Paprastai terminas „likimas“ reiškia, kad įvykiai žmogaus gyvenime yra iš anksto sudėlioti tam tikra tvarka. Operoje šis terminas vartojamas tada, kai pagrindinio veikėjo gyvenime įvyksta netikėti ir nenumatyti staigūs bei nekontroliuojami pasikeitimai. Pavyzdžiui, Dž. Verdžio opera „Likimo galia“ – keistas ir neįprastas, subtilus bei sudėtingas kūrinys. Opera pasižymi painiu siužetu, neįtikėtinomis situacijomis, herojų poelgiais. Viešpataujantis likimas iš anksto nulemia tragišką herojų baigtį ir nors operos siužete, regis, nebėra nė kibirkštėlės vilties, ji jaučiama kompozitoriaus kruopščiai sudėliotoje muzikoje, kuri kaip visada pulsuoja gyvybe, putoja aistra, akina spalvomis, pavergia nuostabiausiomis melodijomis. Tai ir bandys klausytojui perteikti Kauno miesto simfoninis orkestras.

Antai, Š. Guno operoje „Faustas“ nuo gyvenimo ieškojimų pavargęs pagrindinis veikėjas svarsto apie savižudybę. Mefistofelis jam pažada patenkinti jo pačius ekstravagantiškiausius norus ir slapčiausias svajones, jeigu tik Faustas jam parduos savo sielą. Taip visai netikėtai tarp jų įvyksta susitarimas, kuris nulemia herojaus gyvenimo chaotiškumą ir netikėtą baigtį, kurio pats Faustas jau nebegali kontroliuoti. Soprano R. Vaicekauskaitės atliekama arija iš Š. Guno operos pasakos, kaip sudėtinga atsispirti pagundoms ir kaip likimo galia yra didesnė nei žmogaus pastangos.