Šiuo metu „Eglės“ galerijoje veikia vieno garsiausių kūrėjų vaikams – Kęstučio Kasparavičiaus – iliustracijų paroda, kurioje eksponuojami ir dailininko darbai iš būsimos knygelės, o ji pasirodys tik kitiems metams įpusėjus.

Dailininką ir rašytoją K. Kasparavičių, kuriantį vaikams, žino bemaž visi: su jo knygelėmis augantys ir auginantys savąsias atžalėles, o kartais ir savyje pamirštą vaiką – alkstantį pasakos ir paprasto, nuoširdaus tikėjimo gerumu. „Kęstuti“, – drąsiai į dailininką kreipėsi vaikai, sugužėję su savo tėveliais į „Eglės“ galeriją, kurioje per dailininko iliustracijų parodos atidarymą buvo galima ne tik su menininku pabendrauti, bet ir drauge papiešti. „Ką čia mums nupiešus? – apžvelgęs kvapą užgniaužusius vaikus paklausė K. Kasparavičius. – Gal žirafą?“

– Kodėl žirafą?

– Šiaip. Mėgstu piešti įvairiausius žvėriukus, gyvuliukus, bet paskutiniuosius penkerius metus daug paišau drauge su vaikais, esu sugalvojęs 6 projektus, tačiau sugalvoti yra viena, o visai kita – įgyvendinti. Tarkim, į susitikimą ateina apie 20–30 vaikų ir visi jie nori piešti, tuomet geriausia ant ilgo popieriaus lapo piešti žirafą, nes visi prie piešinio sutelpa.

– Minėjote, kad žirafa jums apskritai labai patinka.

– Taip, juk niekas kitas neturi tokio gražaus kailiuko.

– Ir tokio ilgo kaklo. Bet domina ne tik žirafa, o kaip atradote vaikų pasaulį, juk po studijų galėjote tapti rimtu dailininku?

– Iki dailės studijų aukštojoje mokykloje mane su daile mažai kas siejo. Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje chorinio dirigavimo: grojau fortepijonu, dainavau chore, bandžiau diriguoti, bet nepatiko.

– Kodėl?

– Tai nesiderino su mano charakteriu. Dirigentas turi būti valdingas, vien savo žvilgsniu mokėti visus nutildyti, kad jam paklustų, o aš – nedrąsus, individualistas, nelabai mėgstantis kolektyvinį darbą. Ta mano veikla su daug vaikų – tai jau visai kas kita, turiu galvoje, kad vadovauti – ne man.

– Galbūt galėjote rinktis ne chorinį dirigavimą, bet grojimą kokiu nors instrumentu?

– Atlikėjas taip pat privalo turėti tam tikrų savybių. Scenos baimė mane tiesiog kankino, buvau nedrąsus, tad visa gyvenimą ir reikėtų kankintis. Todėl po muzikos mokslų ryžtingai apsisprendžiau. Tiesa, mokytojos labai nustebo, kai jų paprašiau, kad parašytų, kaip tuo metu buvo būtina, charakteristiką, kuri tiktų ne į konservatoriją, o bet kur. Dailę jau studijavo mano brolis, jo ir paprašiau, kad jis kiek pamokytų.

– Bet M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje (tuometėje mokykloje) buvo ir dailės kryptis.

– Taip, su dailę studijuojančiais vaikais labai draugavau, jie man padarė didelę įtaką, vis dėlto mokiausi muzikos. Taigi stoti pasiruošiau labai prastai ir stojau ten, kur lengviausia buvo įstoti, tuo metu tai buvo dizainas, ir tai vos ne vos įstojau, bene paskutiniu numeriu.

Paskui po truputį viskas susitvarkė, nors dizaineriu būti neketinau, svajojau apie grafiką. Studijuodamas dizainą išmokau gerų ir naudingų dalykų, taip pat buvo geri ir šrifto, ir tapybos, ir grafikos dėstytojai. Baigęs studijas pagal specialybę nedirbau, pradėjau nuo atvirukų. Beje, Kaune, galima sakyti, aš debiutavau, galbūt todėl į šį miestą vis sugrįžtu.

– Gavote, kaip buvo tuo metu, paskyrimą?

– Taip, į „Šviesos“ leidyklą. Iš pradžių joje buvo patys neįdomiausi darbai: iliustracijos vadovėliams, tarkim, „Žemės ūkio darbai 5–6 klasėms“, knygoms apie triušių veisles, Kolorado vabalus ir t.t. Studijuojant dizainą, mums ten tiesiog įkalė, kad viską reikia padaryti laiku, tvarkingai, tai ir toje leidykloje viską atlikau laiku, gerai, todėl netrukus gavau iliustruoti tokią pusiau grožinę, pusiau taikomąją knygelę. Po to atsirado „Vyturio“ leidykla, ėmiau dirbti ten, vėliau pradėjau dalyvauti parodose.

– Kaip dailininkas, piešiantis vaikams? Į šią sritį pasukote iškart? Kodėl?

– Taip, iškart, anuomet nemažai grafikų tapo vaikiškų knygų iliustruotojais, nes tai buvo bene laisviausia sritis, beveik necenzūruojama, na, tokia nelabai rimta.

– Kurti vaikams – bene sudėtingiausia, nes slypi nemažai pavojų: galima nuslysti į atvirą didaktiką ar primityvumą. Tikriausiai reikia savyje turėti tokį užaugusį vaiką.

– Taip, tai yra pagrindinis dalykas: turi būti toks truputį be varžtelio, nes kitaip neįmanoma. Bet aš ne vienas toks: daugelis piešiančiųjų ar rašančiųjų vaikams yra tokie. Ir galiu tvirtai pasakyti – iš tikrųjų tai aš piešiu sau, kas man patinka, ir rašau, kas man patinka, o kad patinka ir vaikams tai – tik sutapimas. Jei pradėčiau piešti suaugusiesiems, tai niekas nesiskirtų, būtų lygiai tas pats.

– Be varžtelio tikriausiai yra visi menininkai, tačiau kuriant vaikams reikia atsukti ir kažkokį kitokį varžtelį, kuris galbūt neužspaudė prisiminimo, kad kažkada tas suaugusysis taip pat buvo vaikas.

– Taip, viskas ateina iš vaikystės, tačiau reikia suvokti, kad iš esmės niekas nepasikeitė: esi toks pats žmogus ir kai tau buvo penkeri, ir kai tau, tarkim, kaip man dabar, – netoli šešiasdešimties. Aš puikiai atsimenu savo vaikiškas mintis, siekius, norus.

– O daugelis tai greičiausiai pamiršta.

– Gal net nori tai pamiršti, nes užaugęs – neva visiškai pasikeitęs žmogus.

– Toks labai rimtas.

– Bet kam to reikia?

– Kita vertus, neužmiršti vaikystės skatina malonūs prisiminimai. Greičiausiai jūsų vaikystė buvo labai šviesi?

– Taip, iš tiesų puiki, čia ne mano nuopelnas, taip susiklostė likimas, vaikystėje gyvenau ne kokiame nykiame daugiaaukštyje ar varganoje kaimo trobelėje, o nors ir apleistame, bet dvare. Užėjus sovietams ir iš jo pabėgus lenkų didikams, valdžia tą dvarą atidavė vietiniams, kurie galėjo plėšti ir ką tik nori iš jo nešti. Ir tik po 12 metų sugalvojo ten įkurti pradinę mokyklą, kai dvaras jau stovėjo be stogo, be langų, be durų. Toje mokykloje pradėjo dirbti mokytojais mano mama ir tėtis. Tėtis buvo pirmų–trečių klasių mokytojas, o mama – antrų–ketvirtų. Tai ir vaikščiojau: tai pas tėtį, tai pas mamą, o paskui mane išvežė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

Prie to dvaro, žinoma, buvo ir sodas, apleistas, aišku, taip pat, ir mes, trys broliai, jame klaidžiodavome, žaisdavome. Prisiklausydavome visokių legendų apie nusinuodijusias ponias, dar gal ir patys kiek prikurdavome, o paskui drebėdavome iš baimės.

Knygų eidavome į palėpę: lietui barbenant lipdavome kopėčiomis, ten ir skaitydavome, nes smetoniškos knygos buvo paslėptos palėpėje.

Vasaromis atvažiuodavo menininkai – pailsėti, pažuvauti. Nakvodavo tame pačiame dvare, nes patalpos – didžiulės. Atvažiuodavo ir skulptorius Juozas Mikėnas, ir rašytojai Romualdas Lankauskas, Kazys Saja... Oi, nemažai, visų ir neatsimenu. Taigi mes labiau bendravome ne su vietiniais, tarp kurių vieninteliai buvome lietuviai, o su tais menininkais, tai irgi tikriausiai neliko be pėdsako. Vakarais jie susėsdavo prie laužo ir mes, vaikai, prisigretindavome, klausydavome jų pokalbių, kurie buvo atviri, nuoširdūs, be baimės, kad kažkas nugirs, įskųs, nes vieta – labai nuošali. Jie ir papasakojo, kad Vilniuje yra tokia M. K. Čiurlionio menų mokykla, taip vieną brolį išsiuntė mokytis dailės, o mane – muzikos.

– O dabar, kai jau viskas susiklostė taip, kad kuriate vaikams, ar nekyla noras kurti suaugusiesiems?

– Aš beveik visada savo knygose įterpiu ir minčių suaugusiems, nes juk tas knygas dažniausiai suaugusieji skaito kartu su vaikais ir nors jie greičiausiai mato savaip, bet stengiuosi, kad ir suaugusieji kažką atrastų sau juokingo ar įdomaus, bet, kad tai nesipjautų, nešokiruotų vaiko, kad jis nė nepajustų.

– O vien tik suaugusiesiems? Ar visai neišeinate iš vaikiško pasaulio?

– Beveik ne. Esu nupiešęs iliustracijas Fiodoro Dostojevskio kūriniui „Sąžiningas vagis“, ta knyga išleista kinų, prancūzų, korėjiečių, graikų kalbomis, tai ten – nevaikiška knyga. Taivane leidžiama tokia serija „Klasikai jaunimui“.

– Lietuviško varianto nėra?

– Ją norėjo leisti ir lietuviškai, bet paskui atsisakė, nes pagalvojo, kad knyga neturės paklausos, nes tekstas – labai depresyvus. Ji neišleista ir rusiškai, rusų leidykloje šis užsieniečių sumanymas jiems pasirodė užgaulus, nes knyga – apie girtuoklį.

– O jūs pats ką skaitote?

– Šiuo metu – vaikiškas knygas. Anksčiau įvairiausias knygas ryte rydavau, o pastaruoju metu skaitau vaikiškas, dar žiūriu filmus, bet nevaikiškus.

– Atrodo, kad esate grynų gryniausias vaikas, norėjau pasakyti – menininkas.

– Visi menininkai turi pranašumą prieš nemenininkus, nes jie dėl savo fantazijos gali pabėgti į savo susikurtą fantazijos pasaulį, aš – irgi ne išimtis. Kai paišau savo knygas, visada labai įsijaučiu ir praktiškai ten gyvenu, o jei kažkas man išorėje nepatinka, aš šimtu procentu nuo jos atsijungiu ir apsigyvenu ten: įsivaizduoju kaip ten viskas vyksta, persikūniju į tuos herojus, matau vaizdus, sapnuoju ir atsibundu būdamas ten.

– O kaip vadinsis jūsų knyga, kuri išeis kitais metais, bet šioje parodoje jau yra jos iliustracijos?

– „Drebantis riteris“, bet tai knyga ne apie viduramžius ar tų laikų riterius, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo.

– Vadinasi, tai knyga – apie drebėjimą?

– Būtent, ten humoro forma tas riteris paminėtas. Ta knyga jau visa yra, priklauso tik nuo leidyklos, kada ją išleis.

Daug kas manęs prašė tų mano ančių ir aš pats dar norėjau jų pripaišyti, man jos labai patinka ir taip viskas suėjo į vieną vietą.

KAS: K. Kasparavičiaus darbų paroda.

KUR: „Eglės“ galerijoje.

KADA: veikia iki sausio 11 d.