Kryptis – Japonija
Kalbant apie švietimą, mūsų akys dažnai krypsta į Skandinaviją. Sistema čia vertinama dėl gebėjimo suderinti akademinį mokymą su vaikų emociniu, socialiniu ir kūrybiniu augimu. Čia mažinama konkurencija ir streso lygis, o mokymasis skatinamas bendradarbiaujant. Be to, sistema užtikrina lygybę ir integruotą pagalbą mokiniams. Vis dėlto Lietuvos švietimo muziejus šįsyk žvilgtelėjo kiek tolėliau – į Tekančios Saulės šalį.
Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje švietimas dažnai skolinasi idėjų vieni iš kitų, tačiau Japonijos patirtis yra fenomenali.
„Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje švietimas dažnai skolinasi idėjų vieni iš kitų, tačiau Japonijos patirtis yra fenomenali. Čia susipina griežta disciplina, modernios technologijos ir gili pagarba tradicijoms. Būtent tai padėjo pagrindus Japonijos ekonomikos stebuklui ir visuomenės stabilumui“, – tarptautinės parodos „Japonijos švietimas“ atidarymo dieną susirinkusius sveikino muziejaus direktorė Jolita Rudgalvienė. Anot jos, kūrybos procesas buvo kupinas iššūkių, kuriuos tarsi saulėgrąžas gliaudė ne vienas žmogus, o visa komanda.
„Už viską esu dėkinga muziejaus kolektyvui. Žinoma, mūsų partneriams Japonijos ambasadoje ir VDU Azijos studijų centrui“, – linktelėjusi galvą pirmose eilėse sėdintiems svečiams, J. Rudgalvienė atsigręžė į muziejininkes, parodos kuratores. Dalia Galminienė ir Karolina Jociūtė buvo tos, kurioms ir kilo mintis pristatyti Japonijos švietimą.
„Kodėl būtent Japonija? Viskas iš patirties. Vis daugiau mūsų žmonių vysta į šią šalį, o grįžę pasakoja apie vietinių darbštumą, drausmę ir pagarbą aplinkiniams. Tikėtina, kad visa tai prasideda nuo švietimo. Mane, kaip mamą su stažu, labiausiai sužavėjo, kad japonų vaikai nuo mažų dienų mokomi drausmės, disciplinos ir pagarbos šalia esantiems žmonėms. Nesvarbu, ar jie būtų bendraamžiai draugai, ar mokytojai. Viso to dažnai pristinga laisvose vakarietiškose visuomenėse“, – apie idėją, virtusią išskirtine paroda, kalbėjo viena kuratorių D. Galminienė.
Kelionė laiku
Vos įžengę į salę lankytojai, anot parodos kuratorių, pasijaus tarsi Japonijoje. Pirmasis sustojimas – Asukos laikotarpis, kai kartu su budizmu ir konfucianizmu į šalį atkeliavo kinų rašto sistema, o 701 m. priimtas Taiho kodeksas numatė steigti mokyklas didikų vaikams sostinėje ir provincijose.
Naros laikotarpio ekspozicija leis pažvelgti į pirmąsias Kodžiki, Nihongi kronikas ir poezijos antologiją Manjošiū, kurioje sukaupta maždaug 4,5 tūkst. eilėraščių.
„Žvelgdami į šiuos tekstus lankytojai galės pajusti, kaip literatūra skatino kūrybiškumą ir intelektinį gyvenimą“, – lėtai per salę žengė D. Galminienė.
Hejano laikotarpio stendas pristato aristokratų mokymosi kasdienybę. Kaligrafijos rinkiniai, senieji tekstai ir muzikos instrumentai pasakoja, kaip aristokratų vaikai mokėsi literatūros, poezijos, muzikos, etiketo ir kaligrafijos – įgūdžių, kurie formavo jų charakterį ir socialinį elgesį.
Edo laikotarpio segmentas nukelia į terakoya mokyklas, kuriose miestiečių ir valstiečių vaikai mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, o mergaitės papildomai tobulino siuvimo, arbatos ceremonijos ir gėlių komponavimo įgūdžius. Hanko mokyklos ir Yushima Seido akademija primins, kad drausmė, etiketas ir vertybės buvo neatsiejama ugdymo dalis.
„Ši ekspozicija leidžia ne tik pamatyti istoriją – ji kviečia pasijausti Japonijoje, pajusti laikotarpio dvasią ir suprasti, kaip mokymasis formavo gyvenimo būdą“, – pridūrė D. Galminienė.
Eksponatai ir tradicijos
Vienoje nedidelėje ekspozicinėje salėje ant lubų pakibo spalvingos žuvys, skirtos gegužės 5-ąją Japonijoje minimai Vaikų dienos šventei. Karpiai, anot muziejininkių, reiškia vaiko sveikatą, sėkmę ir drąsą. Jie tradiciškai leidžiami virš namų, tikintis, kad vaikai augs stiprūs kaip šios žuvys. Beje, ši salė įrengta specialiai jauniausiems lankytojams – nusiavę batus jie galės atsisėsti ant kilimėlių prie medinių staliukų ir lankstyti origamius patirdami tradicijų dvasią praktiškai.
Ekspozicijoje laikinai apsigyveno jūreiviško stiliaus mergaičių uniformos ir berniukų gakuran. „Žiūrėdami į uniformas, lankytojai galės suprasti, kokia svarbi buvo disciplina ir bendruomeniškumas“, – kuratorė žengė arčiau drabužio, kurį muziejininkams padovanojo vienas Japonijos ambasados Lietuvoje atstovų.
Neatsiejamas švietimo atributas – kuprinė randoseru, kurios istorija siekia XIX a. pabaigą ir kurią taip pat galima pamatyti ekspozicijoje. Minėtas kuprinės modelis buvo sukurtas pagal olandų pėstininkų kuprinių pavyzdį – stačiakampės formos, su tvirtomis sienelėmis, pritaikytos ilgalaikiam naudojimui. Didžiausio populiarumo randoseru sulaukė XX a. viduryje ir iki šio išlieka vienu atpažįstamiausių Japonijos mokyklinių simbolių. Nors per daugiau nei šimtmetį kuprinės forma beveik nepakito, šiandien jos gaminamos įvairių spalvų – nuo tradicinių iki ryškių ar pastelinių, neretai puošiamos dekoratyviniais motyvais.
Standartinė randoseru gaminama iš standžios odos arba tvirtų sintetinės odos pakaitalų, išlaikant taisyklingą stačiakampį siluetą. „Dėl kokybiškų medžiagų ir kruopštaus meistrų darbo viena kuprinė dažnai tarnauja visus šešerius pradinės mokyklos metus. Be praktinės paskirties, randoseru turi ir simbolinę reikšmę – ji dažnai dovanojama pirmokams kaip šeimos palaikymo ženklas ir naujo gyvenimo etapo pradžios simbolis“, – dėmesį atkreipė K. Jociūtė.
Tarp kitų eksponatų – japoniška mokomoji literatūra, rašymo ir skaičiavimo priemonės, kaligrafijos rinkiniai, išilginės fleitos ir poezijos kortos. „Tai dar ne visi eksponatai. Vienas, ypač svarbus, vis dar keliauja jūromis ir mariomis. Bičiuliai iš VDU įspėjo, kad viskas gali užtrukti, todėl viliamės, iki kol užsidarys paroda, eksponatas, pasakojantis apie Mergaičių dieną, pasieks Kauną“, – D. Galminienė trumpai užsiminė, kad kovo 3-iąją minima Mergaičių diena, arba Lėlių šventė, yra svarbi šeimoms, kuriose auginamos mergaitės. Taip dukroms linkima sveikatos, laimės ir sėkmės.
Renginių ciklas
Pažinę praeitį, parodos lankytojai turės progą dirstelėti į dabartį. Šiuolaikinė Japonijos švietimo sistema grindžiama „6–3–3–4“ modeliu. Tai reiškia – šešeri metai pradinėje mokykloje, treji – žemesnėje vidurinėje, treji – aukštesnėje vidurinėje ir ketveri – universitete.
Mokyklos gali būti valstybinės, viešos, privačios ar tarptautinės, tačiau ugdymo turinys išlieka gana centralizuotas. „Pradinėje ir žemesnėje vidurinėje dėmesys skiriamas japonų kalbai, matematikai, gamtos ir socialiniams mokslams, menui, kūno kultūrai ir technologijoms. Vyresnėse klasėse mokiniai mokosi užsienio kalbų ir informacinių technologijų“, – aiškino kuratorės. Be to, didelis dėmesys skiriamas raštingumui. Vaikai mokosi trijų rašto tipų, todėl baigdami aukštesniąją vidurinę mokyklą jie paprastai moka apie 2 tūkst. hieroglifų.
„Sudominome? Tuomet būtinai užsukite. Paroda kviečia apmąstyti Japonijos švietimą kaip įvairiapusę sistemą, kurioje mokykla tampa ne tik žinių perdavimo erdve, bet ir vertybių, tradicijų ir kultūrinės tapatybės puoselėtoja“, – muziejaus vadovė J. Rudgalvienė pridūrė, kad tarptautinę parodą „Japonijos švietimas“ papildys gausus renginių ciklas, skirtas plačiajai visuomenei. Susitikimų metu lankytojais galės iš arčiau susipažinti su Japonijos kultūra, tradicijomis ir švietimo praktikomis. Visą renginių programą rasite muziejaus interneto svetainėje www.lsim.lt ir socialinėse paskyrose.
Naujausi komentarai