Parodų erdve tapusioje Nacionalinio Kauno dramos teatro kavinėje eksponuojama "Kauno dienos" fotografo Andriaus Aleksandravičiaus fotografijų paroda.

Nuo 2010 m. autorius vykdo du nuolatinius fotoprojektus. "Projektas 365" – kai kiekvieną dieną padaroma bent viena fotografija. Šiuo metu jau praėjo daugiau nei 1,5 tūkstančio dienų, nepraleista nė viena diena. Kitas projektas – "Miestas stikliniame rutulyje", kai fiksuojami miestų vaizdai pro stiklinį rutulį.

Galerijos "Aukso pjūvis" rengtoje parodoje eksponuojamose fotografijose įamžinti įvairūs Kauno motyvai: miesto panoramos, architektūros objektai, gatvių fragmentai, paženklinti skirtingų metų laikų ir nuotaikų. Eksponuojamos kelios fotografijos ir iš aukščiau paminėto projekto "Miestas stikliniame rutulyje". Tai tik maža dalelė iš kaupiamo fotografijų archyvo, kuriame gausybė įvairios tematikos kadrų, o autorius atsiskleidžia kaip jautrus, pastabus ir talentingas reportažinės fotografijos meistras.

2013 m. A.Aleksandravičius buvo įvertintas "Auksinio kadro" apdovanojimu Lietuvos Spaudos fotografijų konkurse. Jo įamžintas kadras nugalėjo "Europos metų" kategorijoje. 2014 m. tame pačiame konkurse A.Aleksandravičiaus fotografija pateko į finalinį etapą. Šio konkurso rezultatai bus skelbiami gegužę.

Apie auksines fotografų valandas, fotografijos kasdienybę ir ateitį – pokalbis su parodos autoriumi.

– Nors kasdieniame darbe tavo nuotraukų centre yra žmonės (nes, aišku, tokia yra dienraščio fotoreporterio darbo specifika), parodoje eksponuojamose nuotraukose ne jie pagrindiniai veikėjai. Ar taip yra dėl to, kad parodos nuotraukos yra atgaiva nuo kasdienių darbų, ar dėl to, kad nereportažinė fotografija artimesnė, atveria platesnes kūrybines ir eksperimentines erdves?

– Spaudos fotoreporterio darbas kartais primena konvejerį. Fotoreportažas turi būti padarytas čia ir dabar, laukia kiti suplanuoti darbai, internete nuotraukos turi pasirodyti kuo greičiau. Po tam tikro laiko reportažas gali būti nebeaktualus.

Šios parodos nuotraukos – vaizdai, užfiksuoti laisvalaikiu. Pasivaikščiojimai po darbų, savaitgaliais, kelionės. Visa tai leidžia atsipalaiduoti ir pažvelgti kiek kitaip. Gali neskubėti, pagalvoti. Taip gimė "Projektas 365" ir "Miestas stikliniame rutulyje".

– Daug eksperimentuoji su konkrečiais miesto vaizdais. Koks paros metas ir metų laikas Kaune tave labiausiai akina čiupti į rankas fotoaparatą ne darbo metu?

– Nėra vieno metų laiko, nėra tam tikro paros meto. Kalbant apie paros metą yra tam tikros taisyklės. Visiems žinoma auksinė valanda. Tai tam tikras laikas saulei kylant ir leidžiantis. Taigi per parą yra dvi valandos, kai šviesa ypatinga. Ir tai tik viena iš taisyklių, kurias žinodamas gali interpretuoti ir gauti gerą rezultatą.

Kalbant apie metų laiką būtų labai sunku įvardyti vieną. Tam tikri deriniai ir ekstremumai suteikia žavesio tiek paprastam peizažui, tiek reportažui gatvėje. Pavyzdžiui: 29 laipsniai šalčio, rytas, kylanti saulė, rūkstantys dūmai iš kaminų. Arba stipriai stipriai lyjantis lietus karštą vasaros dieną ir bėgantys slėptis žmonės.

Tik tas laikas dažniausiai būna nepatogus. Turi anksti keltis, vietoj vakarienės pasirinkti stebėjimo tašką saulėlydžiui ar per pūgą, lietų laukti tos akimirkos.

– Ar kur nors eini be fotoaparato?

– Dažniausiai ne. Bet net ir tai retais atvejais visada šalia yra telefonas.

– Ar jau išsiaiškinai sau geros fotografijos stebuklą – kai geras kadras, atrodo, tiesiog ima ir be jokių pastangų įlenda į objektyvą? Ar prieš tai reikia nuspausti 100 nepavykusių kadrų, o gal tiesiog reikia labai daug ir įdėmiai dairytis, mokytis akimis ieškoti tų kadrų nefotografuojant?

– Dažnai jau apžiūrint padarytą gerą kadrą atrodo, kad viskas sudėliota taip, kaip reikia. Kompozicija, šviesa, kadre esantys objektai. Tačiau jei tai yra gatvės gyvenimas, jis yra dinamiškas, kiekviena minutė ar net sekundė gali būti kitokia. Tuomet galima mąstyti: jei padarysiu 100 kadrų, vienas tikras bus tas. Jei tai būtų sėkmės formulė, tikriausiai fotografija neturėtų tiek žavesio. Tai būtų tiesiog techninis darbas – mygtuko spaudymas.

Visuomet praverčia praktika fotografuoti akimis. Fotografas, matydamas aplinkinį pasaulį, net neturėdamas rankoje fotoaparato dėlioja mintyse būsimą vaizdą.

Man yra labai svarbi akimirka, kurioje fotografas nėra režisierius. Tą akimirką turi pastebėti, sudėlioti kadrą ir užfiksuoti.

– Ar geras fotografas turėtų domėtis fotografijos tendencijomis, ar tiesiog turėti originalų požiūrį į pasaulio reiškinius?

– Domėtis fotografijos tendencijomis ir turėti originalų požiūrį. Kartais turint originalią idėją užtenka tokių paprastų priemonių kaip telefonas ir socialiniai tinklai. Ir tavo įgyvendinta idėja gali paplisti po visą pasaulį. Lietuvių fotografas Tadas Černiauskas ir jo projektas "Blow Job" išgarsėjo per naktį. Tokie pavyzdžiai įkvepia.

– Kas fotografijoje yra tavo autoritetai? Ir – kokios stilistikos bei tematikos nuotraukas tau pačiam įdomiausia žiūrėti?

– Visada žavėjo lietuvių klasikai Aleksandras Macijauskas ir Antanas Sutkus. Jų reportažai verti knygų, parodų ir apdovanojimų. Šiuolaikinė fotografija tapo prieinamesnė visiems ir kartu paprastenė, dažnai nieko nesakanti. Interneto platybės labai lengva pasiklysti ir atrasti talentingus kūrėjų. Net ir įspūdingiausi šiandieniai reportažai po tam tikro laiko atrodys neturintys išliekamosios vertės.

Dažniausiai stebiu Lietuvos, pasaulio įvykio reportažus. Visuomet žavi ir miestų, gamtos fotografijos. Dažnai pagalvoji, kad būdami viename mieste, vienoje šalyje pamatome labai mažai ir gyvename savų problemų sūkuryje.

– Labai domiesi šiuolaikinėms technologijoms. Kaip manai, kur link plėtosis šiuolaikinė fotografija ir ką manai apie klasikinę fotografiją (nespalvotą, neskaitmeninę), kuri lyg ir vėl atgimsta?

– Klasikinė fotografija visada buvo, yra ir bus. Kelis kartus teko bandyti, pats procesas turi daug žavesio, nuotraukų kokybė neprilygsta skaitmeniniams vaizdams. Tačiau neturėdavau kantrybės sulaukti juostelės pabaigos, ryškinimo, skenavimo proceso pabaigos. Dažnu atveju juostelė tiesiog pasilikdavo stalčiuje.

Šiuolaikinės technologijos padeda fotografams. Laikas nuo mygtuko paspaudimo iki jo publikavimo internete sutrumpėjo šimtus kartų. Seniau reikėdavo taupyti juostelę, dabar šios problemos nebeliko. Taip pat ir ryškinimo bei kitų procesų.

Didžiausių agentūrų, tokių kaip "Reuters" ar "Getty Images", per Europos, pasaulio krepšinio čempionatus, olimpines žaidynes dirba didžiausios komandos, fotografai yra tik maža grandis. Nuotraukos, kurias užfiksuoja, tuo pat metu keliauja į kitų komandos narių kompiuterius, jos apdorojamos, aprašomos ir išplatinamos. Tai jau šiuo metu vyksta ir ateityje fotografijos kelias iki skaitytojo dar sutrumpės.

Gatvės fotografijos ateitis taip pat jau dabar pastebima. Didžiųjų pasaulio dienraščių fotografai atleidžiami, fotografijos atkeliauja tiesiai iš skaitytojų mobiliųjų telefonų. Efektingai fotografijai net nebūtina kokybė.

Kas? A.Aleksandravičiaus fotografijų paroda.
Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kada? Veikia iki kovo 18 d.