Vilos ir vištos

Perkūno alėjos užstatymas prasidėjo per nesusipratimus. Pagal 1923 m. patvirtintą Kauno miesto planą, visas Ąžuolynas tarp Tunelio gatvės ir Vydūno alėjos turėjo likti neužstatytas „kaip miesto parkas ir šaltinis gero oro visam Kaunui“. Tačiau Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) valstybei priklausančią būsimo parko dalį jau buvo pradėjusi parceliuoti – dalyti į sklypus ir juos nuomoti nusipelniusiems asmenims ir organizacijoms.

Nors pati Perkūno alėja buvo „suplanuota be Miesto Statybos Komisijos sutikimo“, statybos leidimų niekas atšaukti nesiryžo, tad galiausiai 1926 m. gatvė buvo įteisinta. Tiesa, Statybos Komisija dar 1929 m. čia projektuojamų namų likimą palikdavo spręsti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Statybos inspekcijai.

Pirmieji išdalyti sklypai buvo labai dideli. Naujakuriai statė kuklius medinius namukus, kuriuos išdidžiai vadino vilomis, ūkiniuose pastatuose laikė vištas, puoselėjo sodus, o likusius plotus toliau parceliavo. Taip alėja pamažu pildėsi skirtingos stilistikos pastatais. Toliau nuo parko, kur sklypai buvo dalijami vėliau, iki 1939–1940 m., dygo modernistiniai namai, o ir pokario Lietuvoje jų stilistika nėmaž nepasikeitė.

Nuo XX a. pabaigos stebime, kaip beatodairiškai užstatomas kiekvienas dar laisvas, o jei ne laisvas, tai nuo senųjų namų išlaisvinamas plotelis. Nes, neskaitant trijų skirtingų epochų Sporto komplekso statinių, tik trys Kultūros paveldo teritorijoje esančios alėjos pastatai iki šiol buvo įrašyti į Kultūros paveldo registrą.

Šiandien prestižinė alėja kimšte prikimšta neskoningų „rūmų“ ir „bunkerių“, kurių sienas senųjų namų gyventojai priversti matyti priešais savo langus, savo kiemuose ir soduose.

Pirmieji gyventojai

Pirmą numatyto parko sklypą, „kame yra dar daug medžių“, gavo Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“. Tačiau savo namo (Perkūno al. 6) statybą pavasarininkai pradėjo rūpintis tik 1932 m., o pastatė per keturis mėnesius – iki 1935 m. pabaigos.

Tik trys Kultūros paveldo teritorijoje esančios alėjos pastatai iki šiol buvo įrašyti į Kultūros paveldo registrą.

Projektą, kurį inžinierius Antanas Bistrickas sukūrė „dovanai“, net du kartus buvo grąžinę perdaryti. A.Bistrickas dirbo Kauno arkikatedrai, kurios klebonas, „Pavasario“ sąjungos įkūrėjas kan. Povilas Dogelis, kuravo statybas.

Namas išėjo nuobodžiai modernistinis – tokio tipo simetriniai fasadai su trijų siaurų juostų laiptinės vertikale, aukštu portalu ir karnizais paryškintu horizontalumu tuo metu Kaune buvo paplitę. Priešais namą 1938 m. pastatytas medinis kryžius 1940 m. spalį okupantų buvo nuverstas.

Medinė vila (Perkūno al. 10) kaimynystėje priklausė kitam Perkūno alėjos senbuviui – gydytojui Konstantinui Nekvedavičiui. Anuomet didžiulis sklypas plytėjo Perkūno alėjos ir Parko (būsimosios Vaižganto) gatvių sankirtoje. Išliko savininko inicialais pažymėti tvoros varteliai su betoniniais stulpais ir dekoratyvinėmis vazomis.

M. Oniščik nuotr.

Bajoras K.Nekvedavičius (1886–1967) gimė Biržuose, Kaune gyveno nuo 1907 m. „Dainos“ draugijos aktorius ir dainininkas, diplomuotas farmacininkas, Lietuvos kariuomenės savanoris sklypą Perkūno alėjoje gavo už nuopelnus Lietuvai. 1931 m. jis baigė ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą – gavo gydytojo diplomą. 1944 m. su žmona Matilda pasitraukė į Vokietiją.

1932 m. K.Nekvedavičius planavo pastatyti ūkinį pastatą su garažu ir butu. Net trys projektai buvo parengti, kol pastatas virto gyvenamuoju kotedžu, o ūkinį pastatą su garažu ir sargo kambariu viso šio sumanymo autorius architektas Bronius Elsbergas suprojektavo atskirai. Deja, dėl nežinomų priežasčių, nė vienas jų nebuvo pastatytas.

Dar vieną sklypą šioje gatvės pusėje 1926 m. gavo „varpininkas“, Vyriausiojo tribunolo skyriaus pirmininkas Motiejus Čepas (1866–1962). Deja, jo originalus medinis namelis, 1927 m. suprojektuotas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, neišliko. Jis buvo vieno aukšto su pastoge, nusklembtų galų stogu, su liaudiškomis langinėmis, turėjo retus tuo metu visus patogumus. Landsbergių šeima su M.Čepu giminiavosi: M.Čepas buvo vedęs Onos Landsbergienės tetą, Jono Jablonskio seserį Mariją. Šiandien namelio vietoje – tik automobilių stovėjimo aikštelė.

Skirta sportui

Prasukę pro sklypą, kuriame būta Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Vyriausiojo tribunolo skyriaus pirmininkui Motiejui Čepui projektuoto medinio namelio, pasiekiame Kauno radiofono valdas, paveldėtas iš carinės Kauno tvirtovės, kuriai kadaise priklausė visas šis kvartalas.

