Kūnas – poezija, ne transporto priemonė

Žingsnis į nežinomybę

Konceptualiais savo šokio trupės „Nuepiko“ spektakliais šio meno gerbėjus nudžiuginantis Auksinio scenos kryžiaus laureatas kaunietis M. Pinigis šįkart pasirodo nauju amplua. Kartu su A. C. Bibiano jis – Juozo Miltinio dramos teatre sukurto spektaklio choreografas ir režisierius.

Prieš dvejus metus jis sulaukė gimtojo Panevėžio teatro meno vadovo Aleksandro Špilevojaus pasiūlymo ir jį priėmė, nors naujas projektas grėsė tapti nemenku iššūkiu. Su dramos aktoriais nemažai dirbęs menininkas turėjo asistento ar judesio koordinatoriaus patirties.

Be to, skirtingai, nei įprasta dramos teatro režisieriams, M. Pinigis sako turėjęs ne išankstinę spektaklio idėją, o tik abstrakčių svarstymų. „Buvo sudėtinga iš anksto žinoti konceptą, nes šokis skiriasi nuo kitų teatro žanrų, čia pagrindinis aspektas yra kūnas ir gebėjimas jį valdyti. Šiuo konkrečiu atveju nežinojau aktorių fizinių galimybių, tik palaipsniui išryškėjo kiekvieno asmenybė – kas stipresnis vienoje, o kas kitoje vietoje. Taip procesas formavo spektaklio turinį“, – kūrybinį procesą prisimena M. Pinigis.

Pasak A. C. Bibiano, M. Piniginiui pristačius būsimo spektaklio idėją ir darbo su aktoriais planus, buvo rengiami visos komandos susirinkimai su kompozitoriumi, scenografu, režisieriaus asistente. „Juk bendradarbiavimas atneša daugiau naudos. Aš visada mėgau dirbti su komanda, nes taip gimsta naujų idėjų, įdomių minčių, o diskusijos ir argumentai praplečia požiūrį. Tokio darbo grožis – atvirumas kitų nuomonei ir pasiūlymams“, – sakė jis.

Pastangos atsipirko. Anot scenos menų kritikės Dovilės Zavedskaitės, choreografai sugebėjo sukurti vienalyčio organizmo jausmą, kurio judėjimo plastika, gestų tęstinumas, iš grupinio šokio gimstantys kafkiški įvaizdžiai privertė be žado sėdėti valandą. „Drįsiu pasakyti: begalinio, begalinio grožio darbas“, – įspūdžiais dalijosi kritikė.

Žodžius pakeitė judesiai

Tai, kad spektaklyje vaidina neprofesionalūs šokėjai, jam suteikia savitumo. A. C. Bibiano pastebėjo, nors darbas su profesionalais paprastesnis, nes jiems nesvetima technika, neprofesionalams kūno judesiai nėra tapę mechaniški, monotoniški, taip išryškėja jų santykis su kūnu, kuris jam esąs svarbesnis nei technika.

A. Gudo nuotr.

„Klaustukų aktorių akyse proceso pradžioje mačiau labai daug, natūralu, kai išbandai naują dalyką, vienu metu ir sunku, ir įdomu. Tačiau patarimai ir komentarai ištrina pirminius neaiškumus. Mes su Adrianu, kaip choreografai, pasiūlome aktoriams kontekstą, tačiau jame jie yra laisvi veikti taip, kaip tik nori, bet tam reikalinga vaizduotė, juk judesys yra forma, estetika, turinys ir intencija. Vis dėlto aktoriams kartais sunku mintis perteikti tik kūnu, juo pasitikėti ir leisti veikti intuicijai, tačiau jiems šis spektaklis suteikia galimybę kūną suvokti ne kaip įrankį, bet kaip instrumentą ir pajusti proceso, o ne tikslo svarbą.

Šiame spektaklyje aktorių uždavinys – panaikinus visus dramos teatro elementus priversti kūną kalbėti. „Tai yra šokio grožis, leidžiantis komunikuoti be žodžių. Kai kuriems atlikėjams tai labai sudėtinga, kai kuriems – organiška, tačiau, vienaip ar kitaip, aktoriai savaime yra įvaldę santykį su kūnu, o tai yra didelė pagalba šokant“, – sakė A. C. Bibiano.

Atvira interpretacijai

Šokio spektaklis „Kūnai“ nesiremia pjese, čia nėra dramaturginės linijos, ja tampa idėja: kūniška komunikacija yra nepakeičiama. Ši mintis kelia klausimą, kaip pažadinti kūnus, kaip juos vėl įgalinti kalbėti? Teatro scenoje aktoriai mintis dažniausiai perteikia žodžiais.

Šį kartą atlikėjai susigrąžina užmirštą judesio kalbą. Dešimt skirtingų kartų aktorių pasineria į apmąstymus apie bendrą energiją ir pokyčius, kurie vyksta komunikuojant.

Spektaklio kūrėjai ragina atsikratyti išankstinių nuostatų ir dirbtinių barjerų.

Šokis nėra vien jauno žmogaus atributas, jis nesibaigia ties tam tikra amžiaus riba ir tuo labiau nėra skirtas tik profesionalams. Stebint spektaklį, nereikia perkrauti galvos reikšmių paieškomis, bijoti nesuprasti.

„Bet kokio stiliaus ar žanro spektaklyje ne visada būtina veiksmus pateisinti logiškai, juk mūsų kasdienybėje neracionalumo yra daugiau nei racionalumo, – sako M. Pinigis. –  Pažvelgę į savo mintis neatrastume tolygaus linijinio mąstymo, tad ir „Kūnai“ susideda iš įvaizdžiais paremtų scenų, atvirų stebėtojo interpretacijai. Šokėjai pateikia nuorodas, o ne konkrečias situacijas ir sprendimo variantus.“

Anot M. Pinigio, šokio spektakliai gali pasiūlyti kitokį žvilgsnį į pasaulį. „Dažnas žmogus aplinką yra linkęs įvardyti tiksliai, suteikti pavadinimus, tačiau dėl to asmuo pasidaro tarsi supaprastinta trupmena, tik mažesnė savo versija. Taip atimamas gebėjimas fiziškai, intuityviai pajusti aplinką. Vis dėlto paprastai žmogus bando analizuoti metaforas, simbolius, kūniški, kompoziciniai aspektai tai sufleruoja, kūnas savaime yra poezija, o šokis primena dailę“, – anot menininko, šis spektaklis yra galimybė išlaisvinti ir prisiminti: kūnas – ne transporto priemonė, leidžianti keliauti iš taško A į tašką B.

Kūnas, kurio niekas negalime pasirinkti, anot A. C. Bibiano, kuria mūsų identitetą. „Dažnai žmonės smerkia vieni kitus dėl kūniškų savybių, o tai sukelia didelį diskomfortą ir neleidžia skleistis asmenybei. Dėl to labai svarbu jausti taiką tiek su savo, tiek su kito fiziškumu, tik taip kūnas galės pradėti kalbėti ir komunikuoti", – sako menininkas.

Spektaklis primena: kūnas yra būsenų susitikimo erdvė, kuri jungia kelionės pradžią, vyksmą ir pabaigą. „Būtent tai ir bandome perteikti scenoje, kaip iš vieno atskaitos taško pereiti į kitą, suvokiant kūną kaip slenkstį, kurį peržengęs žmogus pasikeičia“, – sako A. C. Bibiano.

Kas? Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Kūnai“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? Sausio 26 d. 18 val.