Žaibiška, kiek daugiau nei savaitę veikusia paroda Kaune pristatytas menininko Gintaro Zinkevičiaus fotografijų albumas "Kareivio dienoraščiai" iš jo tarnybos sovietų kariuomenėje 1983-1985 m.

Tragedijos paakintas

Parodoje ir albume pristatytos nuotraukos pirmą kartą viešai parodytos senosios Vilniaus kavinės "Alumnatas" kieme dar 1988-aisiais. Drąsaus projekto stimulu tapo žinia apie lietuvį Artūrą Sakalauską, dėl nepakeliamų nestatutinių santykių sušaudžiusį kitus su juo tarnavusius kareivius. Per visą tuometinę SSRS nuskambėjusio įvykio kaltininkas buvo aiškus iš karto, bet pirmą kartą spaudoje prabilta apie nestatutinius santykius: paaiškėjo, kad A.Sakalauskas šaudė neištvėręs nuolatinių kankinimų.

Paakintas šios tragedijos G.Zinkevičius ryžosi parodyti tarnybos sovietų kariuomenėje metais sukurtą fotografijų seriją. Anuomet neišvengta net absurdiškų situacijų – kai kurie žiūrovai pasipiktinę tariamu sovietinės armijos propagavimu bandė sunaikinti kūrinius.

Projektą, galiausiai sugulusį į solidų albumą, Kaune pristatę menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė Agnė Narušytė, istorikas Ramūnas Trimakas, įsivardijęs prisiminimų kolekcionieriumi, nejučia ir nukrypo į sovietmečio prisiminimus.

R.Trimakas, bandantis surinkti tarnavusiųjų sovietų armijoje prisiminimus, pasakojo apie bandymus maištauti, pasikėsinti į tuometį SSRS lyderį Leonidą Brežnevą ir caro Petro I laikus siekiančias nestatutinių santykių tradicijas. "Pragaro kronikos, arba Dievo miško sovietinė versija" – taip, anot istoriko, galima būtų pavadinti ir pačią parodą, "savotišką psichoterapijos seansą".

Dvasių ir diedų pasaulis

"A.Sakalausko atvejis tik nebeleido nutylėti visiems žinomos problemos – nestatutinių santykių sovietinėje kariuomenėje, – knygos įžangoje rašo A.Narušytė. – Dvejus metus iš skirtingų imperijos pakraščių suvežti įvairių tautybių jaunuoliai, dar ne visai išaugę iš paauglystės, turėjo gyventi kartu uždaroje visuomenėje fizinio ir dvasinio nepritekliaus sąlygomis, nuolat bauginami branduolinio karo, kurį tuoj pradės socializmo priešai, grėsme."

Šį nerimą, anot menotyrininkės, tikriausiai ir padėjo suvaldyti griežta tos visuomenės valdymo struktūra – keturių kastų sistema, žinoma kaip dedovščina. "Kareiviai patys palaikė tvarką atlikdami ir budelių, ir vergų vaidmenis. Karininkai galėjo niekuo per daug nesirūpinti – jiems tereikėjo laiku užsimerkti. Kiekvieno kareivio statusą apibrėžė ištarnautas laikas, tad jis keitėsi kas pusę metų, atvykus naujiems šauktiniams. Šie buvo vadinami dūchais – dvasiomis, jiems tekdavo iškęsti mušimus, kankinimus ir pažeminimus nesiskundžiant, dirbti visus juodus darbus, tenkinti vyresnių kareivių norus. Po pusės metų jų sąlygos šiek tiek pagerėdavo, o antraisiais tarnybos metais patys jau tapdavo kandiedais ir diedais bei palaikydavo sistemą tais pačiais metodais", – nestatutinių santykių esmę nusako A.Narušytė.

"Kareivio dienoraščiai" tarsi nurodo į įvairias smurtines patirtis, kuriomis buvo persmelktas visas sovietmetis, vis dėlto ne tai šioje parodoje svarbiausia. Daigiausia klodų atveria paties G.Zinkevičiaus interpretacija, leidžianti šį projektą susieti su kitais autoriaus kūriniais.

"Patenki į situaciją, kai viskas atrodo beprotiška, absurdiška, vėliau pastebi, kad kiti tai traktuoja kaip vienintelę tikrovę. O dar ir fotografuoja, bandydami išsaugoti tokios tikrovės prisiminimus", – pastebėjo menininkas.

(Ne)siaubo pasaka

G.Zinkevičiaus projektas sukurtas su tvirta aliuzija į sovietmečiu armijoje itin populiarius ir beveik masiškai gamintus (nors oficialiai netoleruotus) vadinamuosius dembelio albumus.
Šie albumai gaminti iš "prabangaus" popieriaus, puošti aukso folijos kampučiais, raudono pliušo, milinės ar kamufliažinio audinio viršeliais, kurių centre dar tvirtinama kalinėta, inkrustuota ar šiaip iš metalo folijos pagaminta dalinio emblema, kartais įrišimui naudoti šoviniai.

Žodžiu, visa įmanoma išmonė skirta kurti objektui, kur viduje pasakojama apie vyriškus žygius, pareigą Tėvynei, draugystę ir kitus sovietinės ideologijos sukurtus darinius, nuo realybės jau nutolusius per daugybę šviesmečių, (Antrasis pasaulinis karas seniai pasibaigęs, pergalės mitas blėsta, šlovingos kovų dienos seniai likusios praeityje), bet uoliai kartojamus tarnaujančių kareivių.

"Taip sukurti milijonai albumų, primenančių tai, kas neegzistavo – Šaltojo karo metais nebuvo daug progų pademonstruoti heroizmo, o draugystė galėjo rastis nebent tarp diedų, kai šie smagindavosi kankindami savo "ginklo draugus", – pastebi A.Narušytė.

G.Zinkevičiaus fotografijos ir kalba apie tas neegzistuojančias realybes, užklojančias viena kitą, nors taip ir lieka nesuvokiama, kaip matantys visą absurdą ir patiriantys pažeminimą kareiviai noriai kuria (sau!) ideologijos diktuojamas pasakas apie "kieto vyruko nuotykius" armijoje. O gal ir nekeista – paslėpti savo pažeminimą kuriant pasaką itin žmogiška.

Istorijos paralelės

Paradoksalu, kad knyga "Kareivio dienoraščiai", kaip tęstinio projekto "Kita fotografija" dalis, turėjo pasirodyti dar prieš keletą metų, bet mus pasiekė tik dabar, kaip tik patekdama į įvykių Ukrainoje kontekstą, išsinerdama iš nostalgiškos praėjusio laiko auros ir tapdama vėl aktuali savo politiniu bei socialiniu aspektu.

Mintys apie gretimos šalies grėsmingus karinius veiksmus šiandien ne tik neduoda ramybės, bet ir primena tą trapią ribą, kuri skiria mus nuo ano laiko, kai didžioji dalis vaikinų buvo priverstinai kalinami dvejus metus beprasmybės, pažeminimo ir rutinos kalėjimuose, vadinamuose sovietine armija.

Kažkaip nejučia iš atminties iškyla Gintaro Makarevičiaus filmo "Vaskiči" kadrai, kuriuose vaikai žaidžia karą. Dabar, agresyviai kaimynei vykdant karo žaidimus visai netoliese, taip pat įgaunantį kitą kontekstą. Vakarų civilizacija sukurta iš noro tapti sėkminguoju Rembo ar bent Bilu Gatesu ir užkariauti pasaulį, tad karą žaisti kartais atrodo labai nekalta. Atsitraukti ir kaip G.Zinkevičius įžvelgti primesto žaidimo niekingumą gali tikrai nedaugelis.

Pastabos paraštėse

Aktualumo nepraranda ir anais 1988-aisiais paskelbtas menotyrininkės Gražinos Kliaugienės straipsnis apie G.Zinkevičiaus parodą "Alumnato" kiemelyje. "Ekspozicijoje nėra nė vienos nuotraukos, rodančios sensacingus baisumus, nes išties ten, kur vyrauja absurdas, pakanka jį tik parodyti nieko neperdedant. Iš pirmo žvilgsnio tai vos ne mėgėjiškų albuminių nuotraukėlių serija (nes viena fotografija be kitų čia nieko nereiškia), apklijuota kvailokais geltonais kampučiais, aprašinėta visai ne kaligrafiškais užrašais. Jokių techninių efektų, jokio "meno" demonstravimo", – pastebėjo G.Kliaugienė.

