Klaipėdoje „Artyn“ teatras – jau gerai žinomas, tačiau Kaune tai bus pirmas prisistatymas. Šis teatras unikalus, nes jame vaidina žmonės, kurie gyvenime nieko bendra neturėjo su teatru, tačiau dabar be jo jau nebegali gyventi.
Apie teatrą „Artyn“ ir į Kauną atvežamą spektaklį „Tėvuko žaislai“ dienraštis kalbasi su teatro įkūrėja, režisiere M. Vendland.
– Esi kaunietė, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Klaipėdoje. Kas paskatino Kauną iškeisti į pajūrį?
– Į pajūrį išvykau susidomėjusi tik Klaipėdos universitete siūloma studijų programa – lietuvių filologija ir režisūra. Man tai pasirodė labai visapusės studijos, galinčios padėti paruošti intelektualus, menininkus ir kūrėjus, suteikiant jiems ne tik meninį, bet ir etninį pagrindą kūrybai. Gal todėl, kad, be režisūros, turiu ir filologinį išsilavinimą, mano pastatymuose gausiausia būtent lietuvių dramaturgų darbų.
Baigusi bakalauro studijas ir jau keldama sparnus iš šio miesto, gavau pakvietimą studijuoti dramos režisūros magistrą tame pačiame Klaipėdos universitete (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tada galutiniai nusėdau uostamiestyje. Net ir mano būsimas vyras iš Vilniaus persikėlė gyventi į Klaipėdą. Taigi, miestas tarsi pats mus pasirinko – baigusi mokslus sukūriau čia šeimą ir iki šiol nebuvo dienos, kad gailėčiausi ar norėčiau grįžti.
– Įkūrei teatrą „Artyn“. Kuo jis ypatingas?
– Teatras „Artyn“– fenomenalus reiškinys. Lietuvoje nežinau tokio teatro, kaip mūsų, atitikmenų. Pirmiausia, esame laisvi ir nepriklausomi, nesaistomi jokių įsipareigojimų kultūros centrams ar biudžetinėms įstaigoms. Taigi, turime visišką kūrybos laisvę, bet drauge išgyvename neturėdami visiškai jokio finansavimo. Mūsų teatras laikosi tik iš parduotų bilietų. Tai, kad sugebame vien iš to išsilaikyti, – jau savaime stebuklas.
Kitas fenomenas – trupė. Ją sudaro asmenys, į repeticijas skubantys iš darbų ligoninėse, universitetuose, valstybinėse ir privačiose įstaigose. Trupę sudaro įvairūs žmonės, kurių specialybės varijuoja nuo gydytojų onkologų iki buhalterių. Kartais pati stebiuosi, kaip pavyksta juos visus, tokius skirtingus, turinčius tiek mažai laiko teatrui, taip darniai vesti bendro tikslo link ir, svarbiausia, kurti kokybišką, profesionalų teatrą.
– Klaipėdoje teatras jau gerai žinomas, o Kauno publikai tai bus pirmas prisistatymas?
– Taip, į Kauną atvažiuojame pirmą kartą. Vienos didžiausių mūsų gastrolių vyko Londone, ten vežėme net du spektaklius. Juokauju, kad gastrolės į Kauną pranoksta net Londoną, nes pirmą kartą vykti gastrolių į savo gimtąjį miestą – tarsi šeimai pristatyti savo antrąją pusę. Labai laukiame susitikimo su kauniečiais. Tarp kitko, gerai žinome, kad kauniečiai neretai patys važiuoja į Klaipėdą žiūrėti mūsų pastatymų, todėl mums atvažiuoti pas jus – pats laikas.
Siužetas: „Tėvuko žaislai“, pasitelkiant šachmatų lentą, pasakoja apie kaltę. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
– Į Kauno kultūros centrą lapkričio 22 d. teatras „Artyn“ atkeliauja su spektakliu „Tėvuko žaislai“. Koks jausmas būtent šį kūrinį atvežti į gimtąjį miestą?
– Neslėpsiu, Dalios Urnevičiūtės „Tėvuko žaislai“ – mano mylimiausias spektaklis. Vasario 22 d. į Kauną, „Girstučio“ kultūros centrą, atvažiuosime dar kartą – su spektakliu „Mūsų per daug šitam sušiktam laive“. Tačiau pirmam kartui norėjau atvežti būtent „Tėvuko žaislus“. Taip, žinoma, jaudinamės, bet jaudulys malonus ir signalizuoja, kad mums labai svarbūs mūsų žiūrovai ir labai laukiame šio pasirodymo.
Pirmiausia, esame laisvi ir nepriklausomi, nesaistomi jokių įsipareigojimų kultūros centrams ar biudžetinėms įstaigoms.
– Prieš 50 metų spektaklis buvo pastatytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT). Vėliau jis tarsi nukeliavo į užmarštį. Ką, statydama šį spektaklį, akcentavai, o gal bus pakartoti tam tikri prieš pusę amžiaus Kauno publikai matyti elementai?
– Vos ne vos buvau atkapsčiusi vieną fotografiją iš tuomečio pastatymo, todėl ką nors pakartoti – tiesiog neįmanoma, be to, kartojimas – ne mano režisūros braižas. Priešingai, kiekvienu pastatymu ieškau visiškai naujos teatrinės kalbos ir elementų, kurie nebūtų į ką nors panašūs ar ką nors primenantys. Tačiau, pastačius „Tėvuko žaislus“, į mus kreipėsi D. Urnevičiūtės dukra Milda. Ir, o džiaugsme, iš svečios šalies Milda atvyko į spektaklio premjerą Klaipėdoje ir su ašaromis akyse ją stebėjo.
Mildos žodžiais, mūsų „Tėvuko žaislai“ kaip diena ir naktis skiriasi nuo pirmojo pastatymo NKDT, kurį Milda matė būdama dar vaikas, tačiau šis jai stipriai įsirėžė į atmintį. D. Urnevičiūtė, Mildos mama, buvo nepaprastai drąsi dramaturgė, nes tokią pjesę parašyti sovietinės okupacijos metais ir netgi sulaukti jo pastatymo buvo daugiau nei drąsu. Stebiuosi, kaip iki šiol niekas neatrado ir nestatė tokio nacionalinės dramaturgijos lobio kaip „Tėvuko žaislai“.
– Apie ką pasakoja šis spektaklis?
– Spektaklis yra apie kaltę, jos naštą ir atpirkimą. Leidžiamės į kaltės, kaip nuolatinės gyvenimo palydovės, analizę ir kokiais būdais galima iš jos išsivaduoti. Pastatyme itin svarbus elementas – okupacinės žaizdos, kai lietuvis šaudė lietuvį, stribų ir partizanų kova, gyventojų bandymas rinktis, kurioje stovykloje yra.
Tačiau ši tema – labai kruopščiai užkoduota, ne visi geba ją atkoduoti ir perskaityti. Tai padaryta specialiai, kad spektaklis nebūtų per sunkus ir norintys galėtų tiesiog mėgautis darniu muzikos, vaidybos, vaizdo vyksmu, nesistengdami nerti į gilumą, tačiau tie, kurie ners, atras visiškai kitą pasaulį.
Pastatymas yra sukurtas „teatro teatre“ principu, paremtas šachmatų žaidimu: visi aktoriai ant scenos yra šachmatų figūros, o jo veiksmo vieta – pomirtinis pasaulis, konkrečiai, skaistykla, nes būtent joje po mirties atsiperkame kaltes. Taigi, žiūrovas galės rinktis, kaip ir okupuotos Lietuvos gyventojai, kurioje pusėje yra: stebėti ir nieko nedaryti ar stebėti ir įsitraukti. Kviesime sužaisti lemtingą šachmatų partiją. Pažadame, žaidimas bus labai įdomus.
Kas: spektaklis „Tėvuko žaislai“ (rež. M. Vendland).
Kur: Kauno kultūros centras.
Kada: Lapkričio 22 d. 18 val.
Naujausi komentarai