Tautodailė – aktuali kultūros sritis

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sausio 5 d. Alytaus kultūros centre apdovanojo liaudies meno parodos laureatus ir paskelbė Tautodailės metų pradžią. Iškilmingame renginyje simboliniais "Aukso vainikais" taip pat buvo apdovanoti skulptorius Artūras Janickas iš Alytaus ir kryždirbys Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės krašto.

"Tautodailė – nuostabus mūsų paveldas, tradicija, per kurią šimtmečiais buvo perduodama tautos siela, jos kultūros esmė. Šiandien į tautodailę galime ir turime žvelgti kaip į labai aktualią kultūros sritį, nes ji išreiškia darnų ryšį su pasauliu, su vieta, kurioje gyvename. Tautodailė mums, šiuolaikiniams žmonėms, leidžia iš naujo suprasti, kad žmogus nėra tiktai sau. Jis yra ir tautai, ir bendruomenei, ir jį supančiam pasauliui", – iškilmingame renginyje pabrėžė kultūros ministras.

Ieškojo atsvaros

Nominantė neslėpė: puoselėti senąjį amatą, menantį net II–III a., pastūmėjo ideologinis niuansas. "Gimiau Sibire, pagal išsilavinimą esu lituanistė. Sovietų laikais buvo sunku įsidarbinti, manęs nenorėjo priimti į "Šviesos" leidyklos (leidusios vadovėlius tuometėms mokykloms) redaktorės pareigas. Ieškojau saviraiškos, kuri atsvertų man nepriimtinus dalykus", – lakoniškai paaiškino A.G.Rukšaitė.

Šiandien audimas ir redagavimas moteriai jau yra lygiaverčiai. "Kai redagavimas jau nebėra ideologija, abu užsiėmimai – vienodai mieli. Tiesa, audime esama daugiau meno, daugiau polėkio. Man labai svarbu tradiciniai ženklai ir simboliai, tradiciją siekiu pritaikyti ir šiuolaikiniame taikomajame mene. O redagavimas yra techninis darbas", – skirtumus įvardijo pašnekovė.

Krikštamote tapo tekstilininkė

Šio amato krikštamote "Aukso vainiko" savininkei tapo tekstilininkė Laima Oržekauskienė. "Pradžioje audžiau gobeleno technika, pirmieji darbeliai buvo nedidelio formato paveikslėliai, krepšeliai. Tačiau ir jie buvo su tautiniais raštais", – prisiminė audėja.

Netrukus moteris sužinojo apie Tautodailininkų sąjungą. Taip likimas suvedė su Antanina Didžgalviene, o ši meistrė, anot pašnekovės, privertė ją austi juostas.

A.G.Rukšaitė juostas audžia ne staklėmis, o ant rėmo, labiausiai mėgsta svastikos ir dvigubo kryžiaus simbolius. "Tiek grafiškai, tiek pagal reikšmę. Svastika turi sukimą ir puikiai užpildo erdvę. Tai labai senas ženklas, maža, kas ką pasiėmė, turiu mintyje vokiečius. Ne mažiau svarbus man yra dvigubas kryžius, arba kryžių kryžius, o Paulius Galaunė jį, atrodo, vadino rožele. Man grafiškai jis atrodo it šulinys. Mano nuomone, jis, kaip ženklas, turi didžiulę jėgą. Patinka ir žalčiai, kurie Lietuvai yra labai reikšmingi", – mėgstamiausius simbolius ir ženklus vardijo audėja.

O štai klausimą apie mėgstamiausias spalvas A.G.Rukšaitė pavadino sudėtingu: "Sovietmečiu vyravo supratimas, kad lietuvaičių drabužiai turi būti tarsi nublukę, nespalvingi. O juk sūduvių prijuostėse dominavo labai aktyvios spalvos, įmantrūs deriniai, ryškios buvo ir žemaičių gūnios. Besidomint, kaip buvo anksčiau, pasikeitė ir mano samprata apie liaudies meno spalvas. Audžiu autentiškas juostas ir neturiu konkrečios mėgstamiausios spalvos."

Nenorėčiau visko labai sureikšminti, tiesiog man austi patinka, niekada nereikia prisiversti sėsti prie rėmo. Jei pradėjai austi dešimtą ryto ir baigei vienuoliktą vakaro, anokia čia ir malda. Tačiau pats ritmas yra geras, nevarginantis. Juosta savaime yra sakralus dalykas, jau vien dėl to gerai jautiesi ją ausdama.

Spalvų ir ženklų dėlionės

Ne tik ausdama juostas, bet ir darydama kilimus audėja nenutolsta nuo autentiško ženklo. "Ženklas man yra sakralus dalykas. Tiesa, kilimuose sau leidžiu daugiau laisvės, pavyzdžiui, įkomponuoju medžiagą. Kalbant apie spalvos pritaikomumą, žiūriu, kad darbas gražiai atrodytų, todėl kartais skaidau foną. Tačiau spalva man turi būti nenublukusi, nupezusi, ji turi skambėti, būti intensyvi", – pabrėžė audėja.

"Aukso vainiko" savininkė nėra mėginusi skaičiuoti, kiek kilometrų juostų yra išaudusi. "Tuo užsiimu daugiau kaip 30 metų, taigi susidarytų gražus ilgis", – šypsojosi moteris. Tradicinę 2,5 m juostą be metimo A.G.Rukšaitė išaudžia vidutiniškai per tris dienas. Darbo trukmė priklauso nuo to, kokia yra juosta: vyriška ar moteriška, siaura ar plati, su kraštais ar be jų.

Viena iš senojo amato puoselėtojų yra pasakiusi: "Audimas – kaip malda." Tokiomis skambiomis frazėmis A.G.Rukšaitė nesisvaido. "Nenorėčiau visko labai sureikšminti, tiesiog man austi patinka, niekada nereikia savęs prisiversti sėsti prie rėmo. Jei pradėjai austi dešimtą ryto ir baigei vienuoliktą vakaro, anokia čia ir malda. Tačiau pats ritmas yra geras, nevarginantis. Juosta savaime yra sakralus dalykas, jau vien dėl to gerai jautiesi ją ausdama", – sakė A.G.Rukšaitė.

Giminėje – vienintelė

Lietuvoje iki XX a. pradžios audė kiekviena kaimo moteris. Jaunos merginos į stakles sėsdavo besirūpindamos savo kraičiu, o vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namus puoštų gražiausi kilimai, staltiesės ir lovatiesės. Tiesa, derinti raštus ir spalvas gebėjo tik išradingiausios šio amato puoselėtojos. Paprastos kaimo moteriškės mokėjo austi paprastus audinius: drobes, nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius bei staltieses.

Nepaisant šio amato populiarumo, tarp artimų A.G.Rukšaitės giminių audėjų nebuvo. "Artimiausi žmonės gyveno Sibire ir jiems ne audimas buvo galvoje, rūpėjo viena – kaip išgyventi. Tiesa, mamos brolis buvo linkęs į meną, tačiau tas polinkis irgi baigėsi Vorkutos lageryje. O štai mano brolis Vladas Rukša yra profesionalus keramikas. Mane tėvai labiau į muziką stūmė, ilgą laiką skambinau pianinu, tačiau polėkis save išreikšti vis dėlto susistygavo kitaip", – šypsojosi "Aukso vainiko" savininkė.