Kultūrinė „Acusto“ misija: aplodismentai prestižiniame renginyje

  • Teksto dydis:

Kauno vokaliniam ansambliui "Acusto" neseniai teko garbė atstovauti Lietuvai XVIII Maskvos velykiniame muzikos festivalyje.

Šiandien nedaug ką nustebinsi sakydamas, kad važiuoji koncertuoti į Barseloną ar Berlyną. Žinią, kad koncertinis kolektyvo maršrutas veda į Rusijos sostinę, palydi nuostaba ir klausimai, kaip pavyko būti pakviestam į kultūros renginių koncentracija garsėjantį miestą.

Apie festivalį, kurio meno vadovas – garsus dirigentas Valerijus Gergijevas, patirtus įspūdžius ir koncertinės kelionės ypatumus kalbamės su ansamblio meno vadovu Kęstučiu Jakeliūnu.

– Kaip gimė idėja apsilankyti Maskvos velykiniame muzikos festivalyje?

– Pernai vasarą, ansambliui "Acusto" dalyvaujant Lietuvos šimtmečio dainų šventės projekte "Dėl žalio ąžuolyno", prasitariau Gražinai Makelienei, vienai iš vokalinių ansamblių koncerto organizatorių, kad norėčiau koncertuoti Maskvoje. Ne veltui sakoma, kad svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi. Gražina nieko nelaukusi susisiekė su Maskvos velykinio muzikos festivalio organizatoriais. Jie susidomėjo mūsų ansambliu, paprašė atsiųsti įrašus. Kiek teko girdėti, juos klausė pats V.Gergijevas. Netrukus gavome oficialų kvietimą dalyvauti XVIII Maskvos velykinio muzikos festivalio chorinės muzikos programoje.

Mes žinojome, kad jūs – geri, bet nesitikėjome, kad esate tokie puikūs.

– Kuo ypatingas šis festivalis?

– Daugiau nei dvi savaites trunkantis festivalis neapsiriboja vien chorine muzika – jis aprėpia net penkias programas: kamerinę, simfoninę, chorinę, varpų ir visus žanrus sujungiančią labdaringą programą. Didžioji dalis festivalio koncertų vyksta Maskvoje ir apylinkėse, bet nemažai jų skamba ir kituose Rusijos miestuose: nuo Voronežo iki Vladivostoko. Festivalis kasmet kviečia geriausius kolektyvus iš visų pasaulio šalių, pristatydamas publikai itin platų muzikinės kultūros spektrą. Lietuvos atstovų šiame festivalyje jau keletą metų nebuvo, tad mums teko garbė po ilgos pertraukos atstovauti savo šalies kultūrai ir manau, kad mums tai puikiai pavyko.

– Kokiose erdvėse teko koncertuoti ansambliui "Acusto"?

– Erdvės buvo labai įvairios ir kiekviena jų – savaip žavi. Žinoma, pats didžiausias malonumas buvo dainuoti Maskvos valstybinės filharmonijos Piotro Čaikovskio koncertų salėje. Didžiulė erdvė, nuostabi akustika, nė kiek nenukenčianti nuo salėje susirinkusios tūkstantinės klausytojų minios. Jau pirmas mūsų kūrinys – Vaclovo Augustino aranžuota lietuvių liaudies daina "Anoj pusėj Dunojėlio" buvo įvertinta šūksniais "bravo", o aplodismentai nenutilo, kol aplink žiūrovų salę išsibarstę ansamblio nariai neužlipo į sceną. Negana to, ansambliui susirinkus scenoje, aplodismentai tik sustiprėjo ir kolektyvui teko nusilenkti jau po pirmojo kūrinio. Net festivalio organizatoriai po koncerto sveikindami klausė: "Ar girdėjote, kaip jums plojo?"

Po ansamblio "Acusto" pasirodymo P.Čaikovskio koncertų salėje žiniasklaidoje pasirodė toks įvertinimas: "Chorinio dainavimo menas, savo šaknimis siekiantis seniausius laikus, yra natūraliausias nacionalinio mentaliteto, tautos kultūrinės kalbos atspindys. Įvairiaspalvė chorinė muzika – religinė, tautinė ir šiuolaikinė – Maskvos velykinio festivalio gala koncerto programoje skambėjo atliekama Prahos filharmonijos vaikų choro, lietuvių vokalinio ansamblio "Acusto", Minsko metropolijos Šventosios Dvasios katedros choro, švedų kamerinio vyrų choro "Svanholm Singers", Bulgarijos moterų choro "Vania Moneva" ir Vengrijos mergaičių choro "Pro Musica". Išskirtinis šių metų chorinės festivalio programos bruožas – įvairių pasaulio šalių kolektyvų pasirodymų originalumas. Gala koncertas tapo tikra aukščiausio profesionalumo chorų ir ansamblių olimpiada, kur visi kolektyvai demonstravo deramą meistriškumą, ryškų individualumą ir savosios tautos atlikimo meno kultūros ypatumus. Vokalinis ansamblis iš Lietuvos "Acusto" tiesiog užbūrė salę stereofoniniais garsiniais efektais, atlikdamas itin sudėtingą lietuvių kompozitoriaus V.Augustino muziką."

