Režisierius N. Jasinskas: kad kūryba yra kančia – absoliutus melas

  • Teksto dydis:

Kuo skiriasi rutina nuo ritualo? Kaip teatras gali atverti giluminius žmogaus klodus? Kaip, pasitelkus vaizduotę, kurti vidinius pasaulius? Spektaklio "bowel" premjerą Kauno miesto kameriniame teatre pristatantis jaunas ir drąsus režisierius, Auksinio scenos kryžiaus nominantas Naubertas Jasinskas savo kūryboje nevengia sudėtingų ir ne visada patogių šiuolaikinės tapatybės klausimų.

Naujausiam savo kūriniui "bowel" ieškojęs įkvėpimo ekstravagantiškojo teatro meistro Antonino Artaud kūryboje, žinomų italų klasikų filmuose ir populiariojoje kultūroje, režisierius kvies žiūrovus įgyti analogų neturinčios teatrinės patirties. Pokalbis su N.Jasinsku – apie jo naujausią kūrinį, kūrybinį kelią ir teatrą.

– Spektaklio "bowel" įkvėpėjų sąrašas gausus. Tarp jų – ir garsus prancūzų teatro meistras, "Žiaurumo teatro" judėjimo pradininkas A. Artaud. Kodėl įkvėpė būtent tokia kontroversiškai vertinama asmenybė kaip A. Artaud?

– Teatro mokykloje, iš kurios ateinu, galima išskirti dvi pagrindines kryptis – brechtiškąjį ir Artaud teatrą. Kai tik įstojome su kursiokais į magistrą, iš kurso vadovės sulaukėme klausimo – kokia kryptis yra jūsų? Ir daug kas sakė – B.Brechtas, o aš atsakiau – A. Artaud. Žinoma, yra begalės dalykų, su kuriais nesutinku ar jų tiesiog nesuprantu, tačiau labai susitapatinau su juo kaip asmenybe, su jo aprašomomis būsenomis ir atsidavimu kūrybai. A. Artaud apeliuoja į scenos visumą, kuri per tam tikrą būseną ir formą atrakintų sustabarėjusią, nesamą būtį. Atrodo, dabar teatras išgyvena tapatybės ir turinio krizę, ir tie, kurie nepermąstys šių aspektų, gali nebeišlikti. Tad A. Artaud keliamos kritinio mąstymo idėjos dabar yra labiau aktualios nei bet kada anksčiau.

A. Artaud norėjo būti labai paveikus, kurti tokį teatrą, kuris galėtų palįsti po oda. Lyg kas dantų krapštuku įdurtų į panagę. Taip tikslu ir taip nemalonu, bet turbūt tik per tokią intervenciją galima atverti žmogų pačiam sau. Mano manymu, Lietuvoje daug teatro egzistuoja iš noro tiesiog daryti teatrą, padaryti dar vieną projektą. Nematau tų darbų didelės ambicijos. Man jie tokie, na ir ką? Pažiūrėjau, gražu, gerai vaidina. Na ir ką?

O beje, A. Artaud buvo ir totalus narkomanas, ir šizofrenikas, turėjo labai didelių psichikos problemų. Bet man patinka jo maniakiškumas. Aš pats toks.

– A. Artaud su savo idėjomis ir praktika teatre kvietė grįžti prie ritualų. Kaip manai, kuo šis rituališkumas aktualus šių dienų teatre?

– Ritualas yra būtinybė. Tai teatro ištakos, nes jis atsirado tada, kai vyko ritualai, aukojimai pagoniškiems dievams. Jeigu iš ten viskas kilo, tai rituališkumas ir atsikartojimas yra labai svarbu. Kai kūrėme su Tadu Černiausku ir Gintaru Sodeika darbą "fabrica", labai daug tyrinėjome ritualą.

Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žino.

Kas yra rutina? Kuo ritualas skiriasi nuo rutinos? Kaip ritualas galėtų atrodyti kasdienėje erdvėje, kaip – teatre? Ar tai įdomu, ar nuobodu? Tarkim, žiūrėti į kvėpuojantį žmogų ant scenos. Čia net ne klausimas, ar nuobodu. Viduje pradedi sau kelti vidinius klausimus, kodėl turiu žiūrėti į kvėpuojantį žmogų. Kodėl turiu stebėti kasdienį veiksmą? O atsakymas labai paprastas. Tam, kad iš rutinos šį veiksmą paverstum ritualu. Man tai itin svarbi tema, apie kurią nuolat mąstau. Ir manau, ji iš vienos ar kitos pusės atsispindi ir toliau atsispindės mano darbuose.