Kitoje alėjos pusėje išliko vienas tvirtovės pastatas, kuriame tarpukariu buvo įsikūrusios Šarvuočių bataliono dirbtuvės (Perkūno al. 3). Raudonų keraminių plytų namas su baltintais piliastrais ir trikampiais frontonais įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip Kauno ąžuolyno sporto statinių komplekso dalis.

Stadionas ir sporto aikštynas, kuriame žiemą buvo išliejama čiuožykla, buvo neatsiejami nuo Perkūno alėjos pradžios. Pirmasis Kauno stadionas Ąžuolyne atsirado anksčiau už Perkūno alėją. Stadionas su medinėmis tribūnomis buvo įrengtas 1924 m. Stepono Dariaus, kuris tuo metu buvo Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos pirmininkas, iniciatyva. 1934–1935 m. stadionas buvo modernizuotas, o 1968 m. pradėta kalbėti apie naujo stadiono statybą.

Statybos prasidėjo 1970-aisiais ir tęsėsi aštuonerius metus. Trijų architektų grupė (Algimantas Alekna, Jonas Putna ir Boleslovas Zabulionis) suprojektavo brutalizmo stiliaus statinį su atviromis gelžbetonio tribūnų konstrukcijomis. Šios į Kultūros paveldo registrą įrašyto objekto vertingosios savybės buvo prarastos per ką tik pasibaigusią ketverius metus trukusią rekonstrukciją.

Rekonstruota ir į Kultūros vertybių registrą įrašyta legendinė Sporto halė (Perkūno al. 5), šį kartą – grąžinant jai originalias fasadų formas, prarastas 1961 m. Pirmoji Europoje specialiai krepšiniui skirta halė buvo skubiai pastatyta sporto aikštyne, rengiantis 1939 m. trečiajam Europos krepšinio čempionatui, kuriame Lietuvos rinktinė antrą kartą iš eilės tapo Europos čempione. Ta proga, „sąryšy su būsimomis Europos krepšinių pirmenybėmis“, artimiausi Perkūno alėjos gyventojai buvo raginami sutvarkyti savo kiemus ir tvoras.

Metalo sijomis sutvirtinta halės struktūra dengta keturiomis plieno arkomis, tarp kurių įkomponuoti šeši stoglangiai. Konstrukcijos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas. Halės statybos metu vertėju ir juridiniu patarėju dirbęs Juozo Naujalio sūnus Tadas Naujalis vėliau stebėjosi „buvusiu entuziazmu tų darbininkų, inžinierių, technikų, kurie naktimis sėdėjo prie brėžinių, o po to iš paprastų metalinių konstrukcijų per keletą mėnesių pastatė sportinį statinį – milžiną“. Vis dėlto laiko ir lėšų stoka padarė savo: sportuoti šiame pažangios konstrukcijos statinyje iš pradžių teko be šildymo ir vandentiekio.

P.Rusecko vilos likimas

Vienu pirmųjų Perkūno alėjos gyventojų tapo atsargos majoras Petras Ruseckas (1883–1945) – lietuviškos spaudos platintojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, vienas Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjų, Steigiamojo Seimo narys, vienas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų, 1922–1925 m. žurnalo „Karys“ redaktorius, Šaulių sąjungos centro valdybos narys, Kauno miesto tarybos narys, Kauno savivaldybės Socialinės apsaugos skyriaus vedėjas. Šį pareigybių ir nuopelnų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

M. Oniščik nuotr.

Jaunystėje mokslų nebaigęs P.Ruseckas įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Visą gyvenimą linko prie publicistikos ir istorijos, prie kurios nemažai prisidėjo rinkdamas ir leisdamas knygnešių, Pirmojo pasaulinio karo ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvių prisiminimų knygas.

Gavę didelį trikampio formos sklypą prie pat sporto aikštyno, Petras ir Marija Ruseckai pasistatė jo krašte medinę romantiško stiliaus vilą, kurioje vadinamajai liaudiškai medinei architektūrai būdingi elementai buvo derinami su ankstyvojo art deco detalėmis.

Namą 1928 m. suprojektavo inžinierius Aleksandras Gordevičius. Atviras prieangis su geometrinės formos kolonėlių portiku, platėjantys lenkti laiptai, dekoratyvinės vazos prie jų, įstiklinta veranda ir bokštelis su stiebu – visa tai kartu su interjero detalėmis sudarė tikro romantiško dvarelio įvaizdį.

1935 m. Ruseckai išsiskyrė, namas liko žmonai, o vyras nuomojosi butus įvairiose Kauno vietose. Paskutinė tokia vieta buvo medinukas K.Donelaičio gatvėje (K.Donelaičio g. 5). Ant namo, iš kurio, pragyvenęs vos kelis mėnesius, 1940 m. P.Ruseckas išsikėlė į Vilnių, yra memorialinė lenta. 1944 m. Vilniuje P.Ruseckas buvo suimtas ir nuteistas dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties, o po metų žuvo Karagandos lageryje.

Mūsų dienomis tragiškas likimas ištiko ir P.Rusecko vilą Perkūno alėjoje. 2015 m. apleistą namą nusipirko Artūras Dankovskis. Tada namas buvo priskirtas ketvirtai kultūrinės vertės kategorijai kaip turintis vertingųjų savybių, kurių vis dėlto neužteko įtraukti į Kultūros vertybių registrą kaip atskirą saugotiną objektą. 2020 m. rudenį naujasis savininkas namą nugriovė.