Fotografijos papildytos autoriaus jau dabar parašytais tekstais, tarsi paaiškinančiais, kas vyksta. Ypač tai svarbu jaunesniajai kartai, kuri apie sovietinę armiją tėra tik girdėjusi.
"Dažnai buvo tikrinama, kaip kariai ir karininkai moka šaudyti. Aš per tarnybą šaudžiau net tris kartus", – ne be humoro pastebi G.Zinkevičius.

"Rytais, 8 val., po mankštos ir pusryčių, mus išrikiuodavo aikštėje ir daug kalbėdavo apie tai, kas buvo vakar ir kaip turės būti šiandien. Kartais rėkdavo ir keikdavosi. Vėliau būdavo politinė informacija apie mūsų klastingus priešus ir išaiškinimas, kokie mes čia svarbūs bei reikalingi", – pasakojo menininkas.

Skaitant šiuos trumpus paaiškinimus, tampa aiškesnė G. Zinkevičiaus pozicija, leidusi jam ne tik ištverti armijos smurtą, bet ir nepasikeitusi iki dabar. Susitikus jį Vilniaus dailės akademijos koridoriuose gali išgirsti panašių kalambūrų, pastabėlių ar tiesiog pasakojimų. Pasaulio stebėjimas tarsi iš už kulisų, matant jame tik prastą butaforo darbą, jungia daugelį menininko kūrinių.
Man, puikiai pamenančiai sovietinį sąstingio laikotarpį, ir įdomiausia yra ta keista menininko būsena, kai gyvenama tarsi atsidūrus už dirbtinės ideologinės realybės ir kartu už paties gyvenimo, nes į kitą realybę ištrūkti beveik nebuvo įmanoma, ypač, jei esi paimtas į kariuomenę. Kaip paraštėse pastebi G.Zinkevičius, įmanoma nedalyvauti: "Valindžanovas, Šafaetas Džabrailas-Ogly. Tadžikas, labai žymios afganų genties palikuonis. Mažiausias ir išdidžiausias mano kada nors sutiktas žmogus. Kategoriškai atsisakydavo kalbėti svetima kalba."

Iškalbingos detalės

Išlukštenęs visus butaforinių realybių sluoksnius labai greitai pamatai, kad liko tai, ką nemažai tyrinėtojų, kaip "Kareivio dienoraščius" pristačiusi A.Narušytė savo knygoje "Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje" ar Tomas Vaiseta daktaro disertacijoje "Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984)" įvardija kaip nuobodulį.

Beprasmybė, tuštuma, sąstingis – šios sąvokos nuolat sukasi prisiminimuose apie aną laikotarpį, jos yra nemažos dalies ano meto menininkų kūrinių pagrindas. Šį laikmetį nagrinėjančiuose tekstuose taip pat dažnai minimi ir rašytojų egzistencialistų panaudoti įvaizdžiai – Sizifo mitas ar Franzo Kafkos "Procesas".

Beprasmybės sąvoka čia tampa tokia galinga, kad nebereikia jokio vaizdo – būtent tokios ir yra G.Zinkevičiaus nuotraukėlės: neryškios, nemokšos mėgėjo atspaustos kiek kreivai, žmonės jose mažyčiai. Portretuojamojo charakteris, atsispindintis veido bruožuose, čia visai nesvarbus, nes nereikšmingas ir pats žmogus – nesvarbus jis ir visoje sovietinėje sistemoje ar bet kuriame kitame totalitarizmo aparate.

Nuotraukos vaizduoja (būtent vaizduoja) tik patį dalyvavimą, bet iš tiesų tampa dokumentu, tik gerokai bendresniu, epochos liudininku, mums kalbančiu apie absurdo dramą, kurią kai kurie vis dar prisimename.