Nuo seno kultūra ir menas ne tik atspindi pasaulį, bet ir jį kuria, iškreipia, klausia, abejoja, todėl tikrumas čia tampa svarbiu santykiu, kurį dailininkas J. Krasuckas pristatė „Parko galerijoje“ veikusioje parodoje „Tikrumo beieškant“. Jai pasibaigus, menininko drobės perkeltos į nuolatinę ekspoziciją.
Apie tikrumą galima kalbėti visaip, tačiau dailininkas pažymi, kad santykio su savimi reikia ieškoti ten, iš kur mes atėjome, kas yra lietuviška, kas būdinga mūsų gamtai ir kraštovaizdžiui. Ten glūdi įkvėpimas, todėl nereikia bėgti per toli, viskas, ko mums reikia, yra čia pat.
J. Krasuckas – gamtos tapytojas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas. Baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Stažavosi Italijoje, Florencijos meno akademijoje, dėstė kūrybinį piešimą ESAD Porto (Portugalija). Ši tarptautinė patirtis ir aktyvi pedagoginė veikla – nuo piešimo kursų iki plenerinės tapybos – atsispindi ir jo kūryboje, kurioje meistriškumas susipina su gilia menine filosofija.
J. Krasuckas kviečia į meditatyvią kelionę per gamtą, kur realistiškai atkuriama aplinka veikia kaip žmogaus sąmonės ir pasąmonės veidrodis. Parodos ekspozicija konstruota ne chronologiškai, čia nebuvo ir vientiso pasakojimo, – viskas rėmėsi į emociją – nuo mitologizuotos pelkės ryte iki trapių, beveik efemeriškų džiūvėsių struktūrų drobėje. Paroda nukėlė į jausmą, kad autoriaus kūryba yra daugialypė, įvairiapusiška, išlaiko profesionalumą ir braižą, tačiau visada turtinga skirtingų stilistikų.
Visi vaizduojami kraštovaizdžiai yra autoriaus patirti – jis juos tapė iš natūros, o džiūvėsių ciklas gimė iš asmeninės, paties sukauptos sudžiūvusių augalų kolekcijos.
Lankytojams neretai susidaro įspūdis, kad ekspozicijoje susitinka trys skirtingi autoriai, skirtingi stiliai: realizmas, impresionizmas ir netgi šiek tiek japoniškos tapybos apraiškų, tačiau visa tai – vienos kūrybos vaisius. Visi vaizduojami kraštovaizdžiai yra autoriaus patirti – jis juos tapė iš natūros, o džiūvėsių ciklas gimė iš asmeninės, paties sukauptos sudžiūvusių augalų kolekcijos.
Nors ekspozicijos ašis yra tikrumo paieškos, žiūrovą pirmiausia prikausto techninė meistrystė. J. Krasuckas demonstruoja itin tvirtą, puikiai įvaldytą klasikinį piešimą. Žvelgdami į monumentalius medžių kamienus, matome, kaip paveikslas tarsi prisipildo mistinio švytėjimo. Šviesa padeda atkreipti dėmesį į faktūras – taip dar labiau sustiprinamas tikrumo vaizdas: atrodo, gali paliesti drėgnas samanas, grublėtą žievę ar eglių spyglius. Gebėjimas valdyti toninius perėjimus sukuria įtaigų efektą, priverčiantį patikėti vaizduojamos gamtos materialumu.
Kai kuriuose darbuose autorius demonstratyviai atsisako statiško vaizdavimo, pasirenka mirgėjimo estetiką. Tai sąmoningas impresionizmo sekimas, pats autorius teigia, kad tai etapas, kurio metu gilinosi į impresionistiškąją dailę. Darbuose „Mirgėjimas“ ir „Gluosnis mėnesienoje“ jaučiama tiesioginė nuoroda į Barbizono mokyklos meistrus (Théodore Rousseau, Narcisse Díaz) ir impresionistinį Claude’o Monet laiko fiksavimo fenomeną.
Trumpais, gyvais potėpiais sukuriamas optinis vibravimas leidžia žiūrovui pajusti auksinę valandą, kai besileidžianti saulė nutvieskia medžius ir mišką ir viskas spindi gelsva aukso spalva. Tokie momentai kviečia prisiminti, kokia laikina ir trumpa yra akimirka.
Peržvelgę peizažo istoriją matome, kad gamtos tapyba buvo vertinama nevienareikšmiškai. Gamta dažnai buvo vaizduota kaip dailus fonas, tačiau ne kaip atskiras kūrinys. Tik XIX a. tapo peizažo žanro suklestėjimo amžiumi. To meto filosofų įžvalgose suklesti didingumas. Žmonės ir žavisi gamta, ir tuo pat metu jos bijo. Tad jos didybė nepralenkiama, žmogus tampa maža ir bejėge dalele.
Vėliau estafetę perėmė impresionistai (C. Monet ir kt.), kurie išsinešė molbertus į lauką (en plein air) ir ėmė gaudyti akimirkos žavesį, saulės kaitrą ir vandens raibuliavimą. Tapyboje fiksuojamas jausmingumas – kaip ramybė, laiko tėkmė, kuomet viskas keičiasi iš lėto, bet kartu ir primena, kad kaita yra būtina. Taip gamtos tapyba pasiekė ir mūsų dailę, o vėliau giliai įsitvirtino mūsų krašto kultūroje.
Lietuviui gamta mene nėra tiesiog gražaus vaizdas. Tai mūsų identiteto pamatas, kartais istorinė slėptuvė ir netgi savotiška religija. Lietuvoje ilgai išliko pagoniška krašto kultūra, vėliau buvo patirta daug okupacijų, ryšys su gamta tapo mūsų vidinės laisvės simboliu. Kad ir kiek sietume gyvenimą su technologijomis, skubėtume ir nerastume minutėlės sau, gamta mums bus artimas gyvybės šaltinis.
Miškas šiomis dienomis tampa savotišku gydomojo eliksyro šaltiniu. Nenuostabu, kad istoriškai tai buvo pagrindinė vieta, kur buvo galima jaustis saugiai. Daugumai vakariečių miškas istoriškai buvo pavojinga vieta. Kodėl susiklostė tokia sankirta? Dažno lietuvio pasąmonėje aiškiai jaučiamas slėptuvės archetipas. Per šimtmečius trunkančius karus ir okupacijas miškas buvo vienintelė vieta, kur lietuvis galėjo išlikti savimi.
Šiomis dienomis rečiau praktikuojamas, tačiau ištakų svarbos neprarandantis pelkės motyvas J. Krasucko kūryboje atsiskleidžia savita kalba. Pelkė visada vaizduos tarpinę būseną tarp sausumos ir žemės, tarp gylio ir paviršiaus. Senojoje pasaulėžiūroje pelkės buvo laikomos dvasių namais. Šiandien tai suprantama ir projektuojama į poreikį pabūti ten, kur sustoja laikas. Pelkėje žmogus priverstas sulėtėti, dairytis aplinkui, galų gale – žiūrėti, kur deda koją. Pelkė yra tai, ko žmogus negali suvaldyti. Tai gamtiškojo chaoso ir pirmykštės tvarkos dermė, kuri lietuviui primena, kad pasaulyje yra dalykų, didesnių už jį patį.
Lietuviškoji ontologija pastebi, kad lietuviškas posakis „einu į gamtą“ reiškia savastį, sugrįžimą į savo ištakas. Tai pripažinimas, kad žmogus nėra gamtos valdovas, kaip moko vakarietiškas antropocentrizmas, o tik jos sūnus ar dukra.
Kalbėdami apie lietuvio ryšį su gamta, neišvengiamai susiduriame su vieno iškiliausių mūsų mąstytojų Arvydo Šliogerio idėjomis. Jo pasiūlyta filotopijos sąvoka – meilė konkrečiai vietai – geriausiai paaiškina, kodėl mums svetimas vakarietiškas noras gamtą valdyti. Lietuviui būtis visada labai materiali, apčiuopiama ir kvepianti – ar tai būtų ką tik nupjautas šienas, ar po lietaus garuojantis miškas. Mūsų tapatybė šimtmečiais pulsavo tarp dviejų polių – saugaus, žmogaus rankomis puoselėjamo lauko ir paslaptingo, begalinio miško. Šioje vietoje gimsta tikrasis dvasinis gylis, tai, kas yra nepažinu, tačiau didinga ir galinga. Mes įsižeminame į gamtą priimdami kiekvieną medį ar žemės pėdą kaip savo pačių sielos tęsinį.
Naujausi komentarai