Tai paradoksalus (bet ne vienintelis) mūsų paveldosaugos (ne)veikimo pavyzdys, kai, nustatant pastato teisinės apsaugos statusą, formaliai fiksuojama jo atskirų detalių vertė, bet ignoruojama bendra istorinė ir architektūrinė reikšmė. Šiuo atveju net trys aspektai – pirma, kad namą pasistatė ir jame gyveno svarbus Lietuvos kultūrai ir istorijai asmuo; antra, kad namą projektavo vienas žymiausių tarpukario architektų, ir trečia, kad šios specifinės XX a. trečiojo dešimtmečio architektūrinės stilistikos namų Lietuvoje buvo mažai pastatyta ir dar mažiau išliko, – sudaro daugiau nei pakankamą pagrindą namo apsaugai nuo naujadarų saugotinoje teritorijoje mėgėjų.

Po visuomenėje kilusio pasipiktinimo namas vis dėlto buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, taip sakant, po mirties (kas, deja, gali tapti įprasta praktika, prisimenant, kiek kartų teko dalyvauti tikrai vertingų Kauno pastatų „laidotuvėse“), o teismas įpareigojo savininką jį atstatyti.

Išlikęs detalus namo projektas, kuriame net dekoratyvinė vaza nupiešta paties architekto ranka, leistų tai padaryti, tačiau viešumoje pasirodęs „G.Natkevičiaus ir partnerių“ projektas numato prie romantinės vilos „mažiausiai matomoje“ nuo gatvės vietoje pristatyti naujadarą.

Pastatytas per du mėnesius

1931 m. Ruseckai pradeda rūpintis savo sklypo parceliacija: rašo, kad užstatyti tokį didelį sklypą neturi lėšų, o naudoti jį „vien pigių daržovių sodinimui“ neapsimoka. Po ilgo svarstymo buvo leista suskaldyti sklypą į tris dalis „su sąlyga, kad tuose sklypuose bus pastatytos vilos“. Tačiau tais pačiais metais atsirado tik vienas medinis namas (Perkūno al. 7) kitame sklypo pakraštyje. Tiesa, projekte, kurio autorius – statybos technikas Vsevolodas Kopylovas, tuo metu studijavęs architektūrą Prahoje, buvo tikra vila su bokšteliu ir aukštu dvipakopiu mansardiniu stogu, dengtu, kaip ir P.Rusecko vila, dažytos skardos kvadratiniais lakštais.

Gavę didelį trikampio formos sklypą prie pat sporto aikštyno, Petras ir Marija Ruseckai pasistatė jo krašte medinę romantiško stiliaus vilą.

Įėjimas turėjo būti papuoštas kolonėlėmis ir mažu trikampiu frontonėliu; tokios pat kolonėlės ir stogelis su frontonėliu buvo numatyti virš įėjimo esančiam balkonui. Į šalia buvusį sporto aikštyną žvelgė įstiklinta veranda ir atvira terasa antrajame aukšte. Name buvo suplanuoti du butai su voniomis.

Namas buvo pastatytas per du mėnesius, tiesa, be bokštelio, kurį statybos prievaizdai traktavo kaip trečią aukštą, mediniuose namuose neleistiną. Nebuvo ir fasado dekoracijų, tik ant kolonėlių parimęs balkonas. Į atvirą prieangį vedė į gatvę išsikišę laiptai, kuriuos tučtuojau liepta pašalinti. Mansardinis stogas buvo dengtas paprasta skarda. Už projekto nesilaikymą savininkas Jonas Dailidonis, kaip anuomet teisės aktai reikalavo, buvo nubaustas nedidele 10 litų bauda arba viena para arešto. 1933 m. namą iš J.Dailidonio nusipirkęs pulkininkas Pranas Mikštas antrojo aukšto terasą įstiklino. Vėliau vietoje pirmojo aukšto verandos buvo įrengta krautuvė, veikusi ir sovietmečiu, o virš antrojo aukšto vėl atsirado atvira terasa. Namą paveldėjo P.Mikšto šeima, iš kurios jį nusipirko architektas Audrys Karalius, radęs viduje tarpukario daiktų ir interjero detalių.

Namus Perkūno alėjoje projektavo geriausi jaunosios kartos tarpukario architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis suprojektavo du (o gal ir tris) namus, Stasys Kudokas – tris, o daugiausia namų čia suprojektavo (ankstesnėse teksto dalyse matėme, kad ne visi jo projektai buvo įgyvendinti) architektas Bronius Elsbergas.

Atpažįstama stilistika

Grįžkime į alėjos pradžią, kur stovi 1933 m. B.Elsbergo suprojektuotas trijų aukštų namas (Perkūno al. 1 / Sporto g. 2). Namo bendraturčiai buvo Petras Vysockis ir Baronų šeima: lietuvių–rusų kalbų žodyno autorius, 3-iosios gimnazijos direktorius Jonas Baronas (1873–1952) ir mokytoja, visuomenės veikėja, restorano „Metropolis“ savininkė Elena Baronienė (1883–1961). Jų sūnus Vytautas (1902–1990) buvo gydytojas ginekologas, tuo metu VDU dėstytojas.

Apie E.Baronienę žinoma, kad ji studijavo Sankt Peterburge, Lechafto ir Bestuževo aukštuosiuose moterų kursuose, Fizikos–matematikos fakultete. Dirbo mokytoja Rygoje, Liepojoje, Zubovų Medemrodės dvaro mokykloje, Ukmergės gimnazijoje, kur įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių. Nuo 1926 m. gyveno Kaune, mokytojavo dr. Justino Tumėno brandos kursuose suaugusiesiems, kurie veikė Kudirkos mokyklos patalpose Trakų gatvėje. 1929 m. ji buvo išrinkta Pažangiųjų moterų sąjungos centro valdybos pirmininke.

