Kaune, Kęstučio gimtajame mieste, rugsėjo 14 d. – Bo Haengo 55 metų sukakties dieną – bus rodomas spektaklis "Auksinė šventykla", o šių metų naujovė – improvizacijų vakaras pagal paties vienuolio parašytą autobiografinę dvasinių virsmų knygą "Laiškai iš Drakono kalnų" – bus pristatyta publikai Kauno kameriniame teatre rugsėjo 23 d.

– Monospektaklis reikalauja daug energijos. "Auksinė šventykla" bus rodoma ne tik Kaune per jūsų gimtadienį, bet ir kituose miestuose. Turint galvoje jūsų užimtumą, natūralus klausiams: ar nepavargstate? – paklausėme K.Marčiulyno-Bo Haengo.

– Tai ne tik spektaklis. Scenoje pasirodau vienuolio drabužiais. Režisuodamas "Auksinę šventyklą" ir ją vaidindamas nuo 2011 m. rudens įgijau tam tikros patirties.

Būdamas Lietuvoje, užsiimu plačia veikla. Ieškantiesiems mokymo siūlau jau ketvirtą dvasinės knygos "Laiškai iš Drakono kalnų" leidimą. Eksperimentuoju su nauja teatrine forma, besivystančia kartu su mano asmenine dzenmeditacijų praktika. Tai improvizacijų vakaras "Paskutinis laiškas iš vienuolyno", rodomas Kauno kameriniame teatre. Organizuoju parodas-instaliacijas. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose.

Kam visa tai? Žiūrint iš psichologinės pusės – sau. Būdamas 27–29 metų, siekiau išgirsti kažką panašaus. To man tuo metu reikėjo, tačiau neturėjau tokios galimybės. Iki kibirkštėlės 1989 m. rudenį, klausantis dzeno vienuolio paskaitos, kuri įžiebė ugnį, šiuo metu liepsnojančią didžiuliu laužu. Tada nepatiriu būsenos, vadinamos "atsibodo". Kaip sakydavo mūsų Mokytojas, nuobodulys – tai tinginystė.

– Esate vienuolis, bet jūsų veikla labiau pasaulietinė. Tai karma?

– Karma nėra nei gerai, nei blogai. Mes negalime iš to išsiveržti, bum ir viskas. Iš pradžių suvoki, kad turi karmą, prigimtį, savo mažąjį "aš". Tada suvoki save tokį, koks esi. Pasiekus šią  būseną neturi būti norų, nepasitenkinimo. Priimi save tokį, koks esi. Savo karmą jau gali suvokti aiškiai.

Paskui kyla klausimas: "Kodėl aš čia atsiradau? Kas aš?" Tai gyvenimo prasmės kryptis, kuri tampa aiški. Visą savo karmą panaudoji eidamas ta kryptimi. Ši kryptis, telpanti keliuose sakiniuose, išreiškia visą mano veiklą. Tam suvokti ir atspindėti reikia ištiso gyvenimo. Tai ir yra dzeno vienuolio kelias. O formos gali būti įvairios.

– Argi vienuolio įžadai  nedraudžia būti aktoriumi?

– Esate girdėjęs apie įžadus? Iš tikrųjų, taip. Yra tokie. Tapęs kandidatu į vienuolius, buvau nusprendęs tvirtai jų laikytis. Jokių teatrų, pantomimos, vaidybos. Man tai sekėsi sunkiai, nes vienuoliai žinojo, kad esu mimas iš prigimties. Todėl mane kontroliavo dar griežčiau.

Kiekvienos vasaros liepą švęsdavome savo Mokytojo dzenmeistro Seung Sahno gimimo dieną. Artėjo eilinis gimtadienis. Meistras buvo gerai žinomas. Restoraną užsakydavome 300 arba net 1 000 žmonių.

Vienas iš paminėjimų buvo tikrai didelis. Vyresnieji vienuoliai sumanė Mokytojui parodyti ištisą programą. Eilėraštį, šokį, dainą ar šiaip pakvailiojimą. Man buvo pasakyta, kad turiu parodyti tai, ką moku geriausiai... Ir viskas! Tai nebuvo prašymas. Tai buvo įsakymas. Aš nusilenkiau ir sutikau.

Pradėjau ruoštis pasirodymui. Kai susirinko daug žmonių, prasidėjo programa. Mano, kaip nereikšmingo kandidato į vienuolius, spektakliuką nukėlė į patį galą. Pirmieji Meistrą sveikino vyriausieji mokiniai. Atėjo mano eilė. Aš parodžiau savo mokytojo iš Kauno pantomimos teatro Kęstučio Adomaičio etiudą "Gyvenimas", trunkančią keturias su puse minutės. Maniau, kad tai žiūrovams bus įdomiausia, nes azijiečiai labai supranta ir vertina kūno kalbą. Įrašo pasirodymui neturėjau, vaidinau gyvai.

Po gausių aplodismentų dzenmeistras pasakė, kad esu talentingas. Toje uždaroje erdvėje kiekvienas Mokytojo žodis skambėjo kaip medalis. Ar ateities nusakymas.

Nuo to laiko vienuoliai mane ėmė vadinti pantomimos talentu ir kviesti į visas šventes. Aš su Mokytojo palaiminimu sutikdavau. Šį pantomimos etiudą tekdavo rodyti per kiekvieną jo gimtadienį. Jau turėjau muzikos, pasidarydavau šiokį tokį apšvietimą. Juk tarnaudamas sovietų kariuomenėje Vorkutoje atlikau tą pačią pantomimą esant 25 laipsnių šalčiui koridoriuje, apsirengęs tik triko. Taip ir gimė "Auksinė šventykla". Nežinau, kiek ilgai dar būsiu aktoriumi, tačiau kol kas vis naujų idėjų atsiranda.

– Ar galime tikėtis kitos premjeros?

– Kiekviena diena yra premjera.