Nugalėtojo talentas

Žymių muzikų šeimoje gimęs pianistas L.Geniušas – vienas labiausiai pripažintų lietuvių pianistų. 2015 m. laimėtas sidabro medalis tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse jaunajam menininkui atvėrė prestižinių pasaulio koncertų salių duris.

Pasirodymai nuo Paryžiaus iki Tokijo, nuo Montevidėjaus iki Toronto – L.Geniušas per sezoną sugroja daugiau negu 70 koncertų. "Spindesys ir branda, nugalėtojo talentas ir gili interpretacija", – taip pianisto pasirodymą 2016 m. apibendrino įtakingas Didžiosios Britanijos dienraštis "The Guardian".

L.Geniušas yra koncertavęs su Hamburgo, Duisburgo, BBC Škotijos, Sankt Peterburgo filharmonijos, "Kremerata Baltica", Sankt Peterburgo Marijos teatro ir kitais žymiais simfoniniais orkestrais.

Menininkas žavi klausytojus ne tik įspūdingu virtuoziškumu, bet ir stilingumu, intelektualia ištarme, temperamento, emocijų ir logikos derme. Atlikėjas kritikų liaupsinamas taip: "L.Geniušas groja tarsi tikras nugalėtojas, demonstruodamas brandų gebėjimą pateikti kūrinio architektūrą ir išraišką, netampančią dominuojančiu veiksniu."

Pianisto repertuaras itin platus, aprėpiantis tiek baroko epochą, tiek šiuolaikinius kūrinius, ypatingą vietą jame užima rusų romantikų fortepijoninė kūryba. Pianistas neapsiriboja solisto amplua, bet noriai pasirodo ir kamerinių ansamblių sudėtyse, jam įdomu prikelti iš užmaršties retai atliekamus kūrinius ar imtis naujai sukurtų opusų premjerų. Jau trejus metus L.Geniušas yra vienas iš artistų, atstovaujančių Toronte įkurtam filantropiniam projektui "Looking at the stars", siekiantį populiarinti akademinę muziką kalėjimuose, ligoninėse, globos namuose ir kitose įstaigose, kuriose žmonės neturi galimybės gyvai klausytis koncertų.

Dėl neįprastos struktūros ir ilgos trukmės šis koncertas dažnai tituluojamas "simfonija su fortepijono solo".

Kūrinio istorija

Koncerte Kaune L.Geniušas atliks vokiečių romantiko Johanneso Bramso Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2. J.Bramsas gimė Hamburge, bet didžiąją dalį gyvenimo praleido Austrijos sostinėje Vienoje.

Rašyti muziką J.Bramsas pradėjo gana anksti, tačiau dėmesys į jo kūrybą buvo atkreiptas po koncertinio turo su vengrų smuikininku Edu Remény. Į jo kuriamą muziką tuomet reaguota įvairiai: pirmasis koncertas fortepijonui labai kritikuotas, kitus kūrinius "Naujoji vokiečių mokykla", kuriai priklausė Ferencas Lisztas ir Richardas Wagneris, vadino senamadiškais. Tik 1868 m., po "Vokiškojo requiem" premjeros Brėmene, J.Bramsas buvo plačiai pripažintas kaip kompozitorius.

Antrąjį J.Bramso koncertą fortepijonui nuo pirmojo skiria 22 metai. Kompozitoriaus mokytojui Eduardui Marxsenui dedikuoto kūrinio premjera įvyko 1881-aisiais Budapešte, o solo partiją atliko pats autorius. Koncertas iškart buvo pripažintas ir įvertintas, tad kompozitorius didžiuosiuose Europos miestuose jį atliko daugelį kartų, o nemažai daliai pasirodymų dirigavo legendinis to meto maestro Hansas von Bülowas.

Antrasis J.Bramso koncertas fortepijonui, skirtingai nei daugelis kitų, yra ne trijų, o keturių dalių. Dėl neįprastos struktūros ir ilgos trukmės šis koncertas dažnai tituluojamas "simfonija su fortepijono solo".

Komponavimo kančios

Koncerto pradžioje skambės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamas vienas ankstyvųjų rusų romantinės muzikos kompozitoriaus Piotro Čaikovskio kūrinių – Simfonija Nr. 1, visame pasaulyje dar žinoma pavadinimu "Žiemos svajos".

Apie didžiulio pripažinimo sulaukusią simfoniją vėliau kompozitorius savo laiškuose rašė: "Nors daugeliu aspektų ši simfonija gali pasirodyti nebrandi, visgi ji yra turtingesnė ir geresnė nei nemaža dalis mano brandžiųjų darbų." 1868 m. Maskvoje pirmą kartą atlikta simfonija – pirmasis P.Čaikovskio kūrinys, sukurtas jam atvykus gyventi į šį miestą. Muzikologai tvirtina, kad šis kūrinys ženklina brandžiojo kompozitoriaus kūrybos periodo pradžią.

Apie simfonijos kūrybinį procesą P.Čaikovskio brolis Modestas rašė: "Nė vienas kūrinys nekainavo jam tiek pastangų ir nekėlė tokių kančių." Dirbdamas dieną naktį kompozitorius darėsi vis niūresnis, jautėsi vienišas, kurti nesisekė ir jo nervinė sistema gana greitai pasiekė išsekimo ribą. Galų gale užbaigęs partitūrą P.Čaikovskis ją parodė Sankt Peterburgo muzikams – kompozitoriui Antonui Rubinšteinui ir muzikos teoretikui Nikolajui Zarembai.

Griežti teisėjai kūrinį įvertino skeptiškai, tad kiek įsižeidęs jaunasis kompozitorius redagavo simfoniją. Antrąją redakciją jis vėl pateikė tų pačių kritikų teismui. Ir vėl sulaukė neigiamų atsiliepimų. Bet pianistui ir dirigentui Nikolajui Rubinšteinui partitūra pasirodė įdomi. Netrukus jis viename savo koncertų atliko šios simfonijos "Skerco" dalį, o kiek vėliau – ir visą kūrinį. Dėkingas kompozitorius pirmąją savo simfoniją dedikavo ją į scenos šviesą iškėlusiam dirigentui.

Publika pirmąją P.Čaikovskio simfoniją sutiko šiltai, bet kompozitorius vis tiek buvo nepatenkintas savo darbu ir dar kartą redagavo partitūrą. Būtent trečioji simfonijos redakcija buvo išleista Piotro Jurgensono leidykloje ir iki šiol skamba koncertų scenose. Simfoniją sudaro keturios dalys: "Svajos žiemos keliu", "Niūrus ir ūkanotas kraštas", "Skerco" ir "Finalas".

Koncerte Kaune Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos jo įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Gintaras Rinkevičius.

Kas? Koncertas "Lukas Geniušas skambina Johannesą Bramsą".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Balandžio 17 d. 18 val.