H. Ivanauskienė – primiršta tarpukario šviesuolė

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Obelynėje nuolat būdavo pilna svečių: muzikantų, poetų, kitų šviesuolių. Nors T.Ivanauskas buvo labai įdomus žmogus ir pašnekovas, vis dėlto, be Honoratos, nebūdavo kam užimti svečių. "Honorata buvo žinanti, ko nori, moteris. Labai kultūringa, visapusiškai išsilavinusi. Mėgdavo originaliai apsirengti, elegantiškai atrodyti. Ji visada turėjo moteriško žavesio, darė įspūdį, buvo įdomi pašnekovė", – apibūdina knygos autorė. Dažnas svečias Obelynėje buvo istorijos profesorius Ignas Jonynas, su kuriuo T.Ivanauskas mėgo kalbėtis istorinėmis temomis. "O Honorata linko į menus, filosofinius apmąstymus – ji net rašė filosofinius apmąstymus, poeziją. Honorata mėgo jaunimą. Kai aš mokiausi vyriausioje gimnazijos klasėje, ji kviesdavo pas ją užeiti, pasikalbėti kartu su draugais. Kai studijavau Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija – red. past.), lankiau paskaitas pas Levą Karsaviną, jos man darė didžiulį įspūdį. Honoratai sakiau: teta, pasikvieskime L.Karsaviną į Obelynę. Ji atsakė: ką tu, vaikeli, mums reikia dar daug košės suvalgyti, kad galėtume su L.Karsavinu kalbėti – juk tai toks eruditas. Nors ir pati H.Ivanauskienė buvo didelė eruditė. Pradėjusi rašyti poeziją, ji labai nedrąsiai, tik mažoms kompanijoms skaitydavo. Dažnai, ką parašiusi, atnešdavo paskaityti į mūsų namus", – pasakoja į tėvų namus Obelynės kaimynystėje gyventi sugrįžusi D.Vailionytė.

Optimizmo nestokojusi, tikėjusi, kad žmogus pats yra savo gyvenimo šeimininkas, H.Ivanauskienė su kaimynais Vailioniais kartais pasidalydavo ir ne tokiomis šviesiomis mintimis. "Kartą Honorata pasiskundė: jai per sunku, niekas jos nesupranta – visi iš jos tik reikalauja, o niekas nepagalvoja, kad jai gal per sunku, kad ji absoliučiai viena, niekas jos negina. Aš pagalvojau: tokia stipri moteris, o taip kalba", – prisimena knygos autorė.

Romanas sukėlė skandalą

H.Ivanauskienė daug nuveikė vaikų švietimo srityje, tačiau likimas nelėmė jai pačiai susilaukti vaikų. T.Ivanausko sūnus Jurekas iš pirmosios santuokos augo su motina Varšuvoje – jo ir Honoratos pastangos atsivežti ir auginti jį Lietuvoje liko bevaisės. Obelynėje augo Honoratos paimtas globoti kinų berniukas, kurį ji parsivežė iš Peterburgo. Čia vaiku atsikratė kinų kareiviai. Taip kinų tautybės mažylis tapo Algirdu Henriku Paškausku (pagal Honoratos motinos pavardę). "Honorata jį augino Kinijos patriotu. To kino nežavėjo gamta, želdiniai. Jį domino technika, kalbos, kurių jis išmoko Vokiečių gimnazijoje. Honoratos dėka jis įgijo gerą išsilavinimą – tapo teisininku-ekonomistu. Tačiau augintas ir auklėtas moterų, jis išaugo dendžiu: visada tvarkingas, elegantiškas, mandagus, išsilavinęs – mokėjo penkias kalbas, ir dar tokios išskirtinės išvaizdos – turėjo pasisekimą tarp moterų, – pasak D.Vailionytės, toks pasisekimas jam trukdė studijuoti: Algirdas Henrikas neišlaikė egzaminų. – Tada Honorata jį išsiuntė į Belgiją, kad jis ten tęstų ir baigtų mokslus. Ten jis baigė Aukštąją komercijos mokyklą, grįžo į Lietuvą, tačiau 1943 m., turėdamas Kinijos pilietybę, emigravo į Vieną."

Pasak D.Vailionytės, išvaizdus, iškalbingas, kiekvieną žmogų sugebėdavęs sudominti T.Ivanauskas taip pat turėjo pasisekimą tarp moterų: 1939 m. Vytauto Didžiojo universitete kilo skandalas: jauna mokslininkė Marija Natkevičaitė pradėjo lauktis jo vaiko. M.Natkevičaitę įsimylėjęs jaunuolis reikalavo T.Ivanauską kaip moterų gundytoją pašalinti iš universiteto. Matematikos-gamtos fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis su kitais posėdžiavo – sprendė, ką daryti. Vis dėlto profesorius T.Ivanauskas – vienas universiteto kūrėjų ir vienas pagrindinių dėstytojų. Jo paskaitose studentai netilpdavo auditorijoje – būdavo nusėstos ir palangės – visi jo godžiai klausydavosi.

Skandalas įsiliepsnojo tiek, kad T.Ivanauskui darėsi neįmanoma dirbti universitete. Tai išaugo į kovą tarp šeimos saugotojų ir moterų laisvių gynėjų. M.Natkevičaitė kreipėsi į teismą, kad šis išaiškintų, ar ji turi teisę toliau dirbti universitete. Ją gynė tuomečio VDU profesoriaus Antano Purėno žmona advokatė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė. Teismas mokslininkę apgynė – išaiškino, kad ji turi teisę toliau dirbti universitete.

"Honoratai dėl to skandalo buvo labai skaudu, tačiau ji laikėsi išdidžiai: nekėlė skandalų, niekam nesiskundė. Ji kreipėsi į dekaną Z.Žemaitį, kuris buvo Honoratos ir Tado bendražygis nuo Vilniaus laikų, prašydama padėti sutvarkyti skyrybų dokumentus. Tai, kad Honorata ir Tadas neišsiskyrė, greičiausiai buvo Z.Žemaičio nuopelnas: jis, matyt, juos sutaikė. Greičiausiai suveikė ir tai, kad kuriant Obelynę ir jos daug darbo, širdies buvo įdėta. Ir Honorata grįžo į Obelynę", – knygos autorės žodžiais, gyvenimas tuomet vėl ėmė tekėti panašia vaga, nors Honoratai skaudžių situacijų buvo ir vėliau.

M.Natkevičaitei pagimdžius berniuką, T.Ivanauskas jį įsisūnijo. Perkėlus universitetą į Vilnių, ten išsikraustė ir jaunoji mokslininkė su sūnumi. "Tadas lankė sūnų Algį, gal ir globojo. Vasarą M.Natkevičaitė su kūdikiu atvažiavo į Kauną. Čia neturėjo kur su mažu vaiku dėtis. T.Ivanauskas klausė Honoratos: ar tu nieko prieš, kad aš atsivežčiau sūnų į Obelynę? Bet sūnus žindomas – negali būti atskirtas nuo motinos, taigi, gal galima atsivežti ir ją? Daug vėliau Honorata man prisipažino, kad jai po tokio Tado prašymo žemė išslydo iš po kojų. Ji nuvažiavo į Kauną, kur tarsi nesąmoningai užsuko į būrimo saloną. Honorata jau buvo linkusi priimti T.Ivanausko sūnų ir jo motiną. Tačiau būrėja pasakė: ruošiesi padaryti didžiausią nesąmonę – mesk tai iš galvos. Ir tada Honorata nepritarė Tado minčiai parsivežti sūnų", – pasakoja knygos autorė.

Užaugęs A.Ivanauskas tapo techninių mokslų atstovu. "Nors Tadas jį pripažino, periodiškai lankydavo jį ir M.Natkevičaitę Vilniuje, šiltų santykių, matyt, nebuvo", – pasak D.Vailionytės, tai bent iš dalies paaiškina, kodėl sūnus nesiekė išsaugoti jam priklausiusios Obelynės dalies – ją pardavė.

Priglausdavo persekiojamuosius

Baigiantis karui, Ivanauskams iškilo dilema: trauktis į Vakarus ar pasilikti? "Susidėjo daiktus, beliko tik sėsti į automobilį ir išvažiuoti. Vis dėlto Honorata nusprendė iš Obelynės nesitraukti, taip pasiliko ir Tadas", – prisimena D.Vailionytė.

Po karo Obelynėje rasdavo prieglobstį sovietų valdžios persekiojami asmenys. 1945 m. pas juos slapstėsi nepriklausomos Lietuvos diplomatas, užsienio reikalų ministras Petras Klimas, vėliau – iš Sibiro grįžusi Birutė Vileišytė-Tursienė su vaikais Gediminu ir Reda. "Dešimtmetis Gediminas liko gyventi Obelynėje. Honorata lietuviškai rašyti visiškai nemokantį vaiką paruošė mokyklai. Gediminą mokė: niekada nekerštauk, stenkis daryti gera", – pasakoja knygos autorė.

Kartą sumušta į namus įsiveržusių banditų, reikalavusių pinigų ir aukso, Honorata bijojo pasilikti Obelynėje: ji išsinuomojo kambarį Kaune ir į taip puoselėtą sodybą, parką nebesugrįžo.  T.Ivanauskas, universitetą perkėlus į Vilnių, dirbo ten, į Obelynę ir aplankyti Honoratos užsukdamas tik savaitgaliais. "Kartą jam užsukus aplankyti Honoratos, kaimynas pranešė: Honoratos jau nebėra – mirė nuo infarkto", – pasakoja Ivanauskų kaimynė.

Po Honoratos mirties T.Ivanauskas vedė savo sūnaus motiną M.Natkevičaitę, tačiau, pasak D.Vailionytės, ši santuoka greičiausiai tebuvo formalumas – pora labai greitai išsiskyrė.

Iš pradžių padėjęs savo sūnaus motinai daryti mokslinę karjerą, sovietmečiu T.Ivanauskas sulaukė ir jos pagalbos. "Gamtininkas buvo įskųstas sovietų valdžiai vieno karjeros siekusio savo mokinio. Jis kaltino, esą T.Ivanauskas užsiima genetika, neseka Trofimo Lysenkos, kurio idėjų laikėsi sovietinis gamtos mokslas, idėjomis. O M.Natkevičaitė, remdamasi moksliniais argumentais, T.Ivanauską gynė", – pasakoja knygos autorė. M.Natkevičaitė tapo genetikos dėstymo pradininke Lietuvoje, jos darbai du kartus įvertinti valstybine premija.

T.Ivanausko noras būti palaidotam Tabariškių kapinėse šalia Honoratos nebuvo išpildytas. "Šalia jau nebebuvo vietos – juk buvo praėję daugiau kaip 20 metų nuo Honoratos mirties. Be to, buvo nuspręsta, kad T.Ivanauskui reikia statyti išsiskiriantį paminklą, tam reikia daug erdvės. Jų kapai yra netoli vienas nuo kito, tačiau ne šalia", – užsimena D.Vailionytė.

Jos parašyta knyga "Honorata" šiuo metu dar leidykloje, artimiausiu metu ji turėtų pasirodyti knygynų lentynose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Tadą Ivanauską įskundė toks Mečislovas Valius, ornitologas. Nedaug trūko, kad būtų išvežę į Sibirą. Tačiau įsikišo pats A.Sniečkus ir tai jį išgelbėjo.

DIDELIS

DIDELIS portretas
DĖKUI p. D.Vailionytei ir visiems ,kurie neleidžia užmiršti Lietuvai svarbių žmonių ir jų nuopelnų Tėvynei DĖKUI

LIEPA

LIEPA portretas
DĖKINGA UŽ TOKĮ UŽBURIANTĮ PASAKOJIMĄ. NEKANTRIAI LAUKSIU "HONORATOS " PASIRODYMO KNYGYNUOSE . SĖKMĖS JUMS !
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių