Žiūrovams susėdus ant prieš didelį ekraną išrikiuotų suolų ir festivalio vadovei tarus žodį, išgirstame įžanginius spektaklio garsus, tartum į pamoką kviečiantis skambutis raginančius įsitempti ir sutelkti dėmesį priešais. Taip prasideda pirmoji vyksmo dalis – ekrane iškyla tekstas, pasakojantis istorijas, kuriose pinasi tiesa, melas, fikcija ir realybė. Visą erdvę užliejantis garsas padeda labiau įsijausti į jas. Pamažu kyla įtampa. Prabėgus 30 minučių skaitymo ir bandymo suprasti viso to prasmę, publikai primenama, kur ji yra – gamtoje, medžių ir gyvūnų apsuptyje. Tai įtampą dar sustiprina. Sutrikęs žiūrovas ir vėl kviečiamas nusiraminimo ieškoti tekste, skaityti jį it savotišką mantrą. Spektaklis taip greitai baigiasi, kaip ir prasideda, lyg jo realiai nė nebūtų buvę.
Norint geriau suprasti „Ultraficción Nr. 1 / Fracciones de tiempo“, galima pasitelkti paties P. Gisberto idėją, kuria jis su manimi pasidalijo dar repeticijų metu, mudviem kalbantis apie šiuolaikinio meno kūrimo prasmę. „Mes kuriame teatrą, kuris vyksta ne fizinėje scenoje, o mūsų mintyse“, – pasakojo autorius. Spektaklis – proto žaidimas, keliantis klausimą, kas yra tikra ir kas – ne. Įtraukios žmonių gyvenimų ir išbandymų istorijos, žiūrovų skaitomos ekrane, formuoja nežinios, baimės atmosferą. Ją ir reikia leisti sau pajusti. Visos mano pasirodymo metu patirtos emocijos tapo jo dalimi. Mintis užpildę garsai padėjo pakilti ir atsiskirti nuo fizinio kūno, o kai jau atrodė, kad imu suprasti, apie ką šis kūrinys, aplink pradėjo bėgioti avys. Jos, kaip miško siela, atėjo su mumis susipažinti. Svetingumą toliau rodė ir medžiai, kurie išpasakojo savo paslaptis. Jaučiausi svetimai sava. Ši, turbūt siurrealiausia, dalis gyvybiškai svarbi spektakliui, kadangi ji pati yra gyvybė. Taip siekiama stebėtojui sugrąžinti realybės pojūtį, ją padaryti apčiuopiamą, pasitelkiant gyvuojančią florą ir fauną.
Po triukšmingo medžių reivo vėl, it po pertraukos teatre, esame kviečiami skaityti tekstą ekrane. Tačiau šį kartą jis kitoks. Ir jausmas kitoks. Žmonės sėdi mažiau įsitempę, nakties garsai skamba gražiau. Trečia ir paskutinė spektaklio dalis – mantra. Tai – malda į gyvenimą, susitelkimas į kūną per sielą. Tūkstančiai kūno dalelių, kaip ir rodoma ekrane, virpa. Ir tai, ką kiekvienas patiriame, yra tikra ir teisinga. Gali užsimerkti ir leisti sau jausti. Viską. Kiekvieną emociją arba nė vienos, niekur, niekada. Viskas yra tikra, viskas yra fikcija.
Esu įsitikinusi, kad šis nepaprastas kūrinys žiūrovams paliko daug neatsakytų klausimų ir dalis jų tikrai bandys surasti atsakymus. Toks veikiausiai ir yra pagrindinis autorių tikslas. Viena iš esminių idėjų, išreikštų ekrane: vaizduotės nebuvimas gimdo smurtą. Ja galime vadovautis norėdami suprasti pasirodymą, be to, galime jį patirti dar sykį, kadangi viskas egzistuoja mūsų mintyse. „Ultraficción“ leido kiekvienam žiūrovui išgyventi viską taip, kaip jis pats sau leido, priklausomai nuo asmeninių vaizduotės ribų.
Naujausi komentarai