IX forte instaliaciją kuriantis B. Clarke’as: menininkas turi duoti įrankius, padedančius suprasti

  • Teksto dydis:

„Istorijos žinojimas padeda mums geriau suprasti dabartį“, – sako litvakų kilmės menininkas Bruce’as Clarke’as.

Birželio 29 d. – liepos 20 d. žymus menininkas lankosi Lietuvoje – Kauno IX forto muziejuje pradeda kurti meninę instaliaciją „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“.

Instaliacijos pristatymas vyks jau rugsėjo mėnesį, minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Daugiau apie meną, skaudžius istorijos įvykius ir projektą Kaune kviečiame skaityti interviu su B. Clarke’u.

Meninė instaliacija „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ yra tarptautinio projekto, kurį įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, dalis.

– Meninės raiškos priemonėmis ieškote būdų perteikti sudėtingas ir skaudžias temas, tokias kaip Holokaustas. Kas Jus paskatino dėmesį skirti būtent joms?

– Už šio klausimo slypi kitas – kaip suvokiu meno vaidmenį? Man menas yra tai, kas vaidina aktyvų vaidmenį visuomenėje ir kas pasako ką nors apie pasaulį, kuriame gyvename, arba jo istoriją. Taigi, menas apima tiek šiuolaikinę, tiek praeities istoriją.

Būdamas menininku eksponuoji darbus viešumoje, rodai savo kūrinius, pasakoji apie juos. Menininkui, mano požiūriu, tenka atsakomybė kalbėti ir rūpintis tuo, kaip valdomas pasaulis. Kaip perteikti istoriją – turiu savą prieigą, kiti žmonės gali rasti kitokius būdus nei aš. Minėjau, kad menas yra komunikacija (menininkas eksponuoja kūrinius viešai, pristato juos), tačiau kartu – tai labai asmeniška komunikacijos forma.

Grįžtant prie atsakymo į klausimą, daug dirbau su genocido Ruandoje tema. Tai, kas ten nutiko, buvo nusikaltimas žmoniškumui. Jei žiūrėtume apibrėžimą, nusikaltimas žmoniškumui reiškia nusikaltimą prieš mus visus – mes visi esame žmonijos dalis. Todėl man tai rūpi.

Kai kalbame apie Holokaustą, Antrąjį pasaulinį karą ir kitus konkrečius įvykius, juos ypač svarbu suvokti ir išreikšti menu. Šiandienos pavyzdys – į Ukrainą įsiveržusi Rusija. Žinoma, tai nesusiję su Holokaustu, bet turi netiesioginių sąsajų su XX a. istorija, ypač Antruoju pasauliniu karu. Būtent dėl to istorija man svarbi – ji padeda mums suprasti dabartį. Kūryboje dirbu su šiuolaikine istorija, tačiau ji kyla iš praeities. Mane domina didieji įvykiai, kurie pakeitė istorijos eigą ir kurie vis dar keičia tai, kaip mes gyvename dabar.

Galimybė dirbti Kaune su man svarbia tema dar reikšmingesnė, nes mano seneliai yra iš Kauno. Žiūrint iš asmeninės perspektyvos, man tai galimybė gilintis į šeimos istoriją, asmeninę istoriją, apie kurią žinau labai mažai. Iki šio projekto niekada nebuvau Lietuvoje. Mano motina kalbėdavo apie Lietuvą, bet ji pasakojo tai, ką jos lietuviai seneliai buvo sakę. Taigi, man šis projektas yra pretekstas leistis į tam tikrą asmeninę kelionę ir grįžti prie šeimos istorijos.

– Tokie įvykiai kaip Europoje vykdytas Holokaustas ar genocidas Ruandoje dažnam žmogui sunkiai aprėpiami, ypač emociškai. Kas Jums, kaip menininkui, padeda išlikti dvasiškai ir psichologiškai tvirtam, kalbėti ir plėtoti šias temas?

– Mano pirmoji prieiga kuriant meną nėra emocinė. Ji intelektualinė. Žinoma, tokie įvykiai veikia mus emociškai. Bet nenoriu galvoti, kas esu menininkas, kuris dirba dėl emocinio atsako. Ką bandau padaryti – tai suprasti situaciją. Turime stengtis suprasti situacijas, kitaip jos gali pasikartoti. Ir taip, kartais tai siaubinga.

Ruandoje pirmą kartą mačiau žmonių kūnus – ne vieną ar du. Mačiau kūnų gabalus. Šimtus, tūkstančius kūnų. Žinoma, tai kažkaip paveikia. Bet nenoriu, kad mano meninis atsakas kiltų tiesiog iš to. Nedirbi su kažkuo tik todėl, kad tai giliai tave paveikia. Kitaip liktum emocijose, humanitariniuose dalykuose, nieko nesuprastum geriau.

Nesiruošiau piešti kūnų, kaulų ir panašių dalykų. Nėra gerai tiesiog parodyti žmonėms, ką matei ar kas nutiko. Reikia duoti įrankius, kurie padėtų suprasti. Kai dirbu su tema, laikausi nuo jos atstumo. Nesiruošiu perkelti asmeninių emocijų į kūrinį.

Kalbant apie projektą Kaune, kaip minėjau, mano seneliai yra iš Kauno. Dalis mano šeimos neišgyveno. Taip jau nutiko. Nesiruošiu kurti kūrinio, kuriame dėl to raudu. Šie žmonės man nesiskiria nuo šimtų tūkstančių kitų nužudytųjų. Negaliu susitelkti į šiuos žmones, savo žmones, labiau nei į kitus.

– Pakalbėkime apie projektą Kaune. Rugsėjo mėnesį, įgyvendinant projektą „Ecce homo: tiems, kurie liko“, Kauno IX forto muziejuje pristatysite specialiai forto erdvei sukurtą dviejų dalių meninę instaliaciją „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ ir „Suvaržyti išgyvenusieji“, skirtą Holokausto įvykiams. Kodėl instaliacijai pasirinkote būtent tokį pavadinimą? Ką jis reiškia?

– „ECCE HOMO“ yra bendras parodos pavadinimas, pirmiausia pasirinktas projektui Liuksemburge (Nacionaliniame rezistencijos ir žmogaus teisių muziejuje). Tai lotynų kalbos žodžiai, vartojami Biblijoje, reiškiantys „štai žmogus“. Idėja kilo iš to, kad projekte Liuksemburge (Nacionaliniame rezistencijos ir žmogaus teisių muziejuje), kuris yra „Ešas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, kalbu apie skirtingus migracijos, tremties, deportacijos ir naikinimo aspektus. Kauno atveju pavadinimas labiau koncentruotas konkrečiai į Holokaustą. Taigi, bendras pavadinimas „ECCE HOMO“ yra susijęs su neigiamais deportacijos, migracijos ir t. t. veiksniais, tačiau kartu apima ir pozityvius aspektus, pavyzdžiui, pasipriešinimą.

Specialiai IX fortui sukurto kūrinio „Tiems, kurie liko“ pavadinimas kilo iš minties, kad esu čia, kuriu Kaune paprasčiausiai todėl, kad dalis mano šeimos išvyko. Taip turime „Tiems, kurie išvyko“ [meninė instaliacija Nacionaliniame rezistencijos ir žmogaus teisių muziejuje Liuksemburge] ir „Tiems, kurie liko“. Tie, kurie liko, vis dar yra čia, po žeme. Įdomu, kad kai kurie žmonės turėjo įžvalgumo ar sėkmės išvykti laiku. Ir šis atsitiktinumas, sėkmė, ar kad ir kas tai bebūtų, pakeitė jų pasaulį, mano pasaulį – manęs čia nebūtų, jei mano seneliai nebūtų išvykę. Taigi, pavadinimas „Tiems, kurie liko. Tiems, kurie išvyko“ gali atrodyti paprastas, banalus, tačiau labai paprastame ir banaliame poelgyje – išvykti ar pasilikti – iš esmės slypi gyvenimo ir mirties klausimas.

Pavadinimas „Suvaržyti išgyvenusieji“ pirmiausia kilo kalbant su genocidą Ruandoje išgyvenusiais žmonėmis. Manau, kad jis taip pat tinka ir Holokaustą išgyvenusiems asmenims. Jei atvirai, nepažįstu nei vieno, kuris išgyveno Holokaustą, bet esu girdėjęs liudijimų. Kalbant su išgyvenusiaisiais Ruandoje, jie man sakė: „Pažiūrėk į mane – aš sveikas, manęs nesukapojo į gabalus. Fiziškai man viskas gerai, bet viskas sustojo 1994 m.“ Išgyvenusieji fiziškai yra dabartyje, bet suvaržyti praeities. Štai kodėl instaliaciją pavadinau „Suvaržyti išgyvenusieji“, – nes kalbame apie psichologinę išgyvenimo būseną, kuri nėra matoma. Norėjau tai būklei suteikti tam tikrą įdabartinimą ar regimumą. Fizinis išlikimas – dar ne viskas. Reikia išgyventi ir psichologiškai bei emociškai. Dauguma žmonių, pergyvenusių šias milžiniškas tragedijas, to nėra padarę.

– Kaip minėjote, projektas „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ išeina už Kauno ir Lietuvos ribų. 2022 m. Kaunas tapo Europos kultūros sostine drauge su Ešu prie Alzeto (Liuksemburgas). Eše esantis Nacionalinis rezistencijos ir žmogaus teisių muziejus yra Kaune įgyvendinamo projekto partneris. Kaip kilo idėja projektą plėtoti tarp dviejų skirtingų lokacijų? Kodėl to prireikė?

– Su manimi susisiekė Eše esančio muziejaus darbuotojai, kurie buvo susipažinę su mano kūryba. Aš nesirinkau. Buvau pasirinktas. Kai pirmą kartą buvau pakviestas į Liuksemburgą, man paaiškino, kas yra Europos kultūros sostinė. Apie ją jau turėjau žinių, nes kultūriniai įvykiai yra mano gyvenimo dalis, tačiau nežinojau detalių.

Muziejaus darbuotojai papasakojo, kad kiekvienais metais šį statusas suteikiamas dviem miestams. Jie man pasakė: „Kito miesto nežinote ir turbūt niekada nesate apie jį girdėjęs, nes tai mažas miestas Lietuvoje. Jo pavadinimas – Kaunas.“ Į tai sureagavau atsakydamas, kad, žinoma, jog esu girdėjęs apie Kauną, nes iš čia kilo mano seneliai. Tiesą sakant, iki tol, kol jie man paskambino, niekada nebuvau girdėjęs apie Ešą... Kalbėjome apie šį atsitiktinumą, apie mano senelius, kurie buvo iš Kauno.

Tada muziejaus direktorius Frank’as (Frank’as Schroeder’is, Nacionalinio rezistencijos ir žmogaus teisių muziejaus direktorius) susisiekė su „Kaunas 2022“ pakalbėti apie tai. „Kaunas 2022“ pasikvietė mane ir susipažinome su Mariumi (Mariumi Pečiuliu, Kauno IX forto muziejaus direktoriumi). Štai kaip viskas prasidėjo. Abejose situacijose nesirinkau, o buvau pasirinktas.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie pačią instaliaciją, kuri bus eksponuojama IX forte?

– Instaliaciją sudaro dvi dalys, kurios nebūtinai tarpusavyje susijusios, bet jaučiu, kad turi daug sąsajų. Viena dalis „Suvaržyti išgyvenusieji“, kaip minėjau, atspindi psichologinę būseną, kurią patiria trauminius įvykius išgyvenę žmonės. Manau, kad ši dalis papildo kitą, kurią kuriu.

Kitoje dalyje norėjau kalbėti apie įvykius, kurie apskritai nutiko Kaune, o ypač IX forte. Susidūriau su panašiu iššūkiu, kaip ir dirbdamas Ruandoje, – ką galiu pristatyti? Ką galiu parodyti kaip meno kūrinį? Grįžau prie Holokausto apibrėžimo. Žodis Holokaustas reiškia „sunaikinimas ugnimi“. Tai bendroji reikšmė. Holokaustas yra graikų kalbos žodis: „hólos“ reiškia „visa“ , o „kaustós“ – „sudegintas“. Pamaniau, kad tai gera metafora. Šiuo metu pasaulyje taip pat kalbame apie klimato kaitą ir stebime miškų gaisrus Amazonėje, Australijoje, netgi Sibire. Niekas negali pastoti kelio ugniai. Ugnis sunaikina viską.

Man tai tapo vizualine metafora. Žinoma, bauginantys miškų gaisrai, kuriuos dabar kartais matome per televizorių, nėra tas pats, kas dujų kameros ar krematoriumai. Bet tai taip siaubinga, kad kai pabandai pritaikyti žmonių kūnams, ką matome miškų gaisruose, ir įsivaizduoti, kad kiekvienas medis yra kūnas, – tada smurtas ir siaubas yra milžiniški. Be to, medžiai yra labai svarbūs žydų kultūroje. Jei jie svarbūs, tada medis gali tapti sudeginto žmogaus metafora, simboliu. Taigi, idėja gana paprasta – metaforiškai pavaizduoti tikrą veiksmą, kuris jau nutiko žmonėms ir kuris skirtingomis aplinkybėmis gali nutikti mums visiems.

Yra ir kitų aspektų. Skaičiau Avraham’o Tory’io Kauno geto dienoraštį [„Kauno getas: diena po dienos“]. Šiame ir kituose šaltiniuose jis aprašo, kaip IX forte naciai bandė atsikratyti įrodymais. Jie kasdavo ir degindavo kūnus. Yra keletas nuotraukų, kuriose galima matyti, kaip žmonės deda rąstus: vienas sluoksnis rastų, vienas sluoksnis kūnų, vienas sluoksnis rąstų ir t. t. Tai tarsi paskutinis sunaikinimo etapas. Tai nutiko IX forte – įrodymų apie vykusius įvykius naikinimas. Kai kažkas sudeginama, kai miškas ar žmogus sudeginamas, nebelieka nieko. Tiesiogine prasme nieko. Taip grįžtame prie pradinio apibrėžimo „visiškai sudegintas ugnies“. Baigiant kalbėti apie šį aspektą, kadangi domėjausi Holokaustu, Avraham’o Tory’io geto dienoraščiu, noriu meno kūrinį sustiprinti keletu citatų.

– Rengiantis projektui jau lankėtės meninės instaliacijos vietoje – IX forte. Kokį įspūdį Jums jis paliko?

– Visų pirma, pati vieta yra labai įspūdinga. Dar nesu matęs nieko panašaus. Turiu omenyje, įspūdinga, galvojant apie visą istoriją, nutikusią čia nuo vėlyvojo XIX a. – ankstyvojo XX a., apie pokyčius ir tapimą muziejumi. Man tai vieta, turinti labai slegiančią atmintį. Tiek daug nutiko per trumpą jos istoriją – maždaug 100 metų. IX fortas tapo daugelio didžiųjų XX a. įvykių liudininku. Negali paversti to kažkokia banalybe. Man didelė garbė čia dirbti.

Tada, žinoma, kilo problema – kaip sukurti kūrinį, kuris tiktų tam, kas čia jau yra, istoriniam kontekstui, ir kuris integruotųsi, nesakyčiau, kad nepastebimai, bet taptų beveik dalimi kažko, kas labiau supažindina su istorija. Kalbant apie muziejų, kuriuo dabar yra IX fortas, – jūs renkate istorinius objektus, tekstus bei panašius dalykus ir juos eksponuojate. Dabar prašote manęs sukurti šiuolaikinį objektą, kuris informuotų visuomenę apie istoriją.

Taigi, tai beveik priešinga tam, ką jūs darote: aš kuriu kažką, kas pasakoja apie istoriją, jūs eksponuojate objektus, kurie yra istorijos dalis. Tai teigiamas aspektas. Neigiamas – IX foras yra sunki vieta dirbti dėl turimos erdvės, galimybių kažką keisti ir panašių dalykų. Tai iššūkis. Jei tiesiog kabini paveikslus, tada lengva. Tačiau kai galvoji apie kūrinį, kuris integruojasi į erdvę, kyla daugiau iššūkių. Visgi, jei pavyksta įgyvendinti idėją, tai tam tikra prasme ir labiau apdovanoja: kūrinys sukurtas erdvei, bet, atrodo, tarsi pati erdvė taip pat sukurta kūriniui.

– Pristatant meninę instaliaciją IX forte, vyks choreografijos pasirodymas „Mano kūno fragmentai“, kurį atliks iš PAR kilęs šokėjas ir choreografas Tebby’is W. T. Ramasike’ė. Su Tebby’iu atstovaujate skirtingoms meno sritims: Jūs – vaizduojamajam menui, Tebby’is – šiuolaikiniam šokiui. Kas jus suvedė? Kaip gimė idėja bendradarbiauti?

– Mes nesirinkome. Vėlgi, buvome pasirinkti. Mano tėvai yra iš PAR, aš ten daug dirbau. Kai kalbėjau su žmonėmis Liuksemburge, jie pasiūlė: „Žiūrėkite, mes dirbame su choreografu iš PAR, kuris gyvena Belgijoje, netoli nuo Liuksemburgo sienos. Kaip manote, galbūt galėtumėte su juo susitikti ir ką nors kartu sugalvoti?“ Štai kaip tai nutiko. Anksčiau Tebby’io nepažinojau. Žinoma, jo darbas yra jo, mano darbas – mano. Bet bus ir sąlyčio taškų.

Manau, kad kai būdamas menininku dirbi su kitos meno srities atstovu, tavo kūrinys įgauna kitokią perspektyvą. Taigi, žmonės matys mano kūrinį kitaip. Rengdamas projektą, nesitariau su Tebby’iu. Kai projektas jau buvo sumanytas, tariau: „Ką gali su tuo nuveikti? Galime šį bei tą pakeisti?“ Diskutavome apie tai. Tebby’is nesikišo į mano kūrinį. Jis naudosis juo taip, kaip nori. Atsižvelgdami į jo poreikius, atlikome keletą pakeitimų – kai žmonės žiūrės į mano kūrinį ir šalia vyksiantį Tebby’io pasirodymą, jie pažvelgs į mano darbą kitaip. Manau, kad labai įdomu dirbti su kitomis meno sritimis.

– Pabaigai – keletas klausimų apie istoriją ir tai, kodėl svarbu išsaugoti, prisiminti. Interviu pradžioje daug kalbėjote apie meną – galbūt šie klausimai padės reziumuoti visą jūsų kalbėjimą. Kaip manote, kas padeda išlaikyti istorinę atmintį? Kaip paskatinti kuo daugiau žmonių domėtis praeities įvykiais? Ar menas gali būti viena iš priemonių tai padaryti?

– Mano nuomone, iš dalies jau atsakiau į šiuos klausimus. Tik dar kai ką pridėsiu. Prancūzijoje, tikriausiai ir Lietuvoje, jei dabar žiūrite televizorių ar klausotės radijo, pasakojama apie įvykius Ukrainoje, transliuojama daug laidų apie Ukrainos istoriją, Rusijos istoriją ir kodėl vyksta šiandienos įvykiai. Staiga žmonės suvokia, kad negalime pilnai suprasti situacijos, nes neturime visų istorinių įrankių. Štai kodėl tai siejasi su tuo, ką sakiau pradžioje: istorijos žinojimas padeda mums geriau suprasti dabartį. Ši – viena iš priežasčių, kodėl visa tai darau.

Pagrindinė priežastis – tai man įdomu. Antra, įdedu tai [istoriją] į intelektualų voką, galėčiau sakyti, tam, kad padėčiau kitiems žmonėms suprasti ir kartais pasiteisinčiau darydamas šiek tiek provokuojančius dalykus. Nenoriu iškraipyti istorinių faktų, bet kai darai kažką šiek tiek provokuojančio, gali sukelti diskusiją. Pavyzdžiui, kalbant apie projektą IX forte, nebuvau tikras, ar visi priims ugnies, degančio medžio metaforą. Nemanau, kad tai ką nors žeidžia. Mano nuomone, tai atveria diskusiją. O kai tam tikra tema keli diskusiją, tarsi duodi peno kitiems to paties istorinio įvykio aspektams, taip praturtindamas įvykio supratimą. Dažnai savo ar kitus meno kūrinius lyginu su batutu: aš kažką duodu, o jūs galite perkelti idėjas ar žmones nuo šio batuto, kuris yra mano meno kūrinys, kažkur kitur. Taigi, sukeliu diskusiją ir jūs galite pradėti kalbėti apie vieną temą, tada galbūt pereiti prie kitos, susijusios su pirmąją, kad geriau suprastumėte pasaulio, kuriame gyvename, kontekstą.

Man svarbu neduoti išsamaus atsakymo. Nerašau knygos kuria nors tema. Tiesiog noriu pateikti tam tikrą žiniomis pagrįstą refleksiją apie konkrečią situaciją, kad diskusijos būtų dar platesnės. Manau, kad labai svarbu suprasti pasaulį, kuriame gyvename, paprasčiausiai todėl, kad mumis nebūtų manipuliuojama. Iš esmės mes, bent jau Vakaruose, gyvename privilegijuotai – mūsų materialinė padėti gana gera. Taigi, turime naudoti šį materialų komfortą tam, kad geriau suprastume pasaulį, padarytume jį geresnį ir kitiems žmonėms.

Bruce’o Clarke’o meninę instaliaciją „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ Kauno IX forto muziejuje planuojama eksponuoti nuo 2022 m. rugsėjo 23 d. Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Projektą įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“

Informaciniai partneriai: LRT, „Kauno diena“, KB „Katos grupė“ | ACM



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių