Dailės pasaulį J.Šlepetienė atrado dar studijuodama filologiją Vilniaus universitete, tuo pat metu ji baigė ir Vilniaus dailės mokyklą, vėliau savo žinias gilino Vilniaus dailės akademijos ir Pedagogų profesinės raidos centro dailės mokytojo studijose. Nuo 1994 m. menininkė dalyvavo grupinėse dailės parodose, o nuo 2017 m. itin aktyviai savo tapybą ir keramiką pristato parodose bei pleneruose Lietuvoje ir užsienyje.

Pagrindinis J.Šlepetienės kūrybos žanras – peizažai. Naujausioje parodoje ji pristatė darbus iš ciklo "Sutikti peizažai", kuris sukurtas 2019–2020 m. Ant drobės aliejiniais ir akriliniais dažais tapyti peizažai apima platų gamtos vaizdinių spektrą, aplinką vaizduoja skirtingais metų laikais. Darbams autorė parenka simbolinius poetinius pavadinimus: "Vasaros lengvi debesys", "Nostalgiškos obelys prie geležinkelio", "Kai krinta spygliai ir šešėliai", "Auksinė valanda" ir kt. Peizažuose dominuoja turtingas koloritas: daug dermių ir priešpriešų, perėjimų nuo pastelinių iki ekspresyvių spalvų, netikėtų jungčių. Visa tai sukuria subtilių gamtos jausenų vaizdinius, kurie perauga į ženklus ir simbolius, į gamtos refleksiją.

Kiekvieno darbo kompozicija sujungia harmoningą gamtos pasaulį, jos kuriamas peizažas be galo įvairus ir kartu vientisas: jame tiek daug augalijos formų, spalvinių niuansų ir drauge jis liudija amžinąjį žmogaus ir gamtos ryšį.

"Jolitos kūriniai, atlikti archajiška lipdymo technika, subtiliai perteikia kūrybines idėjas, kurios atsispindi užkoduotose mitologiniuose keraminių skulptūrėlių motyvuose, indų formose ir spalvinio dekoro kolorituose. Apžvelgę Jolitos tapybos kūrinius galime pastebėti, kad jautrūs virpantys tapybos potėpiai meistriškai perkeliami formuojant apimtines keramikos formas", – pastebi keramikė, Kauno kolegijos dėstytoja Daina Daukšienė.

Darbų cikle "Pasakos iš sudužusio ąsotėlio", pasitelkiant sudužusio ąsočio šukės įvaizdį, į darnią visumą meistriškai sujungiamos gerai žinomos lietuvių folkloro prasmės. Kita keramikos kūrinių grupė – konceptualios formos indai, kuriems būdingos archajiškos monumentalios išaugintos formos. Išlaikant tradicinės juodosios keramikos tradiciją sukurta indų kompozicija "Mažieji priekabiautojai",  žavinti paprastomis aptakiomis formomis.

Dažnas autorės keramikos kūrinys įgauna pritaikomąją funkciją: ciklų "Švepli slibinai" ir "Sesių dainos" skulptūriniai keramikos objektai yra ir švilpynės. Laisva kūrinių atlikimo technika ir technologiniai ieškojimai leidžia nevaržomai reikšti kūrybinius sumanymus, kuriuos įgyvendindama  menininkė jautriai ir žaismingai interpretuoja prigimtinės pasaulėžiūros vaizdinius. Parodos proga J.Šlepetienė su skaitytojais pasidalijo mintimis apie meną ir savo kūrybą.

– Tradicinis klausimas. Kada pradėjote tapyti, kaip atradote dailės pasaulį?

– Tapyti pradėjau vyresnėse klasėse. Kažkokiu būdu pavyko įsigyti aliejinių dažų rinkinį, nors tuo metu tai nebuvo paprasta, ir jį išbandyti ant drobės. Svajonė mokytis tapybos visada gyveno širdyje. Mokydamasi VU Filologijos fakultete, tuo pat metu mokiausi ir vakarinėje Vilniaus dailės mokykloje. Dirbdama dailės mokytoja bandau rasti laiko ir savo kūrybiniams darbams. Nuo 1994 m. nuolat dalyvauju grupinėse parodose: Ukmergės menininkų, respublikinėse dailės mokytojų parodose. Emocijos, įspūdžiai įsilieja į drobes dažniausiai nepretenzingu peizažo žanro pavidalu. Aliejinės tapybos darbus pertapau daugybę kartų, o pats procesas kartais trunka net kelerius metus. Akrilas – toks patogus švarus dažas dirbant pleneruose, į kuriuos vis pakviečia dailininkai ir pedagogai.

2017 m. Adelės ir Augenio Kaspučių pakviesta dalyvauti plenere Vievyje pajutau, kokį stiprų impulsą gauni, kai susitinki su giminingos sielos menininkais. Tą kibirkštį išsaugojau: kartu su Ukmergės švietimo pagalbos tarnyba, Ukmergės meno mokykla nuolat organizuojame plenerus. Respublikinis dailės mokytojų tapybos pleneras "Ukmergės diena" šiais metais jau vyko trečią kartą.

– Kas jus įkvepia kurti, kokie motyvai ir temos jums, kaip kūrėjai, yra svarbiausi?

– Dalis parodos "Išgirsti tyloje" darbų yra sukurti ar bent pradėti kurti pleneruose Semeliškėse, Ėriškiuose, dalis – nutapyti studijoje, remiantis gamtos motyvais, stebint, kaip tirpsta metų laikų ribos, palikdamos išgyventos kelionės jausmus, jaudulį. Peizažas man yra lyg kelionė, kai kelias bėga nuo vienų namų į kitus, pas žmones, artimus ir mylimus ar tik sutiktus, o gal ir prasilenkusius laike, bet palikusius savo gyvenimus liudijančius ženklus. Akriliniais dažais pavyko nutapyti ryškių drobių ir išgauti švelnių niuansų.

– Kada susidomėjote ir atradote keramiką?

– Nerami siela vis ieško medžiagų, per kurią galėtų išsipasakoti. Pirmieji bandymai lipdyti gyvūnus, žmogaus galvą, figūras vyko tuo pat metu, kaip ir pirmieji bandymai tapyti eksperimentuojant su atmirkytu nedegtu Ukmergės koklių fabriko moliu. Vėliau mokydamasi džiaugiausi Vilniaus vakarinės meno mokyklos mokytojo Gedimino Piekuro pamokomis, kurio pagyrimai man buvo didžiausia motyvacija, o pastabos ilgai užsilikdavo galvoje, ieškojau būdų, kaip kurti ir tobulinti formą. Dirbdama su mokiniais lipdydavau ir pati. Ankstesni mano darbai yra daugiausia terakotos figūros, nedideli molio masės darbai, glazūros, bet vis dėlto raudonas Ukmergės molis taip ir liko mėgstamiausia medžiaga.

– Jūsų keramikoje dominuoja įvairios temos. Kaip jos atsiranda jūsų kūryboje?

– Parodoje miniatiūros "Iš sudužusio ąsotėlio" lyg nuo pirštų nusprūdo, pasakodamos pasakas apie Sigutę ar pupą, kuria lipama į dangų. Vaitkuškio dvaro istorija ir gausi fotografinė medžiaga prašyte prašėsi interpretuojama. Taip atsirado sustatomos figūros "Žaidimas su dvaro vaiduokliais" .

Didžiausias džiaugsmas būti draugų apsuptyje su artimų interesų žmonėmis, dalyvauti keramikos simpoziumuose, kuriuose paprastai yra apibrėžiama darbų tema, apimtis, medžiagos, degimo būdas. Tai yra nemenkas iššūkis ir naujos patirtys. Dirbdama dailės mokytoja Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, Ukmergės meno mokykloje mokiniams daugybę kartų esu pasakojusi apie legendinius Pelėdos kalno dėstytojus. Esu be galo dėkinga Kauno kolegijos dėstytojai keramikei D.Daukšienei, kurios organizuotuose keramikos simpoziumuose turėjau galimybę dalyvauti 2019 ir 2020 m. Šiuose pleneruose užsimezgė kūrybinis bendradarbiavimas, išaugęs į parodas Ukmergės rajono dvaruose "Formos pasakoja". Draugystės tiltai nusitiesė ir tarptautiniame keramikos simpoziume "Keramikos ir muzikos sintezė", vykusiame Ramygaloje, kurį organizuoja menininkė ir edukatorė Laima Kiškienė.

Dalyvaudama šiame simpoziume susidomėjau didelių švilpynių lipdymu, šiame simpoziume buvo sukurti ir juodosios keramikos darbai. Džiaugiuosi, kad likimas dovanojo sutikti nuostabių žmonių, puikių mokinių, kurių šviesa paliečia širdį ir kūrybą. Dėkoju už galimybę eksponuoti parodą šioje ypatingoje erdvėje – Perkūno name-muziejuje ir jo šeimininkams.