Į Kauną atvykstantys J. Meko draugai: tai, ką jis išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti

  • Teksto dydis:

Jono Meko ilgai pristatinėti nereikia – unikalų menininką, režisierių ir poetą Lietuvoje pažįsta visi. Visgi tikrai ne kiekvienas yra girdėjęs, kad J. Mekas Niujorke ne tik kūrė filmus, bet ir muzikavo – daugiau nei 20 metų jis praleido koncertuodamas su Niujorko grupėmis, kuriose grodavo ir skaitydavo savo poeziją.

„Tai, ką Mekas išdarinėdavo scenoje, sunku nupasakoti“, – teigė kartu muzikavę J. Meko draugai, kurie jau birželio 22 d. atvyksta į Kauno rotušės aikštėje įsikūrusią „Kaunas 2022 vasaros sceną“ ir susirinkusiai publikai žada padovanoti J. Meko įkvėptą pasirodymą. 

Niujorke prieš 20 metų susikūrusi grupė „Himalayas“ – muzikantų judėjimas, dažnai kartu suburdavęs net 100 atlikėjų. Vaikščiodami ir muzikuodami Niujorko gatvėse jie kurdavo improvizuotus pasirodymus, o grupės atliekama muzika skambėdavo įvairiose miesto vietose. Prie šios grupės pasirodymų prisijungdavo ir J. Mekas. Jis dainuodavo arba skaitydavo poeziją, dažnai be jokio išankstinio pasiruošimo.

Kenny Wollesen, Tony Scherr, Jonathon Haffner ir Dalius Naujokaitis – grupės „Himalayas“ nariai, ne vieną dešimtmetį grojantys drauge. Birželio 22 d., kartu su muzikantais Eugenijumi Varkaliu, Giuseppe Zevola, William Shore ir Egle Lukšaite, išskirtinio skambesio jie suteiks J. Meko filmo „Misterijos“ garso takeliui. Apie draugystę su režisieriumi, nepamirštamus muzikinius pasirodymus, Niujorko dvasią ir tai, ką jau visai netrukus išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune, pasakojo muzikantai Dalius ir Jonathon.

– Pradėkime nuo pradžių. Jūsų muzikinis kelias – itin įdomus ir unikalus. Grojote kartu su grupe „Himalayas“, kuri susikūrė Niujorke. Ar galite plačiau papasakoti apie šį gyvenimo tarpsnį?

Jonathon: Grupės „Himalayas“ istorija – tikrai įdomi. 2000-aisiais, o ypač 2004 m. Niujorke dėjosi daugybė dalykų. Kaip visuomet grojome įvairiuose klubuose, tačiau ilgainiui supratome, kad norime muzikuoti gatvėse, būti atviresni publikai, atsisakyti atskirties tarp muzikanto ir klausytojų. Užuot įsitaisę vienoje gatvės vietoje, pradėjome muzikuoti judėdami. Gitaros, tūbos, ragai ir net gitarų stiprintuvai būdavo pririšti mums prie nugarų. Kartais mūsų buvo 50, o kartais – 100. Grodami gatvėse jautėmės laisvesni, o prisijungti kvietėme visus norinčius. Maždaug šiuo metu, Antologijos filmų archyve, susitikome ir su Daliumi bei  Kenny Wollesen.

Dalius: Sutikau Jonathon Antologijos filmų archyvo rūsyje, čia pirmą kartą kartu repetavome. J. Mekas mylėjo mūsų muziką, jis dažnai ateidavo pasiklausyti, kartu dainuoti ar groti. Mano draugystė su J. Meku prasidėjo dar 1995 m. Niujorke.

Jonathon: Daliau, galbūt galėtum papasakoti ir apie kitą Jono grupę – „Now we are Here“?

Dalius: Kartą kartu su J. Meku buvome pakviesti surengti pasirodymą vienoje galerijoje, tad nusprendėme įkurti kiek mažesnę grupę. Reikėjo grupės pavadinimo, todėl iškart paskambinau Jonui. Jis liepė man palaukti kelias minutes, tačiau perskambino kone iškart – kaip jis pats sakė, vienintelis pavadinimas, kuris jam atėjo į galvą, buvo „Dabar mes esame čia“ („Now We Are Here“). Pasiūliau Jonathon ir kitiems muzikantams prisijungti. „Himalayas“ buvo didelė grupė, o „ Now We are Here“ – daug mažesnė.

– J. Mekas – talentingas menininkas ir unikali asmenybė. Koks buvo jo indėlis grupėje? Kaip atrodydavo jūsų pasirodymai?

Jonathon: Jonas dažnai prie mūsų prisijungdavo spontaniškai. Kartais jis mus filmuodavo, o prieš pat pasirodymo pabaigą užšokdavo ant scenos. Jis skaitydavo savo poeziją, kuri buvo tokia intensyvi, jog atmosfera primindavo jauseną bažnyčioje. Išties labai sunku žodžiais apibūdinti tai, ką jis išdarinėdavo – kartais netgi filmuodavo pasirodymą būdamas ant scenos kartu su mumis. Tai buvo intensyvu. Kai Jonas užlipdavo ant scenos, muzika įgaudavo naujas spalvas. Pasirodymas tapdavo stipria žinute – jis būdavo pakylėtas į abstraktų, filosofinį lygmenį.

Niujorko meno pasaulio atstovai mus vis dažniau kviesdavo pasirodyti įvairiose galerijose, meno parodų pristatymuose, muziejuose. Tai, kad J. Mekas pasirodys su savo grupe, tapo savotiška iš lūpų į lūpas sklindančia naujiena.

– Klausantis šių istorijų atrodo, kad improvizacija, netikėtumo faktorius buvo labai svarbūs jūsų kūrybai. Negana to, pasirodymuose neretai grodavote skirtingų kultūrų muziką, lietuviškas sutartines, įtraukdavote teatrinių elementų. Kuo improvizacija jums svarbi?

Jonathon: Manau, kad mes visi, įskaitant J. Meką, nebuvome linkę ruoštis išankstinio dainų sąrašo. Kartu grojome taip ilgai, kad to tiesiog nebereikėjo. Tai – tarsi pokalbis su geriausiu draugu – temos iš anksto negalvoji.

Dalius: Taip, manau, kad improvizacija mums svarbi. O aš labai myliu lietuviškas sutartines, tai – magiška. Ne sykį jas grojome Niujorke ir netgi buvome subūrę merginų chorą, kuris dainuodavo su Niujorko muzikantais, grojančiais būgnais, gitaromis. Man atrodo, kad klausytojams tai nepaprastai patiko.

Jonathon: Prisimenu, kai pirmą kartą grojome sutartines – tapau nuo jų priklausomas. Jos buvo persipynusios su modernia klasikine muzika, tiesiog hipnotizavo. Kartais nerasdavome sutartines galinčių dainuoti žmonių, tad prie pasirodymų prisijungdavo dainininkai iš Niujorko, Prancūzijos, Latvijos.

– Neseniai įkūrėte grupę „Rocket Sci“. Ar tai savotiškas buvusių jūsų grupių „Himalayas“, „Now We Are Here“ tęsinys, o gal kažkas visiškai naujo jūsų kūrybiniame kelyje?

Jonathon: „Rocket Sci“ – grupė sudaryta iš keturių pagrindinių „Himalayas“ narių. Visi čia groja stovėdami, judėdami. Grupę įkūrėme Niujorke pandemijos laikotarpiu, kai viskas buvo uždaryta. Aš ir Kenny vis dar susitikdavome ir grodavome gatvėse, tačiau tai darydavome tik dviese. Galiausiai nusprendėme įrašyti ką nors nauja. Iš vienos pusės – tai nauja grupė su naujais eksperimentais, iš kitos pusės – tai keturi draugai, jau daug metų grojantys kartu.

– Lietuvoje grosite jau ne pirmą kartą, esate bendravę su mūsų publika. Kaip jaučiatės čia grodami? Kuo išskirtinis Lietuvos muzikinis gyvenimas?

Dalius: Man patinka groti Lietuvoje, publika – puiki. Panašu, kad klausytojams mes patinkame, darome šaunius dalykus, kurių žmonės dar nematė.

Jonathon: Į Lietuvą sugrįžtu jau penkiolika metų, kone kasmet čia rengiame koncertus. Tai mano mėgstamiausia Europos šalis, bet klausytojai čia – patys sudėtingiausi. Publika ir atlikėjai Lietuvoje turi kone pankroko mentalitetą – visi yra labai originalūs, parodo tik tai, ką turi pasakyti. Tai šiek tiek baugina pačia geriausia prasme. Kartais mano draugai ar nepažįstamieji negaili komplimentų, o kartais labai atvirai pasako, kad pasirodymas buvo nevykęs. Toks atvirumas – retas mūsų pasaulyje. Groti Lietuvoje – ypatinga patirtis.

– Papasakokite, ką išvysime „Vasaros scenoje“ Kaune. Ar tai bus koncertas, ar kitokio pobūdžio pasirodymas? Ko gali tikėtis susirinkę klausytojai?

Dalius: Pagrindinė pasirodymo dalis – J. Meko filmas „Misterijos“. Tai – filmas be garso, tad gyvai sukursime jam muzikinį takelį. Po to atliksime „Rocket Sci“ kūrinius. Prie mūsų prisijungs geri J. Meko draugai – Eugenijus Varkalis, Giuseppe Zevola, William Shore ir Eglė Lukšaitė.

Jonathon: 2012 metais Jonas pristatė savo parodą „Serpentine“ galerijose Londone ir su savo draugais norėjo sugroti parodos atidaryme. Suskridome į Londoną iš viso pasaulio. Tuomet sutikome daugybę muzikantų, su kuriais vėliau ne sykį drauge muzikavome Niujorke ir Vilniuje.

Dalius: Muzika, draugai ir gerai praleistas laikas tapo savotiška tradicija. Tam tikra prasme, J. Mekas taip pat bus su mumis – per savo filmą. Jis bus kartu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rimas

Rimas portretas
Pigus triukai , su degtuku dezutemis ir juru kiaulitemis.

kaunietis

kaunietis portretas
o buvo puikus pasirodymas

Destrukcija ir

Destrukcija ir portretas
anarchizmas.Mirusio meno tampymas paskui mašiną ant virvės ..
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių