Pereiti į pagrindinį turinį

Grupė „Braška lizdas“: visi folkloro atlikėjai dainose palieka dalį savęs

2024-09-26 19:00

„Autentiškas folkloro dainos atlikimas nėra tik archyvinio įrašo mėgdžiojimas“, – įsitikinę folktronikos grupės „Braška lizdas“ nariai Dainius Kučinskas ir Dalia Peseckaitė.

Savo kūryboje supindamas elektroninės ir liaudies muzikos garsus, šešių muzikantų kolektyvas į dienos šviesą ištraukia archyvuose glūdinčias Dieveniškių apylinkių dainas. Grupė šią savaitę surengs pasirodymą sugrįžtančiame tarptautiniame tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalyje „Suklegos“.

Pernai susibūrusios grupės „Braška lizdas“ repertuare skamba dainos, kurios XX a. 6-7 dešimtmečiuose buvo užrašytos Dieveniškių miestelio apylinkėse. Pasak kolektyvo narių, Lietuvos paribių folkloras išsiskiria savo autentiškumu, kadangi jį mažiau paveikė plačioji kultūra. Pokalbis su grupės nariais D. Kučinsku (D. K.) ir D. Peseckaite (D. P.) – apie Lietuvos pakraščiuose slypinčius liaudies muzikos perlus, sintezatorių, folkloro dermę ir pusiausvyrą tarp pagarbos tradicijai ir senųjų dainų pritaikymo šiandieniam gyvenimui.

– Jūsų kolektyvas labai jaunas, jis susibūrė tik pernai. Kaip gimė „Braška lizdas“ idėja? Koks jūsų santykis su folkloru – visi jau senokai atliekate šio stiliaus muziką, o gal tai pirmasis jūsų tokio tipo projektas?

D. P: „Esame draugai, kartu dainuojame liaudies dainas prie laužo. Vis kirbėjo mintis, kad būtų smagu drauge suburti ansamblį. Nemažai mūsų ryšį su folkloru puoselėjame jau seniai, dar nuo paauglystės. Leonora dainavo sutartines, o aš, Agnietė ir Taisija anksčiau lankėme folkloro ansamblį „Lygaudė“. Dainuodavome tiek ant scenos, tiek mokyklų koridoriuose, liaudies muzika pamažu tapo didele mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. „Braška lizdas“ idėja gimė Agnietės galvoje, kuri studijuoja etnomuzikologiją ir savo kursinio darbo projektui nusprendė suburti ansamblį. Tuo metu dar nežinojome, į ką tai pavirs, viskas atrodė kaip linksmas ir neįpareigojantis žaidimas. Manėme, kad surengsime vieną koncertą ir viskas. Tačiau mums patiko kartu žaisti, tad „Braška lizdas“ toliau tęsia savo veiklą".

D. K.: „Aš vienintelis iš mūsų kompanijos esu kilęs iš Žemaitijos. Su folkloru artimiau susipažinau atsikraustęs į Vilnių, kadangi daug bičiulių vienaip ar kitaip susiję su liaudies muzika. Kartu dainavome visur, kur tik pasitaikydavo proga susitikti. Agnietei pasiūlius ansamblio idėją, į vieną iš pirmųjų repeticijų atsinešiau sintezatorių. Nejučia elektroninė sintezė tapo didele mūsų sąskambio ir pačios ansamblio idėjos dalimi. Po pirmojo koncerto instrumentuotė ėmė vis sudėtingėti, jau nekalbant apie mūsų nario Mikalojaus vis besikeičiantį modulinį sintezatorių. Tas sudėtingumas gimsta iš noro eksperimentuoti, kaip sakė Dalia – žaisti, visada žaisti".

– Jūsų repertuare skamba dainos, kurios XX a. 6-7 dešimtmečiuose buvo užrašytos Dieveniškių miestelio ir gretimose apylinkėse. Kodėl pasirinkote būtent šį regioną?

D. P.: „Norėjome įsigilinti į kurio nors vieno krašto dainavimo manieros specifiką ir tradiciją. Nusprendėme, kad geriausia rinktis Lietuvos paribius, kadangi tokiose vietose tarmės ir melodijos labiau užsikonservavusios, vietiniai žmonės yra mažiau paveikti plačiosios, miesto kultūros. Šalies pakraščiai įdomūs ir tuo, kad lietuviška dainavimo tradicija juose susiduria su kitų šalių tradicijomis, ir taip gimsta neįprastas derinys. Gana atsitiktinai atradome nemažai dainų būtent iš Dieveniškių apylinkių, kurios mus sudomino. Tad nusprendėme savo repertuarui kol kas pasirinkti šio krašto folklorą, įsigilinant į tenykštę dainavimo manierą. Nesirinkome daugiau Lietuvos paribių miestelių, kadangi daugumoje gyvenviečių, net jei jos yra pakankamai arti viena kitos, jau atsiranda savita dainavimo maniera ir tradicija. Todėl būtų sudėtingiau autentiškai ir su derama pagarba atlikti net kelių Lietuvos vietovių folklorą".

D. K.: „Naršydamas archyvuose, bandžiau ieškoti folkloro įvairiose pasienio vietovėse, tačiau daugiausiai mus sudominusių dainų radome Dieveniškėse. Net keista, kad tokiame mažame miestelyje yra tiek daug gražios muzikos. Dieveniškės – išties įdomi vietovė, esanti vadinamajame Lietuvos apendikse. Galbūt dėl to, kad šalia pasienis, čia jautiesi lyg užsienyje. Viskas tarsi sava, tačiau šiek tiek kitaip – kitokie namai, jų langinės, gatvių pavadinimai. Be to, kad patektum į Dieveniškes, turi pravažiuoti pasienio punktą. Dėl miestelio nuošalumo čia puikiai užsikonservavo vietinė dainavimo tradicija, ją mažiau paveikė platesnė Lietuvos kultūra.

Šalies pakraščiai įdomūs ir tuo, kad lietuviška dainavimo tradicija juose susiduria su kitų šalių tradicijomis ir taip gimsta neįprastas derinys.

Mūsų atliekama muzika buvo užrašyta 6-7 dešimtmečiuose. Tad visiškai tikėtina, kad dainas etnografams pateikusios moteriškės niekur toliau savo miestelio, per visą gyvenimą, nebuvo išvažiavusios. Šiais laikais dažnai būna, kad didesnių miestų folkloro kolektyvuose žmonės išmoksta dainuoti gana panašiai ir įvairūs manieros elementai suvienodėja. Tačiau šalies pakraščiuose egzistuoja tam tikros „kišenės“, kuriose tradicijos yra išlikusios ir galima puikiai pajausti to krašto manieros išskirtinumą".

– Kuo įdomios ir išskirtinės Dieveniškių apylinkės dainos? Kuo jos skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų dainų?

D. P.: „Išskirtinis šių dainų bruožas yra slaviški motyvai. Dieveniškės įsikūrusios netoli sienos su Baltarusija, tad čia susipina skirtingų šalių tradicijos. Pavyzdžiui, vieno iš mūsų hitų „Kas ten miške braška“ priedainis tiek savo nuotaika, tiek melodija išties skamba labai slaviškai. Esame sulaukę ir šiek tiek kritikos, kad tokiame geopolitiniame kontekste dainuojame slaviška maniera. Tačiau ar dėl slaviškos įtakos Dieveniškių apylinkių folkloras tampa mažiau lietuvišku?

Taip pat šio krašto dainos išsiskiria savita tartimi, kurią bandome perimti. Tai padaryti gana sudėtinga, kadangi nė vienas nesame iš čia kilęs. Ši tartis panaši į dzūkišką, tačiau tuo pačiu yra kitokia. Tad didžiausias mums kylantis iššūkis – nenudzūkėti ir nepradėti dainuoti grynai dzūkiškai".

– Sudominusias dainas randate archyvuose. O patys ar buvote nuvykę į Dieveniškes?

D. K.: „Taip, dainų ieškome Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos archyvuose. Čia randame 6-7 dešimtmečiuose vykdytų ekspedicijų garso įrašus, iš kurių mokomės dainuoti. Susivokti Dieveniškių folkloro vingrybėse padeda ir iš įrašų išrašytos natos. Tiesa, archyvais naudotis sudėtinga, jie senamadiški, nepatogūs, daug įrašų neturi prieinamų skaitmeninių variantų. Taip pat dažnai pasitaiko neatitikimų varduose, vietovardžiuose ar įrašų pavadinimuose. Vis dėlto, esame labai dėkingi už archyvų suteiktą prieigą prie senųjų įrašų. Naršydami po juos, atsirinkome dainas, kurios mums arčiausiai širdies. Labai gera surasti ir mokytis sau artimą, bet užmirštą, seniai lentynoje suarchyvuotą liaudies kūrinį. Ypač paveiku būna, kai surandame pateikėją, iš kurios išmokstame net kelias dainas. Tokiais atvejais pajauti ryšį su tuo žmogumi, nors tik klausaisi jo balso įrašų.

„Kol kas gyvai su vietiniais žmonėmis bendrauti neteko. Dieveniškėse iš mūsų ansamblio esu lankęsis tik aš, kartą čia buvau nuvykęs su bičiuliais. Tai – išties įsimintina vieta, tikras pasaulio kraštas. Visi kartu norėtume čia surengti koncertą, bet prieš tai reikia nušlifuoti mūsų dainavimą ir geriau išmokti vietinę tartį, kad Dieveniškių gyventojai mūsų neišjuoktų (šypsosi). Norėtume ne tik čia pakoncertuoti, bet gal net susirasti mūsų atliekamų dainų pateikėjų atžalas, anūkus ar kitas gimines. Dainos buvo užfiksuotos prieš kelis dešimtmečius, o pateikėjos jau tada buvo vyresnio amžiaus, tad dabar jų greičiausiai nebėra tarp gyvųjų. Tačiau galbūt šių moterų anūkės ar anūkai moka tas dainas ir galėtų mums jas padainuoti? Būtų labai paveiku tai išgirsti."

– Jūsų kūryboje liaudies muzika susipina su analoginiais elektroniniais garsais. Kaip jie vienas kitą papildo ir kuo dera kartu?

D. K.: „Iš pradžių tiesiog naršėme po archyvus ir iš įrašų mokėmės Dieveniškių liaudies dainų. Žinoma, ne visiškai lygiai taip, kaip dainuoja tos močiutės. Juk, visų pirma, mes nesame močiutės. Antra, mes nesame kilę iš to krašto, tad mums sudėtingiau perimti tenykštę dainavimo manierą. Tad nors stengiamės išlaikyti šių dainų autentiškumą, tuo pačiu pasitelkiame ir kūrybą. Pradėjome žaisti su harmonijomis, pridūrėme antrą, trečią balsą, vėliau pasitelkėme ir sintezatorių garsą. Pradėję žaisti su sintezatoriais, supratome, kad ne jie turi būti priekyje, o pati daina. Tad mūsų muzikoje garso mašinos tarnauja dainavimui. Kad ir kokį instrumentą pasitelktume, jis tik lydi dainą, atliepdamas jos nuotaiką, su ja susipindamas. Pavyzdžiui, jei daina rami, kaip mūsų atliekama „Kas bus močiute”, muzikinė dalis gali būti intensyvesnė, keliaujanti per melodijas ir ritmus, tačiau ta ramybė vis vien turi išlikti.

Tokiu būdu bandome atsiskirti nuo kitų panašių elektroninės folkloro muzikos kolektyvų, kuriuose dažnai viršų ima elektronikos žanro rėmai, o ne liaudies dainų vokalas. Stengiamės sintezatorių suvaldyti ir neleisti jam išsiveržti į vedančią poziciją. Tai padaryti ne visada paprasta, nes šiuo instrumentu labai lengva garsiai, trankiai užgroti. Tad, tarsi kokį arklį, jį reikia vis pristabdyti, atgal patempti vadeles.

Norėčiau pastebėti ir tai, kad gyvai atliekant folkloro bei elektroninės muzikos derinį, dažnai naudojama šiuolaikinė fonograma – kompiuteryje tiesiog paspaudžiamas mygtukas ir dainuojama ant jo skleidžiamos muzikos viršaus. Tuo tarpu mes pasitelkiame gyvą sintezatoriaus garsą, kas sukelia tam tikrų iššūkių. Kiekvienai dainai instrumente reikia nustatyti konkretų toną, skambesį, ritmą, o tai užtrunka. Mūsų narys Mikalojus naudoja labai įdomų namų gamybos sintezatorių, kurio veikimo kiti nariai nė nesupranta (juokiasi). Mikalojaus instrumentas yra kaprizingas tuo, kad prieš kiekvieną kūrinį jam tenka ištraukti fizinius laidus ir juos įkišti kitur. Todėl koncertų metu prieš kai kurias dainas žiūrovams ką nors papasakojame ar trumpai padainuojame, kad jis spėtų paruošti savo instrumentą.

– Folkloro atlikėjų bendruomenėje yra susiformavusios dvi stovyklos – vieni pasisako už liaudies muzikos interpretacijas ir modernizaciją, o kiti sako, kad reikia kuo didesnės autentikos, nes improvizuojant ir interpretuojant galima prarasti pačią folkloro esmę. Kaip į tai žvelgiate jūs?

D. P.: „Man atrodo, kad žaidžiant su bet kokia tradicija ir ją interpretuojant – tai būtų daina, šokis, pasaka ar tradicinis amatas, svarbu tai daryti su pagarba ir sąmoningumu. Neišmanydamas tradicinio atlikimo, negalėsi jo interpretuoti subtiliai. Žinios leidžia sąmoningai rinktis tradicijos elementus, kuriuos nori pasilikti, ir atsisakyti tų, kurie netarnauja tavo tikslui. Esu už laisvę kurti, žaisti, interpretuoti, bet su ta laisve ateina ir atsakomybė. Todėl ieškome pusiausvyros tarp pagarbos tradicijai ir jos prikėlimo naujam gyvenimui bei pritaikymo šiandienos kontekstui.

Be to, autentiškas atlikimas juk nėra archyvinio įrašo mėgdžiojimas, jis turi būti autentiškas ir mums patiems. Repetuojant, su grupės narėmis kartais pernelyg uoliai bandome pamėgdžioti įraše girdėtas močiutes. Tada Dainius mums primena: merginos, jūs gi jaunos, jūsų balsai neturi taip drebėti. Išties – nesame močiutės, tad ir mūsų atliekamos dainos skamba kiek kitaip. Reikėtų įvertinti ir tai, kad archyve saugomas įrašas yra tik vienas iš daugelio tos dainos variantų. Kodėl vien dėl to, kad jį pavyko užfiksuoti, jis tampa vertingesnis už kitus variantus, kurie galbūt neišliko?

D. K.: „Visi folkloro dainininkai į dainą įneša kažką savo. Tai ir yra autentikos dalis, kadangi kiekvienas žmogus kūrinyje palieka dalelę savęs. Tad natūralu, kad ir mes liaudies dainas atliekame savaip, nors ir stengiamės išlaikyti jų nuotaiką bei esmę. Vasarą dalyvavau dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba Ulba“. Labai įsiminė jame klausyta Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės paskaita apie dzūkų dainų pateikėją, liaudies dainininkę Marę Kuodžiūtę-Navickienę. D. Račiūnaitės-Vyčinienės nuomone, dėl karo kuriam laikui pasitraukusi į Rusiją, Marė čia prisigaudė įvairių slaviškų dainavimo elementų, kuriuos vėliau įnešė į dzūkų dainas, užfiksuotas jos įdainuotuose archyviniuose įrašuose. Tad galima daryti išvadą, kad Marės pateiktos dainos skyrėsi nuo ankstesnių jų versijų. Kitas klausimas – iš ko ji pati išmoko tas dainas ir kaip jos skambėjo tų žmonių lūpose? Tikriausiai, jie jas dainavo dar kitaip.

Visiškai natūralu, kad folkloras, kurį girdime archyvuose, yra jau kitoks nei buvo dviem ar trimis kartomis anksčiau. Todėl ir mums nesinori aklai štampuoti archyve išgirsto dainos varianto. Labiau norime kūrinį perteikti mums patiems nuoširdžiu ir autentišku būdu. Turime savo dainavimo manierą, tartį, tad norime to ar ne, atliekamoje dainoje dalelė mūsų išliks. Nemanau, kad būtina stengtis ją ištrinti. Panašiai žvelgiame ir į instrumentus. Nors tradiciškai liaudies dainas lydi armonika, dūdelės, smuikas, man arčiausiai širdies dabar yra sintezatorius. Tad būtent jo skambesys mūsų atliekamoms dainoms suteikia autentiškumo ir nuoširdumo."

– Festivalis „Suklegos“ šiemet sugrįžta po kelerių metų pertraukos. Kokią matote jo reikšmę?

D. P.: „Nemaža dalis mūsų „Suklegas“ pažįstame iš anksčiau. Aš, Agnietė ir Taisija esame iš Kauno, tad paauglystėje ne kartą festivalyje teko dalyvauti kaip atlikėjoms ir žiūrovėms. Šis renginys visada sukeldavo didelės, bet jaukios ir savos šventės jausmą. Čia visada pasirodydavo jaunų grupių, tad netrūko jaunatviškos energijos. Džiugindavo ir galimybė išgirsti folkloro kolektyvus iš užsienio, pamatyti kitokią kultūrą, užmegzti tarptautines draugystes. „Suklegos“ tapdavo puikia erdve pasirodyti ansambliams, kurie netelpa į stereotipinį folkloro muzikos supratimą, ir jų muziką atskleisti moderniam miesto žmogui, kuris galbūt ne itin domisi folkloru. Tikiuosi, kad atkurtą festivalį pavyks išlaikyti ir vėl įžiebti jo ugnį".


Kas? Tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos“. Grupių „Braška Lizdas”, „Gilė“, „Žilvita“ koncertas.

Kur? Kauno kultūros centro Didžiojoje salėje.

Kada? Rugsėjo 26 d. 18 val.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų