T.Nishi yra sukūręs svetainę Kristupo Kolumbo statulai Niujorke ir viešbučio kambarį karalienės Viktorijos monumentui Liverpulyje. Pokalbio metu menininkas atvirai kalba apie elitinio galerijų meno, nuo kurio pats sėkmingai pabėgo, ydas ir norą kurti viešai ir visiems.

– Esate gerai žinomas menininkas, kuriantis netradicinius ir tikrai išskirtinius įvietinto meno projektus, kurių metu viešosiose erdvėse besirandančius objektus, tokius kaip skulptūros ar paminklai, laikinai apgyvendinate savo suprojektuotuose ir aplink juos pastatytuose viešbučio ar namų kambariuose. Kaip gimė ši idėja ir kas slypi už jos?

– Idėja kurti viešosiose erdvėse kilo dar studijuojant menus Vokietijoje. Kartą turėjau galimybę pristatyti savo darbus vienoje prestižinėje Kelno galerijoje. Galbūt viskas būtų buvę kiek kitaip, jei paroda būtų vykusi Niujorke ar Londone, bet Kelne mane nustebino labai nedidelis parodoje apsilankiusių žmonių skaičius, išskyrus, žinoma, parodos atidarymo dieną. Negana to, dauguma apsilankiusiųjų buvo meno kolekcininkai ir kiti meno pasaulyje besisukantys profesionalai. Supratau, kad plačiąją visuomenę nuo meno skiria nemenka praraja, todėl nusprendžiau savo meną pakreipti kita linkme ir palaikyti šiokį tokį atstumą su įprastine meno scena. Nenorėjau, kad mano menas virstų vargana, labai nedidelei visuomenės daliai skirta puošmena ir netroškau įklimpti į tokią meno pasaulio realybę. O gal tiesiog siekiau atsisveikinti su pilkais, nuobodžiais ir pernelyg vertinamais meno kūriniais, kurie tokie tampa tik atsidūrę tarp baltų galerijų sienų.

Toks mano kūrybos posūkis, leidęs man žengti žingsnį į atviras, zujančių žmonių pritvindytas erdves, buvo neišvengiamas. Tačiau jei tiesiog būčiau eksponavęs savo darbus atvirame ore, tai mažai kuo besiskirtų nuo bet kurios galerijos ar muziejaus. Dirbant viešosiose erdvėse labai svarbu išjudinti gryno oro mechanizmą iš esmės. Taip man gimė idėja kuri meną, kuris iš pagrindų keistų viešosios erdvės kokybę. Paradoksalu, bet to pasiekiau atvirose erdvėse kurdamas uždarus kambarius, taip pamažu tarpusavy mainydamas vidaus ir išorės, viešosios ir privačios erdvės sąvokas.

– Kas nulėmė jūsų kuriamų interjerų pobūdį?

– Pradėjęs dirbti viešosiose erdvėse, visų pirma turėjau sugalvoti, kaip priversti į parduotuves ar namus skubančius žmones stabtelti pažiūrėti mano meno. Viešosiose erdvėse auditorija kiek kitokia nei ta, kuri lankosi muziejuose ir galerijose, tad reikėjo rasti tinkamą taktiką. Viešojoje erdvėje pastatyta svetainė tikrai gali patraukti žmonių akį, nes jiems tai pažįstama ir artima. Pamatę mano darbus žmonės ir į savo namų svetaines pradeda žvelgti kiek kitaip, juos aplanko keisti jausmai.

– Kaip pasirenkate objektus, kuriems sukuriate laikinus namus?

– Dažniausiai monumentus pasirenku atsižvelgdamas į jų stovėjimo vietą ir išorinį įvaizdį. Pirmas monumento padarytas įspūdis labai svarbus, temos ir koncepcijos gimsta vėliau. Tačiau pats menas niekada neturėjo didelės reikšmės mano projektams. Daugumą mano darbų siejančios viešumos ir privatumo, išorės ir vidaus idėjos visuomet buvo kur kas svarbesnės.

Nors istorinis kontekstas man renkantis monumentus žaidžia antraeilį vaidmenį, jis gali labai praversti kuriant monumentui pritaikyto kambario interjerą. Vis dėlto aš niekada nesirenku monumentų siekdamas sukritikuoti juose užfiksuotą istorinę asmenybę ar laikotarpį. Iš tiesų manau, kad istorija netgi nėra būtina mano darbams. Aišku, žmonės, vertindami mano kūrinius iš istorinės perspektyvos, supranta juos labai įvairiai, ir aš tam neprieštarauju.

– Įdomu, kad kuriate prisidengdamas keliais skirtingais slapyvardžiais, tokiais kaip Tatzu Nishi, Tatzu Oozu ir Tatsurou Bashi. Kodėl?

– Savo meninius vardus pradėjau keisti dar studijuodamas Vokietijoje. Keičiu juos kas dvejus ar penkerius metus ir tai darau ne be priežasties. Tai savotiškas meno mainų projektas, kurį vadinu "Vardo keitimo projektu". Dar būdamas studentas, mąsčiau apie mainymo galimybes mene. Tik įsivaizduokite, jei Saddamo Husseino skulptūrą, esančią Bagdade, Irake, sukeistume su Abrahamo Lincolno skulptūra Vašingtone, Jungtinėse Amerikos Valstijose... Pasitelkiant mainų koncepciją mene vietomis galima sukeisti labai daug ką, vaidmenis ir vietas, tačiau būdamas jaunas menininkas neturėjau tam finansinių galimybių. Mano vardas buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau pakeisti akimirksniu.

– Šių metų Kauno bienalėje pristatysite šį tą tikrai įdomaus. Ką norėtumėte pasakyti visiems, nekantriai laukiantiems šio rudens parodų?

– Tikiu, kad šiuolaikinis menas padeda kasdienius dalykus pamatyti kitomis spalvomis, per unikalią meninio žvilgsnio prizmę. Dėl niekuomet anksčiau nematytų meno darbų žmonės pradeda atrasti esminius dalykus ir pastebėti juos kasdienybėje, taip pamažu atsikratydami stereotipinio mąstymo klišių ir žengdami žingsnį link aktyvesnio ir laisvesnio požiūrio į pasaulį. Tai padeda augti žmonių vaizduotei. Vietos, kurios žadina vaizduotę, turėtų rastis ne tik knygose ir muziejuose, bet ir kiekvieno iš mūsų kasdieniame gyvenime. Menas neturėtų būti skirtas tik kritikams ir kolekcininkams. Vaizduotė – vienintelis tikras žmogiškumo įrodymas ir tik pasitelkę ją galime judėti pirmyn.

Kas? XI Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybės klausimas.

Kur? Įvairiose Kauno erdvėse.

Kada? Rugsėjo 15–lapkričio 30 d.