Apsigyvenęs Radikiuose, jis kūrybiškai atiduoda duoklę vietai, kurioje įleido šaknis. Domeikavos herbo šventei J. Kvietinskas sukūrė personažo – bajoro Domeikio – kostiumo eskizą. Vasarą, lankydamasis Venecijoje, susižavėjo vietos dailininkų miniatiūromis ir galvoja paruošti miniatiūrų ciklą, susijusį su Domeikava.

Vingiuotas kelias

„Dailė į mano gyvenimą atėjo dar vaikystėje. Mėgau piešti gamtą, raitelius su kardais, raganas. Pas mus namuose gyveno pradinių klasių mokytoja. Ji mėgo vakarais mums, vaikams, skaityti pasakas. Mokytoja labai vaizdingai apibūdindavo raganą Žiežulą: su didele, kumpa nosimi ir karpa ant lūpos, o man sekėsi visa tai nupiešti“, – šypsojosi pašnekovas.

Vis dėlto likimas sudėliojo taip, kad J. Kvietinsko kelias į dailę nebuvo tiesus. Baigęs mokyklą jis nesiryžo rinktis dailės studijų. „Klasės auklėtojas pasakė, kad ten labai sunku įstoti, o jei nepavyks – labai nusivilsiu. Giminės patarė rinktis Kauno ekonomikos technikumą, jį sėkmingai baigiau, bet man nemielą buhalterio darbą dirbau tik pusę metų, iki privalomos tarnybos kariuomenėje. Grįžęs baigiau Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), dirbau bendrovėje „Kauno energetikos remontas“ vyr. dailininku, projektavau pramoninį interjerą, kūriau aplinkos dizainą“, – pasakojo domeikaviškis.

Dailininkas yra iliustravęs per 50 knygų: net 36 vaikams ir plonas pasakų knygeles, keturiolika grožinės literatūros ir mokslines, tokias kaip „Mažasis žmogaus anatomijos atlasas“, „Sodo ir daržo vaistiniai augalai“, „100 gamtos vaistų“.

Ragavo mokytojo duonos

Teko J. Kvietinskui ir mokytojo duonos paragauti: „Dažnai sakydavau: kuo jau kuo, bet mokytoju tikrai nebūsiu. Tačiau ne veltui sakoma: niekada nesakyk niekada. Dirbau Kauno Santaros gimnazijoje dailės, braižybos ir dizaino mokytoju. Teko įgyti dar vieną – pedagogo diplomą.“

Dailininko žodžiais, nutapyti paveikslą yra žymiai greičiau ir lengviau, nei to išmokyti mokinius. „Pirmiausia juos reikia sudominti daile. Rengdamas mokinių piešinių parodėles mokykloje dažnai jiems rodydavau ir savo kūrybą – mokytojo pavyzdys mokiniui yra labai svarbus. Ne veltui ir dailės brandos egzaminą pasirinkdavo apie 30 abiturientų“, – įsitikinęs J. Kvietinskas.

Dažnai konkursus laimintis architektas Laurynas Avyžius, sėkmingai Norvegijoje dirbanti architektė Monika Pilkauskaitė, architektas Erikas Klinavičius, tapytoja Milda Gailiūtė – visi jie ir daugelis kitų buvo J. Kvietinsko mokiniai. „Smagu, kai buvęs mokinys pralenkia mokytoją“, – pasidžiaugė pašnekovas.

Duoklė Domeikavai

„Nė nepastebėjau, kaip 30 metų mokytojaujant prabėgo, kaip tas paukštelis: tik purpt ir nuskrido, ir aš jau pensininkas“, – šmaikštavo pašnekovas. Jau aštuoneri metai J. Kvietinskas gyvena Domeikavos seniūnijoje. „Pasistatėme jaukų namelį Radikiuose netoli pušyno. Besiklausant terasoje paukštelių giesmių, ateina ir įkvėpimas kurti. Dailė mano gyvenime užima pirmą vietą“, – patikino pašnekovas.

Kad bajoras Domeikis išties yra Domeikavos, o ne kokios nors kitos seniūnijos personažas, patvirtina herbas, išmoningai įkomponuotas ant cilindro.

Kai internete buvo paskelbtas konkursas sukurti Domeikavos simbolį Domeikį, dailininkas iš karto apsisprendė jame dalyvauti ir pateikė kelis variantus. „Vienas mano pateiktų eskizų komisijai patiko, – šypsojosi pašnekovas. – Kadangi didžiausio Lietuvos kaimo pavadinimas kilęs nuo bajorų Domeikių pavardės, simbolis turėjo būti bajoriškos išvaizdos. Norėjosi pavaizduoti švietėjišką, nuoširdų, teikiantį pagalbą žmonėms, turintį humoro jausmą.“

Pasak J. Kvietinsko, norint visa tai atspindėti, išėjo šiek tiek šaržuota XIX a. pabaigos Lietuvos bajoro figūra. Storuliukas, bet elegantiškas, storanosis (tai, pasak dailininko, liudija dosnumą), žilaplaukis (jau sukaupęs gyvenimiškos patirties, protingas), akiniuotas (apsišvietęs, nes akis sugadino daug skaitydamas), didelę galvą puošiančiu cilindru. „Ir būtinai turėjo rankoje laikyti lazdelę. Tai būtinas atributas to meto aukštuomenės atstovui“, – pabrėžė eskizo autorius.

Kurdamas bajoro Domeikio kostiumo eskizą, J. Kvietinskas rėmėsi XIX a. kostiumo istorija ir Visuotine lietuvių enciklopedija.

Apibendrinimas: bajoras Domeikis – šiek tiek šaržuota XIX a. pabaigos Lietuvos bajoro figūra. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Domeikio švarkas primena fraką. Beje, jo apykaklė nugaroje turėjo būti aukšta, kad, pasak menininko, pasilenkus nesimatytų frako ir galvos jungties. „Gamintojų technologinės galimybės nežymiai pakoregavo personažo išvaizdą“, – neslėpė eskizo autorius.

Frako atlape puikuojasi raudona radasta, nes, pasak dailininko, šiame krašte augo daug laukinių rožių. Šios gėlės dėl tos pačios priežasties puošia ir Domeikavos herbą. Tai iš dalies susiję ne tik su seniūnijoje buvusiu Rožių (Ražių) kaimu. Erškėtrožių dygliai simbolizuoja domeikaviškių pasipriešinimą, kančias ir pasiaukojimą, įprasmina jų kovą tiek carinės Rusijos, tiek sovietinės valdžios metais. Kad bajoras Domeikis išties yra Domeikavos, o ne kokios nors kitos seniūnijos personažas, patvirtina herbas, išmoningai įkomponuotas ant Domeikio cilindro.

Pasikeitė tapymo išraiška

Dailininkas pabrėžė, kad istorinė tematika jam svarbi kuriant paveikslus ir iliustruojant pasakas. Prano Mašioto knygelėse vaikus jis vaizduoja su klumpėmis, vyžomis, tarpukario kepurėmis.

„Visuomet mėgau realistinę tapybą, o pandemijos laikotarpiu daugiau eksperimentavau, pasikeitė mano tapymo išraiška. Dabar abstrakciją derinu su realizmo akcentais, tapau akriliniais dažais ant drobės. Pandemija suvaržė kūrybines parodas, todėl savo kūrybą rodžiau internete. Virtualiojoje parodoje „Neatšaukti atidarymai“ jos kuratorius mano kūrybą priskyrė prie romantizmo. Eksperimentuoju ir toliau“, – šypsojosi menininkas.