– Ar visos koncertų salės ir jose susirinkę klausytojai buvo tokie pat nuostabūs?

– Kiekvieną kartą savaip, bet visi be išimties ansamblio pasirodymai buvo priimti šiltai ir palankiai. Štai, pradedant koncertą ne itin puikios akustikos Georgijaus Plechanovo kongresų centro salėje, vedėjui pasisveikinus su publika, iš salės pasigirdo lietuviškas "labas vakaras". Buvo nuostabu suvokti, kad salėje yra mūsų tautiečių, besidominčių gimtosios šalies kultūra. Ketvirtasis ansamblio pasirodymas vyko vaikų su negalia globos centre. Koncertas buvo itin sunkus emociškai, ne vienam ansamblio nariui, pažvelgus į salėje susirinkusius vaikus gerklėje susikaupdavo ašarų gumulas... Bet vėliau, stebėdami vaikų reakcijas į skambančią lietuvišką (!) muziką, supratome, kad kalbame viena bendra – muzikos garsų kalba, visi taip pat suvokiame jos nešamą šviesą ir gėrį. Mus perspėjo, kad vaikai gali triukšmingai reaguoti į scenoje vykstantį pasirodymą, bet nieko tokio neįvyko. Jie klausėsi, nors ir nesuprasdami lietuvių kalbos, lingavo į taktą, mušė pirštais ritmą, kai kurie net ėmė šokti, o galų gale apdovanojo mus gausiais aplodismentais. Manau, tai geriausias mūsų atliekamos muzikos įvertinimas.

– Kokį įspūdį paliko Maskvos publika?

–  Patį geriausią ir teigiamą įspūdį. Tai jautėsi ne tik koncertų metu, bet ir po jų: žmonės laisvai prieidavo ir bendraudavo su mumis, dėkodami už pasirodymą. Negana to, jie tai darė itin nuoširdžiai, domėjosi lietuvių kompozitoriais, drąsiai reiškė nuomonę, lygindami mus su kitais festivalyje dalyvavusiais kolektyvais. Sulaukėme įdomių klausimų, tokių kaip "Kodėl šiandienos koncerte nedainavote Mikalojaus Konstantino Čiurlionio? Man jo kūryba labai patinka" ar "Kiek metų V.Augustinui?" Viena klausytoja prasitarė, kad, jos nuomone, V.Augustino gebėjimas originalioje liaudies dainos aranžuotėje atskleisti tautiškumo dvasią yra tai, ką rusų tauta jau seniai prarado. Kita lygino mus su prieš keletą dienų čia koncertavusiu profesionaliu kolektyvu – Estijos nacionaliniu vyrų choru. Visų koncertų metu jautėsi iš publikos sklindanti šiluma ir dėmesys. Tai nuostabu, nes didžiąją mūsų repertuaro dalį sudarė būtent lietuvių liaudies dainų aranžuotės. Įdomus pojūtis aplankė pirmojo koncerto metu, giedant Kolomnos miesto cerkvėje. Atliekant rusų sakralinės muzikos kūrinius publika tarsi medituodama lūpomis kartojo maldų žodžius, taip įsitraukdama į bendrą kūrinio dvasią, o po, regis, paprastutės M.K.Čiurlionio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos "Beauštanti aušrelė" pratrūko nesibaigiančiomis ovacijomis. Tai, kad kiekviename iš keturių koncertų jau po pirmojo kūrinio pasigirsdavo "bravo" ir kiti susižavėjimo šūksniai, netildavę po kiekvienos atliktos dainos, o koncertų pabaigoje publika skanduodavo "ačiū", galėčiau pavadinti didžiausia ansamblio sėkme ir įvertinimu.

– Besidalydami įspūdžiais ansamblio nariai minėjo, kad jiems buvo smagu užeiti į muzikos simbolika išpuoštą gatvę, kuria žingsniuoja bronzinė Sergejaus Prokofjevo figūra, pajusti pasakėčių dvasią greta Patriarcho tvenkinių rymančios Ivano Krylovo skulptūros pavėsyje, išgerti puodelį kavos Michailo Bulgakovo bute-muziejuje. Juos stebino spektaklių ir koncertų afišų gausa, gatves drebino tuo metu šurmuliuojantis festivalis "A-capella", džiugu buvo stebėti afišose sumirgančias Lietuvos menininkų, tokių kaip Rimas Tuminas, pavardes. Taigi, ar Maskva iš tiesų – kultūros kupinas miestas?

– Tiesą sakant, čia buvome per trumpai, kad spėtume pajusti visą kultūrinį šio miesto alsavimą. Maskva – didžiulis miestas ir kiekvienas jame gali pamatyti tai, ko ieško. Vienas galbūt atkreiptų dėmesį į Raudonosios aikštės link važiuojančią karinę techniką, propagandinius plakatus ar į visur šmėžuojančias Georgijaus juosteles. Kitam gi akį patrauks aiškiai pastebimas P.Čaikovskio kultas, daugybė menininkų skulptūrų, muziejų, jų vardais pavadintų aikščių ar gatvių. Netgi jų aviakompanijos lėktuvai – kiekvienas pavadintas kokio nors menininko vardu. Išties šiame mieste buvo smagu matyti verdantį muzikinį gyvenimą.

– Ar teko patirti sunkumų, ruošiantis šiai kelionei?

– Bene didžiausias sunkumas – kad dėl įtempto darbų grafiko į festivalį negalėjo vykti nemaža dalis nuolatinių ansamblio narių. Teko gerokai pasukti galvą ir pasikviesti į pagalbą keletą dainininkų. Bendromis visų ansamblio narių pastangomis įkalbėjome prisijungti keturis vilniečius ir tris atlikėjus iš Kauno, taip suformuodami penkiolikos asmenų kolektyvą. Pasirinkimas pasiteisino su kaupu. Naujai prisijungę nariai puikiais savo balsais įsiliejo į darnų ansamblio skambesį, o kelionės išbandymai parodė, kad visų penkiolikos Lietuvai atstovavusių ansamblio narių žmogiškosios vertybės yra panašios. Džiaugiuosi mūsų kolektyvu, kuris per itin trumpą laiką parengė išties sudėtingą muzikinę programą ir koncertuose ji skambėjo taip, kaip ją įsivaizduoju: sukauptai, su užsidegimu, muzikaliai ir prasmingai. Viena iš festivalio organizatorių prasitarė: "Mes žinojome, kad jūs – geri, bet nesitikėjome, kad esate tokie puikūs. Jūs nusipelnote dainuoti dar geresnėse salėse, nei dainavote šiemet. Tad kviečiame jus atvykti ir kitais metais." Tiesa, tai kol kas tik žodinis kvietimas, bet netrukus pamatysime, ar šis žodis taps kūnu.

Apie tai, kad ansamblio "Acusto" misija Maskvoje netikėtai tapo ne tik kultūrine, bet ir Lietuvos žmones reprezentuojančia veikla, liudija kolektyvą Maskvoje lydėjusios ir kuravusios spalvingos asmenybės, romanų kalbų žinovės, boksą kultivuojančios poetės, save pristatančios "vertėja iš paukščių į vilkų kalbą" Darjos Stachanovos, ansamblio narių švelniai vadintos Daša, pasisakymas, pasirodęs socialiniuose tinkluose praėjus keletui dienų po "Acusto" išvykimo namo: "Manau, niekam ne paslaptis, kad esu visiška intravertė, vengianti naujų žmonių, o tariant paprasčiau – žmonių apskritai. Išimtis – labai siauras mano pažįstamų ratas, susiformavęs per daugelį metų. Bet kam būtų kuriamos taisyklės, jeigu jos neturėtų išimčių? Tai štai – vienas iš nuostabiausių atradimų: ką tik man teko praleisti penkias dienas su lietuvių ansambliu "Acusto". Pirmosiomis dienomis galvojau: "Tai tiesiog darbas, nieko asmeniško." Maniau, tuo viskas ir baigsis, bet antrą ar trečią dieną suvokiau, kad pirmą kartą po ilgo laiko jaučiuosi esanti dalimi kažkokios teisingos ir gražios visumos. Negana to – jaučiuosi organiška šios visumos dalimi, jaučiuosi esanti tarp draugų. Tai istorija apie nieką daugeliui, bet apie viską – man pačiai, istorija, aukštyn kojomis apvertusi mano cinišką (atgailauju) nuomonę apie Baltijos šalis, žmones ir sienas. Mylimi mano lietuviai, jūs, kiekvienas savaip, nuostabūs. Ačiū jums už šias stebuklingas maskvietiškas atostogas. Ilgiuosi."


Šiame straipsnyje: AcustoansamblisKauno ansamblis

NAUJAUSI KOMENTARAI

Vida

Vida portretas
Sveikinu „Acusto“, Jūs šaunuoliai! Kada ir kur ketinate Kaune koncertuoti?
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių