Komiškosios operos klasika ir mūsų dienų Figaras

Kitoks W. A. Mozartas

Teatralų šventės – kovo 27-osios – vakarą teatro prieigos viliojo žiūrovus į premjerą ne tik raudonu kilimu, taip ir kviečiančiu įsiamžinti asmenuke teatro fasado fone, bet ir lengvai remiksuota operos uvertiūros muzika, kuri jau iš tolo pranašavo, kad čia viskas vyks galbūt ne visai taip, kaip W. A. Mozartas sukūrė pagal Lorenzo de Ponte libretą, besiremiantį prancūzų dramaturgo Pierre-Augustino de Beaumarchais komedijos siužetu.

Panašu, kad W. A. Mozartas pastaraisiais metais įsitvirtina KVMT repertuare ir kaip pašėlęs personažas, savo gyvenimo dramą atskleidęs miuzikle „Mozart!“, ir kaip komiškosios operos kūrėjas, pristatydamas scenoje tik vienos – tačiau kokios! – tiesiog beprotiškos herojų gyvenimo dienos peripetijas.

Kas nežino apsukraus Figaro, literatūrinio herojaus, sugalvoto pagal commedia dell’arte prototipą ir iš P.-A. de Beaumarchais trilogijos paleistą į sceninį gyvenimą Gioachino Rossini, atgijusio W. A. Mozarto operose ir kitų kūrėjų darbuose? Turbūt nerastume operomanų, nemačiusių operos „Figaro vedybos“, ir mažai surastume teatrų scenų, kuriose ši opera nebūtų skambėjusi. KVMT ji taip pat buvo statoma ne vieną kartą. Todėl šios premjeros žiūrovai, manau, į teatrą ėjo jau su turimais išankstiniais vaizdiniais.

Galima įsivaizduoti jų nuostabą pakilus uždangai ir išvydus scenoje betono maišyklę bei juodai apsirėdžiusius vyrukus, su kuriais Figaras skaičiuoja ne kambario matmenis šeiminei lovai, o mafijos sėbrams dalijamas banknotų pakuotes.

M. Aleksos nuotr.

Mobilumo kodai

„O tempora, o mores!“ – tartų Ciceronas savo žymiąją frazę, nuskambėjusią suvokus savo laikmečio visuomenės vertybių ir moralės nuosmukį. Panašiai apie vertybių nuosmukį galėtume ištarti ir mes, apsidairę aplinkui savojoje erdvėje.

Panašiai, reaguojant į aktualijas, buvo kuriami ir literatūrinio Figaro aplinkos siužetai – laikmetį atitinkantys gyvenimiški personažai, atstovaujantys tipiškiems socialiniams sluoksniams ir jų sankirtoms, atskleidžiantys tuometes bendravimo problemas su ryškėjančiu pasipriešinimu stipresniojo galioms. To laikmečio atspindžiai šiuolaikinėse scenose, kad ir kokia graži būtų juos lydinti muzika, nebūtinai sujaudins dabartinį žiūrovą.

Todėl šiais laikais operų statytojai vis dažniau išeina už turinyje fiksuoto laikmečio ir geografijos ribų, perkeldami siužetus į dabartines erdves, priartindami juos vienu kitu šimtmečiu arčiau mūsų dienų jaunosios kartos, kad tik pritrauktų viskuo pertekusį ir nuo tradicijų tolstantį šiuolaikinį Homo deus, užmegztų su juo ryšį, sudomintų ir pažadintų jusles netikėtais sprendimais ir transformacijomis.

Taip modernizuojant kūrinių turinius stipriai rizikuojama paklysti technologijų ir galimybių pinklėse, po išorinėmis priemonėmis prarandant kūrinio vidinę esmę ir iškreipiant veikėjų charakteristikas. Jau priprantame ir nesistebime, kad Georgo Friedricho Händelio sukurtas Julijus Cezaris vilki dalykinį kostiumą, Giuseppe Verdi Violeta kenčia šalia minimalistinės scenos erdvėje dominuojančio didžiulio laikrodžio, Rigoletas iš XVI a. dvaro persikelia į Las Vegaso kazino ir striptizo klubą, Giacomo Puccini Mimi lanko Bohemos kvartetą kosminiame laive ir t. t.

O Kaune Figaro aplinkos veikėjai iš XVIII a. Sevilijos grafo rūmų teleportuojami į šiuolaikinę Meksiką su paralelinėje ekonomikoje klestinčiais narkotikų karteliais ir žmonių protus bei širdis užvaldžiusiomis emocingosiomis telenovelėmis. Tai nėra netikėtumas – geografinė įvairovė jau tarsi užkoduota: austrų kompozitoriaus operos libretą sukūrė italas, ji atliekama pagal prancūzų dramaturgo kūrinį, veiksmas vyksta Ispanijoje, libretas į lietuvių kalbą verstas iš italų, o atliekama ji Kaune. Verta pagirti statytojų pasirinkimą panaudoti senąjį ir puikų Vlados Mikštaitės vertimą.

Tai kodėl režisierė Viktorija Streiča, mums gyvenant lengvo mobilumo aplinkoje, negalėtų perkelti veiksmo į Meksiką? Ir į šiuos laikus. Tuo labiau kad panašių bandymų perkelti Figarą į argentinietišką atmosferą su telenovelių atspalviu jau buvo ir Rygos operos teatre. O ir siužete minima feodališkoji pirmosios nakties teisė – atgyvena, pudruotus baroko perukus iškedeno dar prancūzų revoliucijos vėjai, didikus ir grafus pakeitė pasaulio lyderiai ir politikai, požiūriai į partnerystę ir santuoką taip pat pasikeitę. Nesikeičia tik meilė su visais savo atspalviais, pavydas, apgavystės, socialinė ir lyčių nelygybė, gálios panaudojimas prieš silpnesnį, įskaitant ir #MeToo reiškinį – įvairios dorybės ir ydos – tiek čia, tiek ir už jūrų marių.

Nors yra rizikos pasiklysti transformacijų kryžkelėse, ši ryškiai modifikuota, tačiau stilistiškai vieninga operos turinio režisūrinė koncepcija meksikietiška linkme pasiteisino, praturtinusi veikėjų charakteristikas naujomis spalvomis, o veiksmo aplinką pripildžiusi nesunkiai atpažįstamų pasirinktosios aplinkos vaizdinių ir komunikavimo detalių su viską vienijančiu žaismingu humoru ir saikingu šaržu.

Įvaizdžių darna

Šią kūrybinių sprendimų kryptį perėmė ir kiti pastatymo komandos dalyviai.

Kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė nėrė į sodrių meksikietiškų spalvų sūkurį – tiksliai neatkartojant tautinio kostiumo, personažai aprengti gėlėmis siuvinėtais ir margaspalvėmis skiautėmis aplikuotais rūbais. Ypač žaismingai atrodo žiedais nuo galvos iki kojų „nusagstyti“ vyrai. Gal tik grafui Almavivai pašykštėta spalvų – būtų nesolidu mafijos bosui puikuotis gėlėtu kostiumu.

Moterų drabužiai, kaip ir dera, išsiskiria ne tik spalvomis, bet ir formomis, lyg siekdami pūstomis rankovėmis ir klostėmis privilioti kuo daugiau dėmesio iš jų savininkes supančios erdvės.

Na, ir atskirai – Kerubinas, operoje tradiciškai dainuojamas mecosoprano, dar nepriaugęs iki tikrų vyrų nei amžiumi, nei stoto solidumu. Tačiau su kokia išmone ir fantazija gimsta šio personažo išvaizda! Dirbtiniai ūsai ir grimas, kūno formų šaržavimas taip meistriškai paslepia jį įkūnijančią solistę, kad sunku ją atpažinti.

Žavesys ne tik akims – Gabrielės Kuzmickaitės ir Ivetos Kalkauskaitės kuriamas subtiliai šaržuotas Kerubinas prikausto dėmesį ir nusipelno žiūrovų simpatijų tiek už taikliai paaugliškais bruožais charakterizuotą įsimylėjėlį, tiek už emocingą ir sklandų vokalą.

Mafijos boso – Almavivos – parankiniai taip pat paslėpti po tamsiais akiniais ir juodais kostiumais, tačiau suvienodintais judesiais kuria ne individualią, bet bendrą – kolektyvinę – charakteristiką. Jie labiau primena meksikietiškąjį turinį papildančią dekoraciją.

Pagrindinis veikėjų kvartetas – Figaras su sužadėtine Siuzana ir grafas Almaviva su grafiene Rozina – be jokių paslapčių, atviri ir ryškūs dinamiškais vaidmenimis bei vokalo charakteristikomis.

Deja, premjeriniuose spektakliuose pavyko pamatyti ne visus vaidmenų atlikėjus, todėl ir čia jie liks neaptarti.

M. Aleksos nuotr.

Vaidmenų spalvos

Ši komiška opera, kurioje vokalo raiška praturtinta humoru, tarsi nuolaidžiaudama įprastai operinio dainavimo tradicijai, yra patogi KVMT solistams, dažniau kuriantiems kitokios – operečių, miuziklų – stilistikos vokalą. Šia raiškos lankstumo galimybe pasinaudojama su dideliu pasimėgavimu. Išraiškingai išdainuojami, turtingi tembrinių atspalvių rečitatyvai priartėja prie melodingo kalbėjimo.

Abu Figarai – Andrius Apšega ir Regimantas Gabšys – vaidmenis kuria siekdami artistiškumu praturtinti ir arijas, ir daugybę ansamblių. Nors režisūrinis verslaus apsukruolio įtraukimas į meksikietišką kontrabandos kartelį neprieštarauja jo charakteristikai, šis pasirinkimas realizuojamas tik nežymiais inkliuzais – Figaro vaidmuo operoje lieka ištikimas savo tikrajai mocartiškajai prigimčiai – drąsus ir kritiškas bei nuolankumo grafui nerodantis tarnas su realistiškais meilės ir pavydo jausmais.

Siuzanos vaidmeniui W. A. Mozartas skyrė daugiausia dėmesio ne tik arijomis, bet ir ansamblių gausa, todėl ją kuriančiai Ingridai Kažemėkaitei tenka dalyvauti įvairiose painiose situacijose vos ne su visais operos veikėjais, prie kiekvieno prisitaikant tiek charakteringa vaidyba, tiek ir raiškiu bei gaiviu vokalu. Režisūriniai pirotechniniai sprendimai (juk mafijos bosas grafas yra įvaldęs ir sprogdinimų priemones) sukuria Siuzanai dar ir netikėtų pavojų. Laimei, viskas baigiasi žiūrovų juoku.

Antroji operos sutuoktinių pora – grafas ir grafienė Almavivos. Grafas Almaviva (Laimonas Pautienius ir Raimondas Baranauskas) savo mafijoziška išvaizda tarp visų veikėjų labiausiai nutolęs nuo savo pirmtako iš P.-A. de Beaumarchais komedijos. Galbūt toks charakterio dvilypumas šiek tiek kausto ir pačius atlikėjus. Meksikietiškas Almaviva menkai gerbiamas aplinkinių. Nors ir įkūnija jėgos pasaulio atstovą, pabaigoje jis sulaukia išskirtinės bausmės – pasitelkiant Meksikos kultūros paveldo Mirusiųjų dienos (el Día de los Muertos) tradiciją, Federalinio tyrimų biuro pareigūnų palydimas į simbolinį Mirusiųjų pasaulį, kurio vartai primena kaukolę – garsiąją Katrinos kalaverą.

Grafienei Rozinai W. A. Mozartas taip pat nesuteikia muzikinės viršenybės prieš tarnus – Figarą ir Siuzaną. Tačiau Gabrielės Bukinės išskirtinė vokalinė interpretacija ir kilmingumu pažymėta vaidyba išryškina santuoka nusivylusios, bet nesugniuždytos ponios personažą, paliekantį įsimintiną įspūdį. Nuo jos siekia neatsilikti ir Ieva Goleckytė, panašiai kurianti savąją Roziną.

Kiekvienas – savaip ryškus

Trečioji, komiškoji, pora – Marcelina ir Bartolas, kadaise praradę savo kūdikį, kuris, kaip netrukus paaiškėja, yra ne kas kitas, o pats Figaras. Lyg painiavos būtų per maža, motina, neatpažįstanti savo vaiko, nusižiūrėjo Figarą į partnerius. Tikrai telenovelės verta siužeto linija.

Būna, kad antraeilis ar net trečiaeilis vaidmuo dėl didelio artistiškumo ir taiklių sprendimų tampa vienu įsimintiniausių. Ryškus Marcelinos charakteris Gitanos Pečkytės kuriamas ne tik vaidyba, bet labiau – vokalinėmis intonacijomis, ypač išryškėjančiomis rečitatyvuose. Prisiminus jos kurtus ir apdovanojimais pažymėtus dramatiškus Ledi Makbet ir Abigailės vaidmenis atrodė, kad Marcelina – neįmanomas kraštutinumas. Tačiau... Viskas įmanoma turint talentą. Energingosios Marcelinos partnerio Bartolo (Žygimantas Galinis) sąlyginis santūrumas paryškina jų poros humoro spalvų kontrastą, palikdamas ne menkesnį įspūdį.

Šią veikėjų paletę papildo mažesnieji, tačiau nė kiek ne blankesni ir savitomis spalvomis įsiliejantys Bazilijaus (Žanas Voronovas ir Vygantas Bemovas), Antonijaus (Ramūnas Urbietis, Paulius Kaminskas), Barbarinos (Jorė Bartaškaitė, Ieva Vaivadaitė), Don Kurcijaus (Kęstutis Alčauskis ir Povilas Padleckis) vaidmenys. Net ir epizodiškai scenoje pasirodantiems veikėjams pasistengta suteikti šarmingų bruožų tiek jiems K. Daujotaitės kurtais kostiumais, tiek ir šaržuotu grimu.

Daugiaprasmiai simboliai

Lengvas humoras pulsuoja ir iš veikėjų aprėdų, ir iš scenografijos elementų. Šiais laikais vos ne visuose įvairių teatrų pastatymuose gausiai taikomos vaizdo instaliacijos šiame pastatyme tapo savotiška saikingumo vertybe (vaizdo projekcijų autorius – Titas Jurjonas). Todėl Artūro Šimonio scenografijoje ir scenos fone atsisakoma įprastai su Meksika siejamo vešlios atogrąžų augmenijos vaizdinio. Vietoj jo matome tolumoje skendinčias smėlio kopas ir virš jų besiplaikstančias drobes, tarsi bures, sklendžiančias per geografines platumas ir laikmečius. Šalia – putlių angeliukų užuominos, primenančios ir apie kupidoniškas meilės strėles, ir apie rokoko stilistikos atgarsius W. A. Mozarto muzikoje. Kiti vaizduojami elementai taip pat sužadina šypsenas ir mintis, siekiančias (arba ne) atsekti tų vaizdinių prasmes.

Scenoje – erdves transformuojančios stumdomos ir paskirtį keičiančios beveidės, bespalvės širmos, galinčios tapti ir siena, ir durimis, ir balkono langu ar parko labirintu, neprisirišant nei prie epochų, nei prie konkrečios aplinkos, dėmesį telkiant ne į vyksmo išorines detales, bet į patį vyksmą. Prie dekoratyvinių sprendimų galima priskirti ir vyksmą nuolat pertraukiančius sustingusius stopkadrus, kuriuose veikėjai kolektyviai pozuoja galbūt mafijos dvaro albumui, o gal atiduoda duoklę asmenukių ir grupinukių madai.

Operos vyksmas – tai ne tik arijomis išsiliejantys monologai, dinamiški duetai, tercetai ir gausesni ansambliai, bet ir užjūrius primenantys šokiai su lambados ar kitais charakteringais judesiais, parinkti choreografo Dainiaus Bervingio.

Į veiksmo dinamiką įsipina šviesų ir šešėlių kaita, valdoma šviesos dailininkės Monikos Šerstabojevaitės, – nuo feodališko dvaro ar mafijos boso rūmų ryškio iki paslaptis parke slepiančių šešėlių.

Pagal „Figaro vedybų“ tradicijas užaugusiam ir jų išpuoselėtam žiūrovui gali būti sunku atitrūkti nuo Sevilijos grafo rūmų aplinkos ir persikelti į narkomafijos ir meksikietiškų serialų stilistikos apsuptį. Kaip ir nemačiusiems meksikietiškų serialų – suprasti juose vaizduojamo gyvenimo štampus, gausiai atsikartojančius šiame margaspalviame pastatyme išraiškingais rankų ženklais ir mostais ar Meksikoje klestintį religingumą patvirtinančiomis žegnonėmis.

Vis dėlto nuo P.-A. de Beaumarchais komedijos turinio vingių ir Figaro biografijos ne taip daug ir nutolstama – kadaise pagrobtas bajoriškos kilmės kūdikis, dabar tarnaujantis ponui, netikėtai atsirandantys tėvas su motina. Vien šių siužeto posūkių pakanka gimti minčiai, kad „muiluoti“ sentimentai buvo paklausūs ir prancūzų revoliucijos išvakarėse.

Tačiau kur čia W. A. Mozartas? W. A. Mozartui palikta jokių mafijų ir telenovelių nepaveikta jo muzika, išsiliejanti orkestro meistriškumą atskleidžiančiais pasažų vingiais, darnos reikalaujančiais vokaliniais ansambliais, išraiškingais rečitatyvais ir įsimintinomis arijomis.

Premjeroje spektakliui dirigavusiam pastatymo muzikiniam vadovui ir dirigentui iš Vokietijos Markusui Huberiui nė kiek nenusileido jo asistentas jaunasis dirigentas Mantas Jančiauskas, kuriam buvo patikėtas antrosios „Figaro vedybų“ premjeros pultas. Operą diriguoja ir teatro vyriausiasis dirigentas Jonas Janulevičius.

Batutos meistrų skaitomi W. A. Mozarto operos uvertiūros puslapiai orkestre praskrieja viesulu, melodijų piruetams pranašaujant dinamišką ir sūkuringą veiksmą.

Ką gi, sveiki atvykę į šarmingą aistrų, paklydimų ir netikėtų atradimų, šaržo ir grotesko atspalvių ir W. A. Mozarto muzikos lydymą pasaulį, kuriame karaliauja meilė, visus įtraukianti į beprotiškos dienos įvykių verpetą.