Nesvarbu, rusas, vokietis, žydas ar arabas. Svarbu – žmogus. Jei jį užkliudei, persikirto keliai, svarbu būti žmonėmis ir bendrauti žmonių kalba. Taip pristatydamas savo fotografijos parodą "Girstučio" rūmuose sakė aktorius, diplomatas Juozas Budraitis.

Kolegų portretai

"Fotografavau kolegas – tuos, kurie traukė jautrumu, žmogiškumu. Tuos, kurie man brangūs, su kuriais jaučiau ryšį. Prašydavau žiūrėti į objektyvą, kad visada matyčiau akis, kad turėčiau juos su savimi", – prieš fotografijų parodą "Mano kinas" teigė nuo 1967 m., filmuojant filmą "Skydas ir kalavijas", pradėjęs fotografuoti J.Budraitis.

"Girstutyje" eksponuojamoje parodoje 75 metų J.Budraitis įamžino lietuvių režisierius Algimantą Grikevičių, Vytautą Žalakevičių, aktorius – Donatą Banionį, Bronių Babkauską, Algimantą Masiulį, Vaivą Mainelytę, dailininkus – Vytautą Kalinauską, Valentiną Antanavičių, Vincą Kisarauską, taip pat tuometinės SSRS garsenybes – Iriną Mirošničenko, Mariną Nejolovą, Jevgenijų Leonovą, Rodioną Nachapetovą, Vladimirą Basovą, Aleksandrą Kaidanovskį, Verą Glagolevą ir kitus.

"Daug jų jau nėra tarp gyvųjų. Bet anksčiau ar vėliau visi nueisime ten pat, – pastebėjo J.Budraitis. – Gal vieniems nepasisekė, o gal priešingai – pasisekė, kad nuėjo ten anksčiau. Svarbu, ne kiek gyvename, o kaip."

Medžiaga veržėsi išorėn

Į parodos atidarymą susirinko daug J.Budraičio gerbėjų. Tarp jų – ir solidaus amžiaus moterų, kurios ne tik jaunystėje ryte rijo akimis gražuolį aktorių.

Ir dabar jų išgyvenimo raukšlelių išvagoti veidai neslėpė švytėjimo ir susižavėjimo jau pražilusiu aktoriumi.

J.Budraitis nusijuokė, kad kiekvienos parodos ypatybė, kaip ir prieš tai jo Baltarusijoje surengtoje parodoje, – dingusi viena ar kita nuotrauka.

Pastebėjus, kad paroda kelia liūdnoką šypseną, Juozas linktelėjo: "Kai viską darai šalta nosimi, taip ir išeina. Bet jei tavo santykiai su žmogumi šilti, jam kažką jauti – kas kita. Negalvojau apie parodą, bet kai susikaupė begalė medžiagos, ji ėmė plėšti dvasiškai iš vidaus, nusprendžiau pasidalyti su žiūrovais ir šiek tiek nusiraminti."

Reikia ir bandos jausmo

Visi dabar skubame ir einame šiek tiek pro šalį. Ar šie darbai – atsvaras jo paties žodžiams, duoklė stabtelėjimui ir šiai akimirkai?

"Taip. Iš dalies yra ir to. Šiais laikais viskas vyksta labai greitai – pasibaigus filmavimui neretai nežinai net savo kolegos vardo. O kai prisėdi prie žmogaus, pabendrauji, atrandi kažką bendro, atsiranda ryšys, nori ne tik atlikti darbą ir pabėgti. Mūsų gyvenimas susideda ir iš bendravimo, žmogiškų santykių, – sakė 1996–2010 m. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė buvęs aktorius. – Deja, mes vis dažniau užsiėmę savo privačiais, egoistiškai reikalais. Gyvename bendruomenėje, todėl reikia jausti, pasakysiu senovišku terminu, kolektyvizmo jausmą, o kartais reikia ir bandos jausmo."

Pastebėjus, kad parodos atidaryme bene 99 procentai žmonių vidutinio ar net solidaus amžiaus, o beveik nėra jaunimo, J.Budraitis šyptelėjo.

"Jaunimas turi savo dievaičius, savo gvyvenimą. Jiems tai neįdomu. Jiems labiau patinka šou. Didžioji dalis jaunimo bėga pro šalį, moka greitai imti informaciją, gyvena kitoje dirvoje. Mes, vyresni, – iš natūralios, mėšlo dirvos, o dauguma dabartinio jaunimo – iš dirbtinės dirvos, – teigė J.Budraitis. – Nematau nieko blogo, jie gyvena savo, mes – savo gyvenimą."

Tai, kas svarbiausia

Kaip jis atremtų kritiką, jei dalis dažniausiai šešėlyje besislepiančių liežuvautojų mestelės, kad šios nuotraukos – J.Budraičio nostalgija sovietmečiui, praeičiai?

"Gali pasakyti. Tai – nostalgija, jausmas žmonėms. Ne politikai, ne ekonomikai. Nesvarbu, rusas, vokietis, žydas ar arabas. Svarbu – žmogus. Jei jį užkliudei, persikirto keliai, svarbu būti žmonėmis ir bendrauti žmonių kalba. Man svarbu žmogus, kuriam kažką jaučiu, – įsitikinęs J.Budraitis. – Tai nėra nostalgija santvarkai. Ir jei kažkas priekaištaus ir įžvelgs nostalgiją tai santvarkai, paklausiu, o kur jis buvo? Ar jis negyveno kartu su manimi? O ką jis padarė? Gal tik, atsiprašau, gadino orą? Aš bent padariau nuotrauką."