Simbolinis grįžimas
Yra vietų, kurios tampa simboliais, savotiškais atskaitos taškais. Tapytojai Z. Jusevičiūtei-Tarasevičienei tokia vieta – Kauno kultūros centras „Girstutis“. Prieš 20 metų čia buvo surengta jos kūrybos dešimtmečiui skirta paroda. Tuomet tai buvo svarbus įrodymas sau, kad tapyba – ne laikina stotelė, o nuolatinis kelias.
2026-ųjų vasarį tų pačių erdvių sienas kūrėja ir vėl nusagstė savo darbais, liudijančiais 30 metų meistrystę. Koks jausmas? Tarsi laikas būtų apsukęs ratą ir sugrąžinęs į pradžios vietą, tik jau su brandesniu žvilgsniu, ryškesnėmis spalvomis, drąsesniais potėpiais. Anuomet paveikslų buvo beveik tiek pat, žiūrovų – mažiau. Šįkart parodos atidarymo metu Zitos kūrybos gerbėjai vos tilpo salėje. Tai buvo ne tik paroda – tai buvo pripažinimo ir ryšio akimirka.
„Pačiai apie save šnekėti sunku. Daug gerų žodžių išgirdau iš kitų. Buvau ir esu labai laiminga“, – Z. Jusevičiūtė–Tarasevičienė atsigręžė į daugiau nei prieš 20 metų tapytą paveikslą, įamžinusį senuosius Vilijampolės medinukus.
Šis darbas ypatingas ne tik siužetu, bet ir savo verte. Dabar Zita tapo ant paruoštų drobių, o šio paveikslo audiniu pasirūpino pati. Tvarkė porėmį, įtempė medžiagą, ją gruntavo. Tie, kurie tai darė žino, kiek laiko trunka procesas.
„Kuo didesnė drobė, tuo daugiau darbo“, – už nugaros palikusi Vilijampolės vaizdus, Z. Jusevičiūtė–Tarasevičienė kvietė kartu kilti į kosmosą, veidu kristi į žydinčių gėlių pievą ar pasivaikščioti miesto, kuris neegzistuoja, gatvėmis. Tapytojos įsitikinimu, jos darbai tuo ir unikalūs – truktelėję mazgelį, jie išlaisvina fantaziją.
„Šiame paveiksle viena ukrainietė pamatė žmogaus veid1, nors tapiau visai ką kitą. Ką drobėje matote jūs?“ – apie vieną paskutiniųjų darbų, kuriam buvo lemta tapti parodos šaukliu, pasakojo menininkė.
Pačiai apie save šnekėti sunku. Daug gerų žodžių išgirdau iš kitų. Buvau ir esu labai laiminga.
Švenčia ne kaip visi
Vasaris Zitai – ypatingas. Tai jos gimtadienio mėnuo. Tik savo atėjimą į pasaulį moteris mini kitaip – ne triukšmingomis puotomis su šampano purslais ir ilgais tostais. Ji švenčia kabindama paveikslus.
„Šįkart irgi buvo taip“, – kūrėja pasakojo kartu su vyru ir broliu derinusi kompozicijas, kilnojusi drobes. Tos, kurios rado kalbą su sienomis, liko ant jų. Likusios iškeliavo į kūrėjos namus. Įrengti parodą – sunkus fizinis darbas. Po jo Zita visada jaučiasi tarsi iki galo išspausta aliejinių dažų tūbelė. Priešingai nei tada, kai tapo.
Kūrybos procesas jai – meditacinė patirtis, kurioje spontaniškumas ir kontrolė susilieja į gyvą vizualinę struktūrą. Balansuodama tarp abstrakcijos ir atpažįstamų formų, ji kuria emociškai paveikią tapybą, kviečiančią žiūrovą ne tik stebėti, bet ir patirti – atrasti asmeninių prasmių, reflektuoti laiką, išgirsti tylų dialogą su savimi.
„Daug dirbau. Todėl nuėjau ilgą ir sunkų kelią. Tačiau dabar kelia šypseną po pandemijos atsiradę menininkai, kurie nėra surengę nė vienos parodos. Jiems ne lygis savo darbus nešti į bibliotekas, o aš galiu. Man karūna nenukris!“ – ryškiai raudonus plaukus perbraukė pašnekovė.
Spalvos nemiega
Per tris dešimtmečius menininkė surengė daugiau nei 100 parodų Lietuvoje, dalyvavo grupiniuose projektuose ir pleneruose. Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės darbai eksponuoti tarptautiniuose meno renginiuose, o jos kūrinių yra įsigiję kolekcininkai, įvairios meno institucijos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji pati kuria arba Kaune, arba Dubline. Tiesa, Airijoje tapytojai tenka spraustis nedideliame kambaryje. Čia moters charizma ir įspūdingų matmenų drobės sunkiai telpa.
„Brolis vis klausia, kada baigsiu tapyti. Sakau: baigsiu, baigsiu“, – pažadai, pasak Z. Jusevičiūtės-Tarasevičienės, ištirpsta, vos tik prieš ją atsiranda tuščia drobė.
Jos studija Kaune – atskiras pasaulis. Grindys ir sienos skaičiuoja dešimtis dažų sluoksnių. Spalvos ir nubėgimai čia sukuria savotišką vitražo įspūdį. Tai nebylus liudijimas, kiek valandų šioje vietoje praleista, kiek jausmo įdėta.
„Ką aš tapau?“ – profesionali tapytoja, turinti Meno kūrėjo statusą, atgręžė nugarą.
Užrašas ant marškinėlių į klausimą atsakė žinomo norvegų dailininko Edvardo Munko žodžiais: „Aš tapau ne tai, ką matau, o tai, ką jaučiu.“ Kartais emocijos kartu su mūza ant peties nutūpia dieną, kartais – gilią naktį. Tokios valandos yra ypatingos. Miestas miega, o drobėje gimsta nauja istorija. Spalva virsta kalba, potėpis – emocijos tąsa. Todėl Zitos darbuose telpa viskas: laikas, atmintis, džiaugsmas, nerimas, šviesa ir abejonė. Žiūrovas gali rasti savo istoriją net ir abstrakčioje kompozicijoje.
Nepaleis teptukų
Užsidengti ausis ir negirdėti širdies Zita negali, todėl užsakymus priima labai retai. Ji niekada nesiekė tapyti, kad įtiktų masei arba prisitaikytų prie svetimų lūkesčių. Dar pirmojo mudviejų susitikimo metu menininkė pabrėžė, kaip jai svarbu, kad paveikslas atsirastų iš vidinio poreikio, o ne iš išorinio užsakymo.
„Negaliu tapyti vien todėl, kad kam nors reikia prie užuolaidų ar baldų“, – dažniau, anot kūrėjos, interesantams ji pasiūlo rinktis iš jau sukurtų darbų, nes tik taip gali išlikti sąžininga savo kūrybos atžvilgiu.
Moteris atvira – pragyventi vien iš tapybos nelengva. Per metus iš studijos į naujus namus iškeliauja iki dešimties paveikslų, kartais ir mažiau. Menas nėra pirmo būtinumo reikmė, todėl sprendimą įsigyti paveikslą dažnu atveju žmonės priima atsargiai. „Paveikslas – ne duona...“ – nepaisant tokio visuomenės požiūrio, ji neiškrypsta iš savo kelio. Tapo ne dėl skaičiaus.
„Kitaip aš nemoku, – žvelgiant į degančias moters akis, nekilo abejonių, kad kūryba jai – ne verslo modelis, o gyvenimo būdas, priemonė susikalbėti su savimi ir pasauliu. – Kai tapau, suprantu, kas su manimi vyksta.“
Naujausi komentarai