybę. Kiek primityvoki naivistiniai angelų vaizdiniai, kontrastuojanti koloristika sukuria emocinio artimumo nuotaiką. Šie angelai žiūrovą traukia savo pasakojama istorija, betarpiškumu, liudija gerąją naujieną.
Laiškas.
– Kada atradote tapybą ir kas jus inspiravo: kokių dailininkų darbai, kas buvo mokytojai?
– Tapybą atradau dar vaikystėje, kai dailininkai atvykdavo ieškodami ežerų, klonių ar kitokių vaizdų tapybos darbams. Kai buvome vaikai, laukdavome vasarų, atvykstančių dailininkų ar studentų su molbertais. Vėliau meno mokykloje per dailės pamokas mokėmės savarankiškai, gaudavome nuorodas, prarydavome žinias apie meno kryptis, apie Lietuvos ir užsienio menininkus. Labai šilti prisiminimai išliko apie dailininką Kazį Naruševičių. Šis panevėžietis dailininkas mokėjo perduoti tai, kas svarbu, kviesdavo į savo parodas.
– Kaip jūsų kūryboje atsirado sakralioji dailės tematika?
– Į šį klausimą atsakyti vienu sakiniu neįmanoma. Tai prisiminimai, siūlomos žinios ir begalinis domėjimasis viskuo, taip pat ir ezoterika. Prisimenu, kažkada varčiau žurnalą „Lemtis“ ir ten atradau Gėrio angelą. Vaikystėje visada matydavau savo močiutę su rožiniu rankoje besimeldžiančią. Kiek vėliau, skaitydama Vytauto Mačernio balades, matydavau savo močiutę klūpančią ir besimeldžiančią saulės nušviestame kambarėlyje su maldaknyge. Jau tada „Gėrio angelas“ iškilo vaizduotėje. Juk gimęs kiekvienas turime savo angelą sargą. Ši būtybė saugo ir veda mus per gyvenimą, gelbėja sunkiose situacijose. Taigi, jei ne angelas sargas, kuris išvedė mane pasiklydusią per pūgą, gal dabar jų netapyčiau. Dar mokyklos laikais, gilią žiemą, sutemus, eidama iš toli gyvenančios siuvėjos namų, pakliuvau į pūgą. Pamačiau taką ir klaidžiojau juo prarasdama jėgas. Sniego tada buvo iki pažastų – klupau, kabinausi į krūmokšnius.
Žiemiškoji madona.
Staiga kelyje pamačiau šviesą. Kapsčiausi iš visų jėgų link šviesos. Kai ji dingo, sukau į tą pusę ir ėjau, kol pakalnėje išvydau sodybų žiburius. Buvau be jėgų, tačiau nepasidaviau. Gyvenime nenuleisdavau rankų ir vis atrasdavau naują ramstį – Rytų išmintį per Jurgos Ivanauskaitės knygass, daoizmą, Tibeto vienuolių stiprybę, jau nekalbant apie Seneką, Vydūną, Ernestą Hemingway’ų ir Hermanną Hessę.
– Kaip atsirado jūsų tapybiniai pasakojimai, kokias idėjas norite išsakyti šiais savo darbais?
– Tapyti pradėjau brandžiame amžiuje. Intensyviai pradėjau dirbti, kai tik atsirado laisvo laiko, ir tai tapo mano atgaiva, laisvalaikio užsiėmimu. Žinių dažnai ieškodavau internete ir jaučiausi savamokslė. Nepasitikėjau savimi, bet dirbau nesustodama. Keičiantis metų laikams kito ir mano darbų stilistika. Vasarą – gėlės, pavasarį – vėl žydėjimas. Pasąmonė diktavo priminimus ir prieš šventes negalėjau išlaukti jų šventumo. Tapau angelus. Kai kam jie patinka, kai kas žiūri skeptiškai. Tačiau jie man visada susiję su gamta, ežerais, prie kurių užaugau, man jie neša šviesą kaip prieš Kalėdas. Man sielos atgaivą suteikia gėrį nešantis angelas, tokį jį mėginu nutapyti savo darbuose. Angelas – ir mažo vaiko, ir sušalusio paukščio globėjas, ir nešantis visiems mums Gerąją naujieną.
Gyvybės medis.
Žemė tapo labai pažeidžiama, žmonės sumaterialėjo, pamynė po kojomis visa, kas šventa. Šviesaus atminimo rašytoja J. Ivanauskaitė rašė: „Netgi per storą sluoksnį nuodėmingų sielų taurios ir išmintingos sielos negali patekti į Žemę, negali įsikūnyti, negali ir atgimti papildydamos gerųjų žmonių gretas.“ Savo mintimis ir kūryba siekiu, kad ir šalia esantys žinotų: pamatinis gerumo supratimas ir yra pradėti nuo savęs, ieškoti savojo angelo per dvasines vertybes. Dorovės kelias ir yra tikėjimas gėriu. Kaip Tėvas Stanislovas sakė, turtingas yra tik tas, kuris turi kupiną širdį ir stiprią valią.
– Pakomentuokite savo darbų pavadinimus.
– Tapyba – kaip ir nuotaika. Priklauso tiek nuo metų laikų, tiek nuo vaizdinių. Suintriguoja ir ilgai mąstai, dėlioji siužetą: kaip jį perteikti vaizdu, spalvomis. Gal suintrigavo paveikslo pavadinimas atėjus pavasariui, pražydus sodams, šovė į galvą melodija: „Sode lakštutė maža žydinčių vyšnių pavėsy...“ O gal „Auksinis lizdas“: paukštė susuka lizdą, padeda kiaušinius karališkoje aplinkoje, o žiūrovui paliekama spręsti, kas gi iš tų kiaušinių išsiris.
Su laumžirgiais.
Gal dar „Išlaisvinimas“. Mergina turi raktą nuo narvelio. Paukščio draugė bando tą narvą nuimti ir išlaisvinti savo antrąją pusę iš narvelio. Paukščiai labai protingi. Jie brangina savo antrąsias puses. Kai kurie – iki gyvenimo pabaigos. Jie rūpinasi ir maitina savo vaikus, moko juos pavyzdžiu. Karta iš kartos randa kelią į gimtinę ir puikiai suka sau lizdus. Paukštis – dangaus simbolis, mano mėgstama tema.
Tapiau keletą darbų ir pavadinau „Toks vakaras ilgas“. Viename iš jų yra balta varna. Tad pridūriau – toks vakaras ilgas. Tai savotiška duoklė lietuvių tautosakai. Kur tik pažiūri, minčių jūra nuneša, blaško, vėl nuramina. Ir plauki ant savo lapo kaip Coliukė. Nežinai, kas tavęs laukia.
Kas? D. Lukianskienės tapybos paroda „Geroji naujiena“.
Kur? Ilgakiemio laisvalaikio salėje (Pajiesio g. 1, Ilgakiemis, Kauno rajone).
Kada? Veikia iki gruodžio 1 d.
Naujausi komentarai