– Spektaklio atspirties tašku tapo A. Artaud pirmoji pjesė "Kraujo purslai". Tai pjesė, kuri dar niekada nebuvo interpretuota Lietuvos scenoje. Papasakok, kodėl pasirinkai būtent šią pjesę? Kuo ji tave patraukė?

– Kai pirmą kartą ją perskaičiau, absoliučiai nieko nesupratau. Tačiau, tai mane ir užkabino. Ėmiau galvoti, o kas čia yra? Kodėl aš nieko nesuprantu? Tuomet pradėjau skaityti mokslines analizes, A. Artaud monografiją. Tame leidinyje analizuojami jo laiškai, kurie šiek tiek paaiškina ir analizuoja pjesę. Kai galiausiai pavyko įsigilinti į tuometį  Vakarų Europos dramaturgijos kontekstą, supratau, kad ši pjesė (kaip ir visa A. Artaud kūryba) buvo protestas prieš įsigalėjusį teatrinį kanoną. Tai yra bandymas kurti savitą kalbą, savitą sceninį vyksmą. Šis aspektas mane inspiravo labiausiai.

– "Kraujo pursluose" vaizduojama pasaulio genezė. O kokie virsmai vyks "bowel" spektaklyje? Kokius procesus analizuosi?

– Taip, spektaklio sceninį vyksmą inspiravo A. Artaud genezė. Pjesėje "Kraujo purslai" analizuojama visa ko pradžios ir pabaigos motyvai, o šiame spektaklyje, atvirkščiai, teigiu, kad nėra nei pradžios, nei pabaigos.

Spektaklio naratyvas sukasi aplink šeimą, į kurią ateina svetimšalis vyras, ir niekas nežino, kas jis toks ir iš kur atėjo. Jis įsilieja į šeimą ir ją atidaro kaip dėlionę. Kiekvieno šeimos nario santykis su svetimšaliu atskleidžia kiekvieno jų asmenybę: dekonstruojami užslėpti troškimai, aistros. Spektaklis gimė iš daugybės skirtingų komponentų. Naratyvas buvo inspiruotas Piero Paolo Pasolini filmo "Teorema", o šis minėtas atrakinimo mechanizmas atkeliavo iš A. Artaud.

Daug teatro kūrinių turi tą vaiduoklį – tai, kas įkvepia ir inspiruoja. Ir aš labai sąmoningai tai naudoju. Nesu originalus. Tiesiog man pavyko pamatyti tokius kūrinius, susipažinti su tokiomis stilistikomis ir įvyko galvoje tokios jungtys. O interviu minimos pavardės yra šių jungčių kaltininkai.

– Spektaklyje atvėrus kiekvieną personažą atsiskleidžia užgniaužti jo impulsai ar emocijos. Ar tavo tikslas yra, kad ir žiūrovas, žiūrėdamas spektaklį, savyje tuos pjūvius darytų ir rastų tą patį užgniaužtą jausmą?

– Man atrodo, kad mes, kaip žmonės, iš tiesų žinome, ko norime ir ko mums reikia. Tik gal to nepasakome nei sau, nei kitiems. Nuslepiame, nes tai nepatogu ar gėdinga. Tie norai reikalauja pokyčių, o pokyčiai reikalauja jėgų ir nepatogių sprendimų. Tai kiekvienas žino.

Man italų kino modernistų, tokių kaip P. P. Pasolini, Federico Fellini, filmai visada primena apie šiuos troškimus ir norus bei bandymus juos realizuoti. Ir jie visų labai panašūs – būti mylimam, gerbiamam, susikurti gerovę. Manau, viskas kyla iš meilės, tik vėliau prisideda pinigai, valdžia. Net valdžia yra dėl meilės, dėmesio.

Spektaklio tikslas tikrai nėra kažką konkretaus pažadinti žmoguje. Mano tikslas yra papasakoti istoriją, kurią aš parašiau, kurią mes kartu su aktoriais įgyvendinome. Ši istorija turi savitą naratyvą, savitą kelionę, kurioje rasis daug sąmoningai dėliojamų prasmingų ir beprasmių vaizdų. O kiekvienas žmogus išsineš, ką jis pats nori. Nemanau, kad egzistuoja universalus tikslas. Kažkam kūrinys koreliuos su meile, kitam su valdžia – tai visiškai priklauso nuo individo.

– Spektaklyje naudojama neįprasta aktorių plastika, kuri primena gyvą kompiuterinį žaidimą. Kas tave įkvėpė tokiai kūrybai?

– Neorganiška aktorių plastika inspiruota keleto kūrėjų. Viena jų yra režisierė Susanne Kennedy. Ji dirba su skirtingomis kūno ir balso plastikos galimybėmis teatre. Sunku apie jos kūrybą kalbėti – visiems linkiu kada nors jos spektaklius išvysti gyvai. Esu gavęs Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir buvau išvykęs į Berlyną pažiūrėti, kaip žmogus dirba, ir atlikti praktiką. Mėnesį ten pabuvus iš esmės pasikeitė matymas. Tokio teatro, kokį mačiau Berlyne, pas mus nėra.

– Kaip vieną įkvėpėjų mini filosofą Kristupą Sabolių. Kuo jo mintys tau artimos?

– Kiekvienas mąsto, bet yra žmonių, kurie ne tik mąsto, bet dar ir randa žodžius toms mintims išreikšti. K. Saboliaus mintys, požiūris ir tekstai, kaip jis tai daro, man be proto artimi. Regis, esu pats apie tai mąstęs, tik gal ne taip akademiškai, giliai. Spektaklyje naudojamos tam tikros jo mintys apie vaizduotę, jos dvilypiškumą. Labai graži jo mintis, kad vaizduotė – dvilypė: mes turime išorines akis, kuriomis regime pasaulį, ir vidinę akį, kuria galime sukurti tą pasaulį. Vidinę akį, kuri vienų žmonių miega, o kitų yra budri.

Ši mintis padiktavo ir sceninį sprendimą spektaklyje dirbti su menamais daiktais. Scenoje yra tik keletas objektų, kurie tikri, o visa kita yra menama. Tai kvietimas permąstyti vaizduotės ir suvokimo aspektus. Čia vienas pavyzdžių, kaip filosofija gali virsti praktika.

– Koks yra tavo kūrybinis procesas? Kas palaiko tavo kūrybinę ugnį viduje, skatina nesustoti ir kurti?

– Aš tiksliai nežinau, koks yra ar bus mano kūrybinis procesas. Turiu minčių, kviečiu žmones, buriu kūrybinę komandą. Viskas vyksta bendradarbiavimo principu. Kūrybinis procesas man yra kūrimas pagal poreikį. Organiškas procesas. Tarkim, nusprendžiame, kad reikės kostiumų dailininko. Tuomet ir atsiranda tas žmogus bei sprendimo įgyvendinimo būdas. Žinoma, tokiame procese labai daug nežinomybės. Sau vis bandai priminti, kad viskas bus gerai. Žinai (ar bandai įtikinti save), kad atsiras, jei ne dabar, tai gal po savaitės. O jei neatsiras, tai gal ir nereikėjo. Vadinasi, visi bus nuogi (juokiasi).

– Yra sakančių, kad kūryba – vidinis egzorcizmas. O tau ar kūryba yra malonumas?

– Aišku, kad malonumas. Jei būtų kančia, manęs čia nebūtų. Kad kūryba yra kančia – absoliutus melas, niekada netikėkite, kai taip sako. Taip, kurti sudėtinga, kartais negali užmigti dėl nuolatinės minčių kaitos. Tačiau tai nėra kažkuo išskirtinė patirtis. Bet kas gali lygiai taip pat neužmigti, pavyzdžiui, investuotojas. Tad kokia čia kančia? Juk niekas manęs su grandine neverčia eiti ir kurti. Aš tai darau, nes noriu. Niekas nesako, kad turi būti lengva ar neturi jausti nuovargio, bet jeigu jauti kančią, tai tiesiog ne ten esi.


Kas? Spektaklis "bowel".

Kur? Kauno miesto kameriniame teatre.

Kada? Birželio 16 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

bbd

bbd portretas
gal jau uzteks reklamuot tas mazumas
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių