Justinas Krėpšta: nuo Medingėnų iki karaliaus

Nusprendė pasitraukti

Lapkričio pabaigoje Kultūros ministerija paskelbė konkursą eiti Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pareigas. Gruodžio 17-ąją paaiškėjo, kad į įstaigos direktoriaus kėdę pretenduoja šeši asmenys. Ilgamečio Kauno valstybinės filharmonijos vadovo Justino Krėpštos vardo šiame sąraše nebuvo.

„Įsivėlė klaida?“ – eidama į Kauno valstybinę filharmoniją naiviai vyliausi, kad J. Krėpšta paneigs kalbas.

„Sėskite, pasikalbėsime...“ – ilgametis įstaigos vadovas nedaugžodžiavo, o pasiūlė puodelį kavos ir atsisėsti prie legendinio apskrito stalelio, kur vyko ne vienas pokalbis ir buvo priimtas ne vienas svarbus sprendimas. Ne kartą alkūnėmis į lakuotą stalviršį rėmiausi ir aš. Priešpaskutinį kartą – 2020-aisiais, kai buvo pristatyta Juozui Naujaliui skirta vinilinė plokštelė. Pastarąjį kartą – praėjus pusmečiui po profesoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Kauno valstybinio choro įkūrėjo, ilgamečio vadovo, dirigento Petro Bingelio mirties.

„Jei ne P. Bingelio kūrybingumas, mieste nebūtų nei Muzikos akademijos, nei Kauno simfoninio orkestro ar Pažaislio muzikos festivalio...Dabar į mane maestro žvelgia iš nuotraukos. Nesvarbu,  kurioje vietoje būčiau: ar prie šio stalo, ar savo krėsle, visur jaučiu jo žvilgsnį ir tarsi girdžiu klausimą: na, ką jūs toliau darysite?“ – pažadėjęs, kad pradėtus darbus choras tęs garbingai, su maestro Robertu Šerveniku priešakyje, J. Krėpšta žodžio laikėsi, o mudviejų pokalbio metu vylėsi, kad tai darys ir naujasis jo įpėdinis. Jis J. Krėpštos kėdę turėtų užimti jau kitų metų pradžioje.

„Ar daug daiktų teks išsinešti iš kabineto? Tikrai nemažai. Žinoma, bus proga šiuo tuo ir atsikratyti“, – ilgamečio Kauno valstybinės filharmonijos vadovo žvilgsnis slydo nuo rašomojo stalo ant komodos su išrikiuotomis padėkomis, nuotraukomis, mielais niekučiais.

Nenugalimas tandemas

„Justinai, per visus tuos metus esate davęs begalę interviu. Sutarkime, kad šiandien kalbėsime tik apie tai, ką pats norite prisiminti ir pasidalyti“, – man atsilošus kėdėje, tą patį padarė ir J. Krėpšta. Tada mintimis grįžo į 1987-uosius, kai būdamas vos 29 metų įžengė į tuometį Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kauno filialą. Iki tol jis dirbo J. Naujalio meno mokykloje pavaduotoju, turėjo mokinių.

„Sulaukęs pasiūlymo vadovauti Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kauno filialui, sutrikau. Pedagoginis darbas man patiko, turėjau gabių mokinių, o ir uždarbis buvo geras. Sutikęs šviesaus atminimo smuiko mokytoją Vladą Varčiką, paklausiau, kaip man elgtis. Žinote, ką jis atsakė? Eik į filharmoniją ir pažadėk, kad sukursi simfoninį orkestrą. Pirmieji J. Krėpštos žingsniai buvo nedrąsūs. P. Bingelis, kuris jau tuomet turėjo svarų žodį muzikos pasaulyje, mažai patirties turintį kolegą ėmė globoti tarsi savo mokinį – negailėjo jam patarimų, dalijosi patirtimi, kurios turėjo sukaupęs sočiai – 1969-aisiais jis subūrė Kauno valstybinį chorą, nuo 1970 m. buvo dainų švenčių, įtrauktų į UNESCO globojamo Nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą, vyriausiasis dirigentas ir meno vadovas.

Istorija: J. Krėpšta paragavo ir politiko duonos – jis buvo Kauno miesto tarybos narys. / Artūro Morozovo nuotr.

„Žinojau, kad einu dirbti su nusipelniusiu žmogumi. Jis man buvo autoritetas. Jis ir V. Varčikas buvo didieji mano gyvenimo mokytojai, – J. Krėpšta darsyk dirstelėjo į maestro P. Bingelio nuotrauką ant sienos. – Mus nuo pat pradžių siejo dvasinis artumas. Net nežinau, kas tai lėmė. Gal panaši pradžia. Jis – iš Dzūkijos, Mardasavo kaimelio. Aš – iš Plungės rajono, Medingėnų kaimo. Abu gyvenome skurdžiau, matėme vargo.“

Maždaug po metų naujasis filialo vadovas suprato darbo esmę – ne už stalo sėdėti ir administruoti, o sukurti sistemą mieste ir regione.

Muzikos atlaidai

Pirmiausia J. Krėpšta pasišovė atskirti Kauno filialą nuo Vilniaus filharmonijos. Deja, jauniausiam direktoriui, degančių akių entuziastui, tąsyk buvo pagrūmota pirštu: nevalia! Draudimas kūrybinės laisvės nepažabojo. Pirmiausia buvo organizuojami privalomi koncertai, o vėliau – savi. Taip esą gimė ir Pažaislio muzikos festivalis.

„Po nepriklausomybės atgavimo nemažai keliavome. Vienos pirmųjų gastrolių buvo festivalis Prancūzijoje. Nuvykę ten stebėjomės, kad parkuose vyksta fantastiški, aukščiausio lygio festivaliai. Scena, amfiteatras, daugybė žmonių, besirenkančių nuo ankstaus ryto. Tas pats buvo ir Vokietijoje, ir Italijoje“, – nors Lietuvoje toks reiškinys buvo neįprastas, J. Krėpšta kartu su P. Bingeliu ir tuomečiu savo pavaduotoju Juozu Gudzinevičiumi nusprendė pralaužti ledus. – Sugalvojome rengti Pažaislio muzikos festivalį. Nuvykome pas seseris kazimierietes. Jos mūsų idėją labai palaikė. Beje, mes vieni pirmųjų Lietuvoje klasikinės muzikos koncertus pradėjome rengti lauke. Anksčiau nei mes tai padarė tik profesorius Saulius Sondeckis – ėmė rengti koncertus Palangoje, prie Gintaro muziejaus.“

Formaliai galėjau kandidatuoti į vadovo pareigas darsyk, bet pajutau, kad laikas užleisti vietą kitam.

Pirmą vasarą organizatoriai surengė vieną koncertą – skambėjo Georgo Frydricho Hendelio oratorija „Mesijas“. Tąsyk nebuvo nei didelės scenos, nei stogo virš galvos, bet žmonėms patiko.

„Man atrodo, „Kauno diena“ tada rašė, kad į koncertą Pažaislyje žmonės rinkosi kaip į atlaidus. O, gerai, kimba!“ – apie muzikinį reiškinį, be kurio jau 30 metų muzikos gurmanai neįsivaizduoja savo vasarų, kalbėjo J. Krėpšta. Kitąmet Pažaislio muzikos festivalis savo bičiulius suburs 31 kartą. Organizatoriai jau dabar intriguoja – sezonas bus kupinas staigmenų. Klausytojų laukia net 25 koncertai, vyksiantys ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

„Kur slypi mūsų sėkmė? Visada laikėmės trijų principų. Pirmiausia mums buvo svarbu, kad aukščiausio lygio klasikinė muzika skambėtų ne tik salėje, bet ir kitose, netradicinėse, erdvėse. Antra, surasti trauką turinčias paveldo vietas, prikelti jas antram gyvenimui“, – J. Krėpšta prisiminė senąją Zapyškio bažnytėlę ir buvusį kiaurą jos stogą, pro kurį ant fortepijono varvėjo vanduo. Trečioji idėja – festivalio prieinamumas visiems. Ne veltui klasikinės muzikos klausosi ir vaikai vežimėliuose, ir lėtu žingsniu atpėdinę žilagalviai.

„Tik darsyk noriu pabrėžti – čia ne mano vieno nuopelnas. Viską darėme su komanda. Pas rėmėjus ėjome visi trys: Petras, Juozas ir aš“, – pasakojo J. Krėpšta.

Prikelta naujam gyvenimui

Kai Kauno filharmonijai ėmė vadovauti J. Krėpšta, joje jau buvo Kauno valstybinis choras, kuriam nuo pat jo įkūrimo vadovavo maestro P. Bingelis, ir Estrados skyrius, kuriame dirbo Juozas Tiškus, Mikas Suraučius. Estrados skyrius, bėgant laikui, nunyko. Beje, kaip ir pats pastatas. 2006-aisiais pradėtas jo remontas. Tais pačiais metais, padedant tuomečiam kultūros ministrui Vladimirui Prudnikovui, įvyko ir tai, apie ką svajojo J. Krėpšta, – Kauno filialui pavyko atsiskirti nuo vadinamojo centro Vilniuje ir įkurti savarankišką koncertinę įstaigą – Kauno valstybinę filharmoniją.

„Kalbant apie remontą, buvo atlikta labai daug“, – pakilęs nuo kėdės, Kauno valstybinės filharmonijos vadovas žengė pro duris į koridorių. Iš ten – į fojė, kur prieš koncertus būriuojasi žmonės.

„Matote Gedimino stulpus virš galvos? Juos buvo liepta panaikinti. Laimei, filharmonijoje dirbo nagingas ir labai sumanus dabar jau šviesaus atminimo elektrikas Antanas. Sakau aš jam: sugalvok ką nors, negriauk tų stulpų. Jis uždėjo faneros plokštę ir nudažė ją baltai. Kai jau atėjo tikra nepriklausomybė, plokštę nulupome“, – toks pats likimas, anot pašnekovo, ištiko ir pagrindines duris. Nuplėšus lakštinę klijuotos medienos medžiagą, šios pasirodė visu savo grožiu.

„Masyvios, ąžuolinės. Nesuprantu, kam jos galėjo užkliūti“, – lėtu žingsniu skrosdamas erdves, J. Krėpšta pasakojo apie čia vykusius pokyčius. Po rekonstrukcijos salėje įrengta apie 550 vietų. Scenos gilumoje atsirado erdvė choristams. Šiek tiek padidėjo ir žiūrovų balkonas, į kurį nutiesti laiptai iš originalaus stiklinio gaubto. Įrengta erdvesnė fojė, didesnės drabužinės, tualetai, kavinė įkurta po žiūrovų sale. Po rekonstrukcijos dėl puikios akustikos Kauno valstybinė filharmonija tapo ne tik koncertų, bet ir įvairių įrašų svajonių vieta.

Orkestras ir akademija

„O kaip dėl simfoninio orkestro? Pavyko įgyvendinti V. Varčiko prašymą?“ – pokalbiui persiritus į antrą pusę, klustelėjau J. Krėpštos.

Šis ir vėl pasirėmė į legendinį stalelį, prie kurio buvo išplėtota dabartinio Kauno simfoninio orkestro idėja. J. Krėpštos ir P. Bingelio iniciatyva 1988 m. tuometė valdžia dėl ribotų finansų leido įkurti kamerinį orkestrą. Vėliau, 2004 m. rudenį, Pasaulinės muzikos dienos išvakarėse, savivaldybės tarybos posėdžio metu, sprendimas Kauno kamerinį orkestrą perorganizuoti į nedidelį simfoninį orkestrą priimtas beveik absoliučia dauguma. Kauno miesto simfoninis orkestras savo istoriją rašo nuo 2005 m. vasario 5-osios. Tąsyk, kaip mena J. Krėpšta, filharmonijoje pirmą kartą nuskambėjo žodžiai: o dabar scenoje – Kauno miesto simfoninis orkestras!

Šiandien jame yra daugiau nei 70 etatinių muzikantų, dar keli dirba puse etato. Sudėtis nemaža, taigi ir galimybės nemenkos. Kolektyvas su pirmuoju ir vieninteliu vadovu Algimantu Treikausku priešakyje gali groti visą simfoninio orkestro repertuarą, atlikti sudėtingus kūrinius, kai  būtinas daugelio įvairių muzikos instrumentų skambėjimas. Vis dėlto to nebuvo gana.

„Kas simfoniniame gros, jei Kaunas neturės savo muzikantų kalvės?“ – J. Krėpšta prisiminė įkurtą Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetą, kai jam iškilo grėsmė išnykti. Tada – jo prijungimą prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Vilniaus reakciją, kai Kaune atsirado VDU Muzikos akademija. Joje pedagogas ir pianistas iki šiol skaito paskaitas, turi nemažai studentų. Toliau vesti visus juos muzikos keliu J. Krėpšta žada ir atsisveikinęs su Kauno valstybinės filharmonijos vadovo pareigomis.

Kūdikis: J. Krėpštos iniciatyva gimė daug projektų, vis dėlto įsimintiniausias – Pažaislio muzikos festivalis. / Justino Krėpštos asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar mes turime Kaune profesionaliai parengtų muzikantų ir dainininkų, kurie dirba Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Kauno valstybiniame chore, kituose miesto profesionaliuose kolektyvuose ir muzikos mokyklose“, – nueitu keliu džiaugėsi J. Krėpšta.

Įvertino karalius

Kabinete, kuriame J. Krėpšta skaičiuoja paskutines darbo dienas, išrikiuota daugybė apdovanojimų. Kai kuriuos jų Kauno valstybinės filharmonijos vadovas laiko namuose. Antai, 2017-ųjų lapkritį jis buvo apdovanotas Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Šiemet VDU Muzikos akademijos profesoriaus rankose atsidūrė dar garbingesnis apdovanojimas.

„Juk dėl jo negalėjau dalyvauti ir naujojo formato Metų kauniečių rinkimuose“, – nusišypsojo J. Krėpšta.

Už atsidavimą ir nuolatines pastangas stiprinant kultūrinį bendradarbiavimą šių metų kovą jis buvo įvertintas Norvegijos karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Komandoro kryžiumi, teikiamu Norvegijos karaliaus Haraldo dekretu.

Planas: išėjęs iš Kauno valstybinės filharmonijos, J. Krėpšta daugiau laiko skirs asmeniniam gyvenimui. / Elijaus Kniežausko nuotr.

„Įprastai įteikimo procedūroje dalyvauja pats karalius, tačiau, man atvykus, jis prastai jautėsi. Pažadėjo, kad kai tik savijauta bus geresnė, suderinsime laiką ir susitiksime“, – J. Krėpšta džiaugėsi, kad tai įvyko gana greitai – gruodžio pradžioje.

Norvegijos karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Komandoro kryžiaus žinomas kaunietis nusipelnė už prieš 30 metų tarp šalių nutiestą kultūrinį tiltą – jau tradicinį dviejų tautų genijų kompozitorių Edvardo Griego ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalį. Abiejų šalių partnerių ir rėmėjų dėka jis buvo organizuojamas ketvirtį amžiaus. Lietuviai per tą laiką susipažino su garsiais Norvegijos atlikėjais ir kolektyvais, o norvegai – su pianistu prof. Vytautu Landsbergiu, Giedriumi Kuprevičiumi, Petru Geniušu, Kasparu Uinsku, Petru Vyšniausku, Rita Preikšaite, Ieva Prudnikovaite, Lietuvos valstybiniu, Lietuvos nacionaliniu, Kauno miesto simfoniniu orkestrais, Čiurlionio, Kauno styginių kvartetais, Kauno valstybiniu choru, dirigentais Petru Bingeliu, Juozu Domarku, Gintaru Rinkevičiumi, Donatu Katkumi ir daugeliu kitų.

Tandemas: J. Krėpšta ir maestro P. Bingelis visuomet žiūrėjo viena kryptimi. / Justino Krėpštos asmeninio archyvo nuotr.

„2023-iaisiais festivalį baigėme. Reikia mokėti laiku pasitraukti. Kai išsisemi, kai neturi ką parodyt, geriau baigti, – anot J. Krėpštos, tas pats galioja ir visose gyvenimo srityse. – Formaliai galėjau kandidatuoti į vadovo pareigas darsyk, bet pajutau, kad laikas užleisti vietą kitam. Šiaip manau, įvyko daug gražaus. Pagalvokite, nuo Medingėnų iki karaliaus nuėjau! Tik vėl pasikartosiu: viso to nebūčiau pasiekęs vienas. Todėl ir šis įvertinimas – mūsų visos komandos. Tad dėkoju visiems, ir, žinoma, puikiai Kauno publikai.“