Kaunietės vaikų rašytojos Salomėjos Pečiulytės knyga "Noriu šuniuko" atsidūrė Pirmojo nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatų sąraše. Autorė neslepia džiaugsmo gavus šį prizą, dalijasi įspūdžiais, naujomis idėjomis ir tikina: rašyti vaikams yra būtina.

– Jūsų knyga "Noriu šuniuko" tapo Pirmojo nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2014 m.) Trečiosios premijos laimėtoja. Papasakokite plačiau apie šį konkursą.

– Fondo "Švieskime vaikus", kurį 2013-aisiais įsteigė Ramūnas Karbauskis ir Andrius Mamontovas, pagrindinė idėja – skatinti žmones rašyti vaikams, kad knyga galėtų pasiekti kiekvieną vaiką, kiekvieną jaunąjį skaitytoją. Fondo tikslas – leisti knygeles vaikams ir jas dovanoti įvairiausioms bibliotekoms, mokykloms ir t.t. Kai sužinojau, kad mano knyga laimėjo, supratau, kad einu teisingu keliu. Tai privertė neapleisti rašymo ir kurti toliau. Žinoma, ir be laimėjimo būčiau rašiusi, tačiau šiuo metu yra paskata dar labiau stengtis.

– Kaip kilo knygutės "Noriu šuniuko" idėja?

– Iš gyvenimo. Mano sūnus iš tiesų labai norėjo šuniuko. Lygiai taip pat kaip knygoje, toje vietoje, kur herojė mažoji Elzytė yra apsirengusi dalmatino kostiumu, tokį patį kostiumą aš buvau pasiuvusi savo sūnui. Ir sūnaus noras turėti šuniuką vis stiprėjo. Iliustratorė Ieva Juknytė puikiai pagavo mums nutikusią realybę. Kai buvome Amerikoje, pasigaminome šuniuką – pasirišome iš jūros išplautą medžio gabalą ir vaikščiojome su juo kaip su tikru šuniuku. Tokia pati situacija yra perteikta ir knygoje.

– Knygutė "Noriu šuniuko" yra apie meilę. Apie besąlygišką meilę vaikams. Visa knygelės idėja ir buvo iš mūsų gyvenimo. Mano šeimoje buvo lygiai tokia pati situacija su šuneliu, kuri, kaip ir knygelėje, baigėsi laimingai.

– Pirmoji mano knygutė "A dream – sapnas ar vis dėlto svajonė?" irgi gimė iš gyvenimo. Kai gyvenau Londone, gyvenau šalia parko. Ir kažkurią dieną vietiniame laikraštyje perskaičiau, kad to parko upelyje buvo rastas krokodilas. Šį gyvūną kažkas tiesiog augino kaip naminį gyvūnėlį.

Gera knygutė vaikams, tačiau su užslėpta žinute suaugusiesiems – manau, tokios knygos yra tobulos. Tai ir yra mano siekiamybė. Skaito vaikas, bet kartu knygoje yra žinutė ir suaugusiesiems – vaikams knygutes juk skaito tėveliai.

– Kaip sekėsi rašyti knygą?

– Tuo metu, kai rašiau šią knygą, gyvenau Londone. Ir knygą rašiau anglų kalba. Po to knyga išsigrynino iki lietuvių kalbos ir buvo parašyta lietuviškai. Užbaigti knygą padėjo mano kelionė į Italiją, kurioje pamačiau, kad meilė toje šalyje tiesiog sklando ore. Susidarė toks įspūdis, kad italai myli viską, kas juos supa. Ir ten vaikai auga pilni meilės.
Knygoje nėra jokios didaktikos, jokio moralo. Knyga nebūtinai, kaip ir menas, turi kažko mokyti. Tai turi sukelti emocijas, galbūt priversti susimąstyti apie tam tikrus dalykus, kitaip pažiūrėti į situaciją.

– Kaip nutiko, kad tapote rašytoja vaikams? Juk turite įkūrusi anglų kalbos mokymo centrą vaikams. Esate vertėja. Iš kur kilo noras rašyti?

– Dar kai buvau labai jauna, jau norėjau tapti rašytoja. Vaikų rašytoja. Tačiau niekam niekada nesu atskleidusi šio savo noro ir vis jį nutylėdavau. Giliai širdyje jutau, kad esu rašytoja, ir tai mane guosdavo, jeigu nutikdavo kas negero, – juk aš rašytoja! Ir su ta mintimi, kad esu rašytoja, tapo tiesiog būtina imti užrašinėti įvairias istorijas.

Dirbu su mažais vaikais, kurie nori išmokti anglų kalbos. Ir tai mane atvedė iki idėjos parašyti knygą būtent mažiesiems. Jau minėtoji istorija apie krokodilą – sukūriau istoriją apie šį gyvūną, kuris gyvena anglakalbiame pasaulyje ir yra priverstas kalbėti angliškai. Taigi tai ir mokomoji knyga vaikams, padedanti mokytis anglų kalbos. Vaikus sudomina linksmos istorijos, kurios padeda geriau mokytis, imliau įtraukia į mokymosi procesą. Mano knygos tam ir yra skirtos.

– Ar šiuo metu rašote?

– Taip, jau esu pradėjusi rašyti knygą, kuri, skirtingai nei pirmos dvi, yra nesusijusi su tikrais nutikimais ir nuotykiais. Knyga bus apie patį geriausią naminį gyvūną. Kiekvienas šeimos narys nori skirtingo gyvūnėlio. Iškyla problema, kokį gyvūnėlį išsirinkti – ir čia paaiškėja, kad geriausias naminis gyvūnas yra... Sužinosite perskaitę.

– Kaip suradote iliustratorę Ievą Juknytę?

– Istorija iš tiesų buvo įdomi. Mano sūnus mokykloje per kažkurį renginį, kuriame buvo pristatomi įdomūs ir žymūs žmonės, susipažino su dailininke Ieva. Ir drąsiai jos paklausė, ar ji negalėtų iliustruoti knygos, kurią aš rašau. Toks sūnaus poelgis iš tiesų labai nustebino. Po to aš susisiekiau su Ieva, ir bendradarbiavimo rezultatas – puikus.
Knygos dizainas mane taip pat labai nudžiugino. Lietuvoje dauguma vaikiškų knygų yra kietais viršeliais – sunkios, nepatogios skaityti lovoje ar nešiotis kuprinėje. Ši knyga lengvutė, su puikiomis iliustracijomis, kurios puikiai atliepia visą pasakojamą istoriją.

Knyga pasakoja apie mergaitę Elzyte, kuri nori šuniuko. Ji nenori girdėti jokių "ne". Ji spiegia kaip beždžionė ir riaumoja kaip liūtas, ji rėkia kaip papūga ir trimituoja kaip dramblys. Tėtis ir mama nežino, ko griebtis: gal sprukti iš namų, pilnų pavojingų gyvūnų? Laimei, Elzytė nuvargsta ir riaumojantį liūtą pakeičia minkštakailė meškutė, o spiegiančią beždžionę – meili laputė. O tuomet įvyksta stebuklas – mamą ir tėtį užplūsta meilė laukiniams gyvūnams ir namuose bei širdyse atsiranda vietos šuniukui.