Namo architektūroje lengvai pastebimi B.Elsbergo mėgstami elementai: į fasadų kampus sustumti langai, raudonų plytų apdaila, laiptinių iškyšos sukabintos su pagrindiniu tūriu dekoratyvinėmis traukomis, durys papuoštos dviem juostelėmis horizontaliai perbrauktais apskritimais (ne visos durys išliko). Toks pat perbrauktų apskritimų motyvas dominavo neišlikusioje tvoroje su vartais ir varteliais.

Neišliko ir virš pagrindinės įeigos buvusios lodžijos ir B.Elsbergo braižui būdinga tamsi apvadų, o kai kur, pakeitus langus, – ir rėmų spalva.

Priekyje prie namo buvo pristatytas garažas, ant kurio įrengta terasa, šone – speciali vieta, plane pažymėta kaip rūkomasis. Namas turi dvi laiptines, kurių viena kampinė – retos Kaune modernistinės vadinamosios termometro formos. Pastatas išskirtinis dar ir tuo, kad yra architekto pasirašytas: įdėmiai apžiūrėję namą, kampe galite rasti lentelę su kūrėjo pavarde.

Spalva ir detalės

B.Elsbergo autorystei priklauso ir Elenos Barkauskienės kotedžas (Perkūno al. 19), suprojektuotas 1937 m., bet užbaigtas tik 1939 m. Dviejų aukštų su mansarda vienbutis namas aukštu čerpių stogu projekte buvo nuspalvintas šviesia kremine spalva, su pilku cokoliu ir architekto braižui būdingomis tamsios spalvos detalėmis.

Buvusioje Perkūno aikštėje rasime dar vieną B.Elsbergo kūrinį – vieno aukšto medinį kotedžą (Perkūno al. 35), suprojektuotą ir pastatytą 1936 m. Kauno apygardos teismo teisėjui Steponui Vazbiui (1893–1956). Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto absolventas S.Vazbys Kauno apygardos teisme dirbo 1919–1940 m., buvo paskirtas teismo pirmininku. Šiame name S.Vazbio šeima gyveno, kol jo neužėmė nacių kareiviai, kurie kuro stygių kompensuodavo degindami baldus ir duris. Laimei, langų rėmai ir grindų parketas išliko. 1944 m. savininkai pasitraukė į Vakarus. Nacionalizuotas namas po karo buvo parduotas kitai šeimai.

M. Oniščik nuotr.

B.Elsbergo stilius ir čia atpažįstamas iš ypatingo skaidymo langų kampinės padėties. Projekte namas buvo nuspalvintas vos vos juntama šviesia kremine spalva, langų apvadai, fasado viduryje sudarantys tarytum fachverko imitaciją, kaip įprasta, tamsūs. Šiandien matome baltas linijas žaliame fone. Prie namo yra sodas, kuriame auga S.Vazbio sodintos obelys.

Banko tarnautojų kolonija

Žinomiausias B.Elsbergo kūrinys Perkūno alėjoje – banko tarnautojų namų vadinamoji kolonija (Perkūno al. 52–64). Septyni Lietuvos banko tarnautojai: Stasys Gaigalis, Augustinas Milieška, Pranas Valeišis, Vytautas Jazbutas, Juozas Grinkevičius, Pranas Naruševičius ir Jonas Dagys, 1938 m. susibūrę į kooperatyvą ir paėmę paskolą, kitais metais jau statėsi septinių modernistinių kotedžų kiemelį.

Vieno aukšto su mansardomis namukai Statybos komisijos nesužavėjo, nes buvo sublokuoti, sudarydami tris korpusus: vieną iš trijų ir du iš dviejų namų. Architektui teko ilgai aiškintis, siekiant leidimo atviros statybos zonoje statyti sublokuotus namus, „nepritaikintus gatvės krypčiai“. Be to, jie turėjo likti netinkuoti – baltų plytų su raudonų plytų dekoru.

Statybai užtrukus, karo sąlygomis teko rašyti ne vieną prašymą statybinėms medžiagoms įsigyti, kaskart pagrindžiant, kad ta medžiaga ir tas kiekis būtinai reikalingas. Prie vieno, J.Grinkevičiaus namo (Perkūno al. 60) buvo pastatytas garažas. Visas kompleksas buvo įrengtas 1940 m. kovo 19 d.

Sovietams atėjus, namai buvo nacionalizuoti, bet buvę savininkai liko gyventi savo butuose. Ant 60-ojo namo yra memorialinė lenta, skirta tremtinei, knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorei, gydytojai Daliai Grinkevičiūtei (1927–1987). Juozas ir Pranė Grinkevičiai su vaikais Juozu ir Dalia apsigyveno savo naujame name 1940 m. 1941-ųjų birželio 14 d. šeimą ištiko daugelio Lietuvos gyventojų likimas – motinos ir vaikų tremtis, tėvo įkalinimas ir mirtis lageryje. Tačiau namas mini ne tik Dalios paauglystės metus, bet ir jos su motina pabėgimą iš tremties ir slapstymąsi 1949–1950 m., motinos mirtį ir palaidojimą namo rūsyje, pirmą atsiminimų rankraštį, kuris buvo paslėptas užkasant jį čia pat, sode, po bijūno krūmu.

Po antrosios tremties D.Grinkevičiūtė grįžo į Lietuvą 1956 m., baigė Kauno medicinos institutą, dirbo ir gyveno Laukuvoje.

Mūsų dienomis išskirtinės modernistinės architektūros kompleksas pasitinka subjaurotas: iš pirmojo, prie alėjos stovinčio namo (Perkūno al. 52) mansardos seniai styro kabantis stiklinis tunelis, vedantis į priešais pastatytą namą.

Anot savo vaikystės Žaliakalnį apdainavusios rašytojos Silvijos Lomsargytės-Pūkienės, jis „panašus į vėžinį auglį“. O gal taip atrodo „tik man vienai“? – klausia ji.

Ant aukšto Ąžuolyno skardžio buvo suplanuota aikštė, kurios centre augo didelis ąžuolas, o aplink buvo dešimt sklypų. Perkūno aikštė – toks buvo čia pastatytų namų adresas, o į aikštę iš alėjos vedęs įvažiavimo keliukas vadinosi Perkūno skersgatviu.

Garsios pavardės

Be ankstesnėje rašinio dalyje jau minėto teisėjo Stepono Vazbio, tarp sklypų prie aikštės savininkų buvo Tadas Petkevičius, Kazys Žilinskis (lenktų formų namą 1936 m. jam projektavo statybos technikas Jokūbas Udalovas), Jokūbas Stanišauskas (būsimas Susisiekimo ministras, tuo metu, kai buvo dalijami sklypai, buvo Žemės reformos valdybos, atsakingos už šias dalybas, pirmininku), Jonas Vabalas-Gudaitis (žymus psichologas, vienas Aukštųjų kursų steigėjų, po karo tapo komunistu), Augustinas Povilaitis ir kt.

1926 m. sklypą įsigiję Petkevičiai buvo tarp pirmųjų rajono naujakurių. Teisininkas, VDU docentas T.Petkevičius (1893–1964) buvo vedęs Jono Jablonskio dukterį Juliją. Pirmojo pasaulinio karo metu Maskvoje pradėjusi mokytis tapybos, 1927 m., jau augindama tris vaikus, ji įstojo į Meno mokyklą. Šeima turėjo iškilių giminių iš abiejų – Petkevičių ir Jablonskių – pusių, bet artimiausi buvo Landsbergiai. Vytautas Landsbergis ir suprojektavo šį namą (Perkūno al. 25) 1930 m.

Pastatytas sklypo gilumoje, namas buvo apsuptas kruopščiai architekto suplanuoto sodo ir daržo: prie pat aikštės buvo gėlynai, toliau – vaismedžiai, prie namo – vėl gėlynas, o už jo – daržas, plane pažymėtas kaip „pomidorų plantacija“. Tolesniame sklypo kampe buvo numatyta alyvų krūmų apsupta altana.

Vykstant karui ir dviem agresoriams priartėjus prie Lietuvos valstybės sienų, žmonės statėsi vis gražesnius ir patogesnius namus.

Iš gilumos, tarytum didelės gilios namo akys, į sodą žvelgia masyviais apvadais išryškinti langai. Statant namą buvo padaryta pakeitimų: prireikė numatyti patalpas uošvei Konstancijai Jablonskienei, nes, J.Jablonskiui mirus, jo našlė pageidavo gyventi su dukra Julija. Vietoje projekte numatytos terasos namo pietvakarinėje dalyje buvo įrengti du kambariai uošvei. Kitoje pusėje liko terasa ir pusapvalis žiemos sodo rizalitas.

Atėjus sovietams, bijodami, kad į namą neįkeltų svetimų žmonių, Petkevičiai pasikvietė gyventi Jablonskius – Konstantiną, kuris buvo vedęs Sofiją Landsbergytę, su dukromis Jūrate ir Rimute (būsima archeologė Rimutė Rimantienė).

Slėpėsi nuo mirties

Giminės kartu išgyveno pirmąją, sovietų, ir antrąją – nacių okupacijas, kurios metu name atsirado naujų gyventojų – nuo mirtino pavojaus buvo gelbėjami žydai.

Okupacijos pradžioje Petkevičiai savo namuose slėpė septynerių metukų Avivit, Abrahamo ir Pesios Kisinų dukrą. „Gyvenau Petkevičių miegamajame kambaryje. Dieną, kilus įtarimui, lįsdavau į sieninę spintą, o ypatingesniu atveju – į slėptuvę po laiptais. (…) Petkevičių namuose mane supo didelė meilė ir šiluma. Tai patys šviesiausi atsiminimai, likę iš mano vaikystės“, – rašė Avivit.

Vėliau name slėpėsi Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėjo Henriko Rabinavičiaus sesuo su maža dukrele, V.Landsbergio svainis gydytojas Leonas Gurvičius, kurį, gyvenantį minėtoje slėptuvėje po laiptais, prisimena architektas Eduardas Budreika, tuo metu kartu su Petkevičių sūnumi Justu studijavęs teisę ir metus taip pat gyvenęs šiuos namuose. Tadui ir Julijai Petkevičiams suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas.

1945 m. spalio 2 d. T.Petkevičius buvo areštuotas vadinamojoje Memorandumo byloje kartu su Petronėle Lastiene, diplomatu Petru Klimu, svainio Jono Jablonskio našle Jadvyga Žakevičiūte-Jablonskiene, kuri žuvo kalėjime, ir spaustuvės „Varpas“ direktoriumi Jonu Česnavičiumi.

Namą buvo bandoma nacionalizuoti, bet J.Petkevičienė pusę jo atkovojo, nacionalizuoti buvo tik pirmas aukštas ir vienas kambarys antrame aukšte.

Pirmame aukšte apsigyveno žento Balio Garmaus bendradarbio Vytauto Klimavičiaus šeima, o į antro aukšto kambarį buvo įkeltas sovietų pulkininkas su žmona, po jų – dar dvi okupantų šeimos.

J.Petkevičienei ir dukters Jonės Garmienės šeimai su trimis vaikais teko gyventi kaip komunaliniame bute – naudotis bendra virtuve ir vonios kambariu.

Klimavičiams išsikėlus, į namą grįžo dukters Julijos Lukėnienės šeima su dviem vaikais. Čia gyveno iš viso penki Petkevičių anūkai. T.Petkevičius grįžo iš lagerio 1953-iaisiais ir dar dešimt metų gyveno savo name.

Gyveno tik pusmetį

Tik 1939 m. gruodžio pradžioje savo namą (Perkūno al. 55), į kurį nuo Perkūno aikštės veda siaurus praėjimas, įrengė Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis (1900–1941). Gyventi savame name su žmona Kotryna ir dviem vaikais jam buvo lemta kiek daugiau nei pusmetį.

Lietuvos kariuomenės savanoris A.Povilaitis 1920 m. pradėjo tarnybą policijoje, 1931 m. buvo paskirtas Valstybės saugumo policijos viršininku, o 1934 m. – Vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Išsilavinimą įgijo tarnaudamas: baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją, ir tik 1939 m. – ekonomikos studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Giedrių kaime kaip savanoris gavęs žemės, turėjo pavyzdinį ūkį.

A.Povilaitis ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas (1894–1941) tapo sovietų aukomis, paaukotomis pačios Lietuvos vyriausybės rankomis – tokia buvo sovietų ultimatumo sąlyga. 1940 m. birželio 15-ąją suimtas A.Povilaitis buvo perduotas sovietų saugumui, kalintas VI forte ir sušaudytas 1941 m. Maskvoje. Ant namo yra memorialinė lenta.

A.Povilaičio namo autorius – žymus architektas modernistas Nikolajus Mačiulskis. Dviaukštė vienbutė vila su laiptinės rizalitu, madingu apvaliu langeliu – iliuminatoriumi prie pagrindinės įeigos, į juostas sujungtais langais, terasa ir veranda, atrodo, buvo tikras modernistinės architektūros perliukas. Deja, po atliktos renovacijos kai kurie jos apdailos elementai prarasti.

Atspėk, kuris S.Kudoko

Susipažinus su Broniaus Elsbergo (rugsėjo 16 d. "Santaka"), V.Landsbergio, N.Mačiulskio kūriniais Perkūno alėjoje, laikas pakalbėti apie architekto Stasio Kudoko įnašą ir įtaką. Štai pačiame Perkūno aikštės krašte kudokiškomis arkomis ir okeaniniais langais išsiskiria Igno ir Adelės Malinauskų namas (Perkūno al. 57).

Namo savininkas Ignas Malinauskas-Malėnas (1900–-980) buvo žinomas pedagogas. Baigęs „Saulės“ mokytojų seminariją, studijas tęsė Vokietijoje, o 1929 m. gavo Lietuvos universiteto diplomą. Jam teko dirbti įvairiose Lietuvos mokyklose, mokytojų seminarijose, tarnauti Švietimo ministerijoje.

Nuo 1933 m. iki pirmosios okupacijos I.Malinauskas dirbo Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, nuo 1935 m. taip pat dėstė pedagogiką VDU Teologijos ir filosofijos fakultete. 1944-aisiais I.Malinauskas kartu su žmona ir dukra pasitraukė į Vakarus.

Name buvo du butai. Savininkų šeima gyveno pirmame aukšte, o butą antrame aukšte 1939–1940 m. nuomojosi bendrovės „Philips“ atstovas, Nyderlandų konsulas Janas Zwartendyjkas (1896–1976), paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu už vizų į anuomet Nyderlandų Antilams priklausiusią Kiurasao salą išdavimą nuo nacių bėgusiems žydams.

1938 m. suprojektuotame name dominuoja arkos. Didelė arkada palei Perkūno skersgatvį, arkinės durys, arkos motyvas pagrindinio fasado centre ir galiausiai arkada su balkonu ir laiptais į sodą – visos jos nedviprasmiškai sako stebėtojui: mes sukurtos S.Kudoko.

Tačiau toli gražu ne visuomet tokių arkų autorystė yra akivaizdi. Antai Perkūno alėjos pradžioje, ten, kur į ją įsilieja Vaižganto gatvė, tarp senųjų Motiejaus Čepo ir Konstantino Nekvedavičiaus valdų įsiterpė du iš pažiūros kudokiški namai (iš tikrųjų tokių namų yra trys, bet trečias priklauso Vaižganto gatvei), tačiau tik vieno jų autorius yra S.Kudokas. Atspėkite, kurio.

M. Oniščik nuotr.

Gražiau ir patogiau

Didelis puslankio formos Lietuvių katalikių moterų draugijos namas (Perkūno al. 12 / Vaižganto g. 1), pastatytas 1939–1940 m. pagal architekto Felikso Bielinskio projektą. Namas buvo statomas už suaukotas lėšas ir tuos pinigus (2 000 litų), kuriuos testamentu draugijai paliko Maironis, o architektas vietoj užmokesčio gavo draugijai priklausiusio sklypo dalį.

Pagrindinis fasadas nesimetriškas, su šoniniais laiptais į arkadą, virš kurios įrengta terasa, žvelgianti į priešais numatytą palisadą. Sodo fasadas simetriškas, su dviem rizalitų ragais, tarp kurių įtaisytas ilgas balkono lankas. Du skirtingos formos rizalitai – namo šonuose. Visi šie architektūriniai elementai, prie kurių dar prisideda sovietmečiu perstatytas garažas, sunkiai suvokiami kaip visuma.

Namą spėta įrengti 1940 m. vasarį. Vieną iš keturių butų draugija išnuomojo Italijos pasiuntinybės pirmajam sekretoriui Attilio Cattani. Sovietų nacionalizuotas namas prisipildė naujų gyventojų.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. buvusi draugijos veikėja Ona Gaigalaitė-Beleckienė (1906–1989) siekė atgauti pastatą ir įkurti jame moterų visuomeninės veiklos centrą, tačiau jos pastangos buvo nesėkmingas. Namas, kurio kai kurios interjero detalių yra išlikusios, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Tuo pačiu metu, 1939 m., dalį Lietuvių katalikių moterų draugijos sklypo nusipirko ir namą (Perkūno al. 14) pradėjo statyti Simanas Žukauskas. Štai čia jau – tikrasis S.Kudoko darbas.

Čia irgi matome arkadas su terasomis, arkinį langą ir dar – dekoratyvinę arką fasado centre, kurioje turėjo stovėti architekto ranka projekte nupiešta dekoratyvinė vaza. Nupieštos ir balkonų, laiptų tvorelės su S.Kudoko mėgstamu tulpės motyvu, ir dekoruotos durys, kurių, tikriausiai, nespėta padaryti.

1940 m. liepą namas dar nebuvo baigtas, neužteko pinigų planuotai cokolio granitinio tinko apdailai ir kitiems darbams. Vienas didelis butas buvo suplanuotas pirmame aukšte, du mažesni – antrame.

Stebina, kaip, vykstant karui ir dviem agresoriams priartėjus prie Lietuvos valstybės sienų, žmonės statėsi vis gražesnius ir patogesnius namus. Namus, kurie netrukus bus iš jų atimti, kaip atimta ir tėvynė, laisvė, o daugeliu atvejų – ir gyvybė.

Kuklus ir puošnus

Namą (Perkūno al. 44) Stasys Kudokas suprojektavo 1933 m., bet įrengtas jis tik 1935-ųjų vasarą. Namas priklausė ilgamečiam Žemės ūkio ministerijos buhalterijos direktoriui, žmogui dviguba pavarde, Juozui Vanagui-Simonaičiui (1874–1960). Anuomet didelį sklypą naujoje gatvėje jis gavo vienas pirmųjų – 1926 m.

J.Vanagas-Simonaitis buvo žinomas Kaune visuomenės veikėjas, daugelio organizacijų narys (tarp jų ir Lietuvos vegetarų draugijos vienas kūrėjų). 1920 m. dirbo diplomatinį darbą Maskvoje, buvo Lietuvos atstovybės reikalų vedėjas ir vienas derybininkų pasirašant taikos sutartį tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Žemės ūkio ministerijos buhalterijoje jis dirbo nuo 1921 m. iki pat pirmosios okupacijos.

Iš išeivijoje pasirodžiusio nekrologo sužinome, kad jis buvo nevedęs, gyveno vienas ir mirė savo name, Kaune. Likę giminaičiai dar 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir gyveno Amerikoje ir Australijoje. „Per ilgą savo amžių jokių žemiškų turtų nesukrovė, tik turėjo kuklius, puošnius namus ir keturis šimtamečius ąžuolus“, – rašoma nekrologe.

Keistas namas, prieštaringai, bet labai taikliai apibūdintas kaip „kuklus ir puošnus“, buvo pastatytas iš baltų silikatinių plytų, netinkuotas, bet dekoruotas raudonomis juostomis, profiliuotais karnizais. Aukšto dvišlaičio čerpių stogo formą atkartoja prieangio stogelis ir jo skyde esantis mažas trikampis langelis. Ant langų – mūriniam namui, atrodo, nepritinkančios medinės dvivėrės langinės. Vienas toks langas prie pat pagrindinio įėjimo dingo: vietoj jo buvo iškirstos durys, bylojančios apie padalijimą į smulkesnius sovietiniams piliečiams skirtus butus su atskiromis įeigomis.

Visi keturi namo fasadai – skirtingi ir įdomūs. Šiandien beveik neprieinamas šoninis fasadas turi mezonino balkoną-lodžiją su kolonėlėmis; pirmame aukšte buvo numatyta įstiklinta oranžerija. Kitą šoninį fasadą puošia rombais ir apskritimais padalytų langų vertikalės. Sodo fasado prieangis su laiptais – lyg mažsnė priekinio fasado trikampių versija, dargi su kaimišku, sienelėmis aptvertu priebučiu.

Vargas dėl kaimynų

Vienas nekrologe minimų ąžuolų, augęs priešais namą kartu su kitais želdiniais, buvo nupjautas 2011 m. rudenį. Tiesa, ąžuolo pradanginimą be namo gyventojų sutikimo inicijavę kaimynai teigė jį buvus ne nupjautą, o tik nugenėtą.

Leidimą pjauti (genėti) ąžuolą suderinusios institucijos tvirtino: aplinkos apsauga – kad medis buvo supuvęs ir kėlė pavojų; paveldo departamentas – kad namas neturi teisinės apsaugos statuso. Prasidėję teismai nurodė, kad aplink namą buvęs sklypas iš dalies priklauso valstybei, iš dalies – kaimynams, o namo gyventojai jokių teisių į jį neturi. Vieni kaimynai prie pat S.Kudoko projektuoto namo užpakalinio fasado pasistatė „rūmus“ ir vartus, į kuriuos įvažiuojama tiesiai pro gražiuosius art deco langus. Kiti pretendavo į buvusį J.Vanago-Simonaičio namo parterį.

J.Vanagas-Simonaitis buvo žinomas Kaune visuomenės veikėjas, daugelio organizacijų narys (tarp jų ir Lietuvos vegetarų draugijos vienas kūrėjų).

2014 m. namas, kaip projektuotas žymaus architekto, priklausęs žymiam visuomenės veikėjui ir matęs nemažai kitų žymių visuomenės veikėjų, dažnai susirinkdavusių pas jo savininką, pagaliau buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau valdos nuo kaimynų agresijos tai neapsaugojo.

Objekto aprašyme figūruoja tik seniai nebeegzistuojanti „blogos būklės“ metalinių strypų tvora su betoniniais stulpeliais. 2017 m. naujas kaimynas prie pat buvusios J.Vanago-Simonaičio namo oranžerijos pasistatė savo bunkerį primenantį namą, o nuo želdinių išvalytą J.Vanago-Simonaičio namo parterį iki pat pagrindinio fasado apjuosė tvora.

Lietuviškas bauhauzas

Praeidamas pro šį namą (Perkūno al. 32) dažnas kaunietis net nenutuokia, kad tai vienas labai retų Lietuvoje bandymų sukurti kažką panašaus į tuometę Europą užkariavusį vokišką bauhauzą. Projektą 1929 m. sukūrė architektai Algirdas Šalkauskis ir Vladas Švipas, techninę priežiūrą vykdė A.Šalkauskis. Abu mokėsi Vokietijoje, bet tik V.Švipas tapo vieninteliu Bauhauzo mokyklos studentu iš Lietuvos.

Įsipareigojęs, pasak jo, architektūros „turiniui, o ne regimybei“, Kaune jis suprojektavo tik kelis nedidelius gyvenamuosius namus, o visą savo energiją skyrė „modernios gyvensenos projektavimą“ propagavusioms publikacijoms. Tad čia, Perkūno alėjoje, – retas V.Švilpo įnašas į Kauno modernizmo žemėlapį, prisidėjus prie daug ir mielai panašios stilistikos namų projektavusio A.Šalkauskio.

M. Oniščik nuotr.

Projekte galime matyti, kaip turėjo atrodyti visi keturi namo fasadai. Šiandien bent du iš jų sugadinti papildomomis angomis ir laiptais, kurių vieni panaikinti, kiti – pridėti dalijant vienbutį į atskirus butus, o namo renovacija, jo aplinka ir nenusakoma spalva, padengusi originaliai baltas jo sienų plokštumas (buvo suprojektuota ir balta tvora, o šalia namo suplanuoti „sodnas“ ir daržas) – visa tai nebeatpažįstamą daro pirminę namo idėją.

Namo užsakovas – VDU antikos literatūros ir filosofijos profesorius Vladimiras Šilkarskis (1884–1960). Tais pačiais 1929 m. profesorius namą pastatė, bet, pritrūkęs pinigų, neįrengė. Praėjus dešimtmečiui jis vis dar gyveno Juozo Purickio name Vaižganto gatvėje ir tik 1940 m., prieš pasitraukdamas į Vokietiją, spėjo savo name pagyventi.

Grožiai ir pašiūrė

Visai kitokios išraiškos yra Viliaus ir Onos Bruzdeilinų̨ namas (Perkūno al. 17 / Paparčių g. 2). Trys iš keturių jo fasadai stebina savo suapvalintomis, lyg tekančiomis formomis: langai, durys, likusi neįstiklinta veranda – visur matome vienokį ar kitokį apvalumą. Tačiau įdomiausias yra sodo fasadas, kuriame virš laiptinės lango yra dviguba pastogė: apačioje – balkonas, o ant stogo buvo įrengta „aikštelė saulės vonioms“. 1934 m. pastatytą namą, tapusį tikra alėjos puošmena, suprojektavo statybos technikas Kazys Dubauskas.

Namo savininkas latviška pavarde (Vilhelmas Bruzdeilins, 1891–1939), kilęs iš Klaipėdos krašto, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, 1925 m. su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos stipendija baigė Karaliaučiaus universiteto Medicinos fakultetą, tapo gydytoju, sanitarijos pulkininku leitenantu.

Šeima turėjo dukterį Stefaniją Salomėją (jai skirtas kambarys pažymėtas namo plane prie įėjimo). Dviejų aukštų name buvo suplanuoti trys butai: iš alėjos įeinama į pirmame aukšte buvusį savininkų butą, o iš sodo fasado – į laiptinę, vedančią į du butus antrame aukšte. Pastogėje buvo tarnaitės kambarys ir skalbykla.

V.Bruzdeilinas pasistatė ir lentų pašiūrę automobiliui, tiesa, be leidimo. Dėl šios pašiūrės nemalonumų turėjo Statybos skyriaus technikas, kurio kuruojamame rajone nelegalus statinis atsirado jam atostogaujant, o ir grįžęs iš atostogų jis savininkės, kurios vardu buvo statoma, nerado, „nes ji Birštone vasaroja“.

Susipažinkime su Zenono Bačelio namu (Perkūno al. 46). Bačelis (1892 (ar 1891)–1973) buvo J.Vanago-Simonaičio kolega iš Žemės ūkio ministerijos ir anuomet artimiausias kaimynas.

Baigęs Žemėtvarkos institutą Maskvoje, į Lietuvą jis grįžo 1922 m. ir iki pat 1940-ųjų dirbo Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamente; nuo 1927 m. buvo departamento direktorius. 1944 m. su žmona Aleksandra pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė Brazilijoje.

Dviejų aukštų modernistinį namą su laiptinės bokštu ir beveik juostiniais langais 1932 m. suprojektavo taip pat Žemės ūkio ministerijoje dirbęs žymus inžinierius modernistas Jonas Jasiukaitis. Didelis namas buvo skirtas tik dviem butams, sovietiniais metais suskaldytiems.