– Parodoje „Drugelio efektas“ pristatomas jūsų daugiau nei dešimties metų darbas. Tai pirmoji tokio mastelio paroda, skirta šiuolaikinio mados dizainerio kūrybai. Ar ji buvo proga ir pačiai peržiūrėti, ką esate nuveikusi?

– Iš tikrųjų – taip, labai gera proga. Taip ir atsitiko. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno pasiūlymas surengti parodą Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus erdvėje man buvo labai malonus ir labai netikėtas. Pasijutau įvertinta, nes supratau, kad tikrai turiu ką parodyti. Taip pat malonu būti pirmąja Lietuvos dizainere, kuriai Taikomosios dailės muziejus pasiūlė surengti tokią didelę, galima sakyti, retrospektyvinę kūrybos parodą, nes ekspozicijoje lankytojai gali išvysti išsaugotus modelius nuo mano bakalauro studijų iki paskutiniais metais pristatytų kolekcijų.

Atrinkti eksponatus parodai turėjau ne tiek ir daug laiko – rugsėjo pabaigoje sulaukiau skambučio ir pradėjau galvoti, ką galėčiau. Laimė, visas savo kolekcijas esu išsaugojusi, nes kažkokia nuojauta visada buvo, kad galbūt man dar jų prireiks. Ir štai – puiki proga visa tai dar kartą parodyti. Su parodos kuratore Jurgita Ludavičiene, architekte Monika Zemlickaite dėliojome, atrinkinėjome eksponatus. Jų ten yra beveik iš visų mano kolekcijų, tik ne visos kolekcijos pilnos. Stengėmės parinkti labiausiai kiekvienos kolekcijos idėją atspindinčius modelius, o charakteringiausius, konceptualiausius pateikti ekspozicijoje. Yra ir šiek tiek kostiumų iš spektaklių, taigi tai puiki proga juos pamatyti tiems, kurie galbūt nematė ant scenos. Norėjosi, kad paroda būtų vizuali ir ją būtų įdomu žiūrėti žmogui, kuris nebūtinai gilinasi į mados tendencijas, ir vertinti drabužį kaip meno kūrinį. Taigi atrinkome efektingiausius, ir aš esu patenkinta rezultatu.

Įkvėpimas: A. Kuzmickaitė kurdama linkusi pasitikėti savo nuojauta. „Ir beveik visada tai pasiteisina“, – sako viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų. A. Kuzmickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal sykiu įvertinote, kaip keitėsi jūsų kūryba?

– Prieš keletą metų apsigyniau menotyros disertaciją, kurioje rėmiausi savo kūryba, taigi aš nuolatos esu savo kūrybos kontekste. Aplinkybės  daro įtaką tam, ką aš kuriu ir kaip kuriu. Tad natūralu, kad pirmos kolekcijos – studijų laikais ir po studijų, skirtos labiau konkursams. Jos buvo konceptualesnės, skirtos idėjai, mažiau orientuotasi į komercinę pusę, labiau stengtasi dirbti su forma. Tiesiog iš tikrųjų dariau tai, ką norėjau. O ilgainiui, kai jau ilgiau dirbau šitame mados dizaino lauke, yra susiformavęs tam tikras santykis su klientais, norėjosi žmonėms pasiūlyti drabužių, kuriuos jie galėtų dėvėti kasdien, galbūt šiek tiek pakito ir pats braižas, atsirado drugelis. Tad aš pati nuolatos analizuoju, mėgstu stebėti ir bendresnius mados dizaino procesus savo kūryboje.

Juk ne visi vertina drabužį pagal idėją – dažnai žmonėms norisi tiesiog grožio.

– Drugelio motyvas pasikartoja kiekvienoje jūsų kolekcijoje. O kaip jis apskirtai gimė?

– Drugelio motyvas atsirado maždaug 2009 metais. Tuo metu mano kūryboje buvo įvairių aplinkoje pasitaikančių elementų ir simbolių. Tiesiog drugelis sulaukė daugiausia pasisekimo ir gerbėjų. Po kolekcijos, kurioje buvo ir daugiau įvairių simbolių, pristatymo labai daug moterų kreipėsi dėl tų modelių, kurie buvo būtent su drugeliu. Tada ir pamačiau jo potencialą.

Drugelį buvo galima kiekvieną kartą naujai interpretuoti, ir vis tiek efektas nesumažėdavo. Man ir pačiai tai buvo įdomu, o žmonėms – tikriausiai tiesiog gražu. Juk ne visi vertina drabužį pagal idėją – dažnai žmonėms norisi tiesiog grožio. Todėl aš ir pasirinkau toliau dirbti su drugeliu, nes man atrodė ir atrodo, kad sėkmingas prekės ženklas turi būti atpažįstamas. Drugelis man leidžia būti atpažįstamai. Ir aš to siekiu sąmoningai, tad jeigu kas nors sako: „Ai, tai čia vėl bus su drugeliais“, man tai yra kaip komplimentas. Vadinasi, mano tikslas yra pasiektas, aš sukūriau aiškų identifikavimo ženklą.

O kai kūriau tą pirmąją kolekciją, kurioje buvo drugelis, tai, kaip ir minėjau, man buvo įdomu dirbti su forma, įvairiais objektais. Ir parodoje galima pamatyti, kad dauguma drabužių yra kaip skulptūros, juos įdomu apžiūrinėti iš visų pusių, o ne tik iš priekio ir nugaros, kaip, tarkim, dažnai būna piešiami mados eskizai. Aš ieškojau tokio simbolio, kurį galėčiau panaudoti kaip aplikaciją, bet kuris galėtų būti ir plokščias, ir trimatis. Ir taip beieškodama apsistojau prie drugelio, nes jam būdinga ir dvimatė būsena, ramybės, ir plazdėjimo – trimatiškumo. Man jis dėl to pasirodė labai įdomus ir aš nutariau jį panaudoti kaip aplikaciją. Dabar drugelis yra tas elementas, kuris padeda pritraukti dėmesį.

Išskirtinumas: drabužių kūrėja ir kostiumų dailininkė neretai tituluojama drugelių karaliene, mat jos pagrindiniu simboliu tapęs drugelis. A. Kuzmickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– O jums pačiai ką reiškia drugelis?

– Man drugelis nuo vaikystės atneša džiaugsmą. Visada norisi į jį atkreipti dėmesį ir jis pradžiugina. Drugelis man kelia labai teigiamas emocijas ir aš manau, kad tai yra drugelio stiprybė – jis yra labai pozityvus. Man atrodo, nėra žmogaus, kuriam nepatiktų drugelis.

– Kaip gimsta drabužių idėjos? Kiek tai remiasi jūsų patirtimi? Pavyzdžiui, jums pačiai kažkoks drabužis nepatogus, nedailus – ir sugalvojate jį padaryti patogesnį, gražesnį. Iš gyvenimo tai ateina?

– Taip, tai ateina iš gyvenimo, iš patirties. Aš linkusi pasitikėti savo nuojauta ir beveik visada tai pasiteisina – kas man pačiai iš tikrųjų patinka, tai patinka ir klientėms. Kūrėjas pats pirmas turi įvertinti savo kūrinį. Jeigu jis tau atrodo pakankamai geras ir funkcionalus, tai labai didelė tikimybė, kad ir kitiems žmonėms taip atrodys. Tad visada stengiuosi įsiklausyti į save – ko man norėtųsi, kas man gražu, kas atrodo aktualu šiame laikmetyje, ir stengiuosi tai pritaikyti. Tarkim, paskutinėse kolekcijose buvo vaivorykštės motyvas arba žalia spalva. Dabar jau dirbu prie naujo rašto. Visada įsiklausau į aplinkybes, neretai į savo kasdienybę, kaip buvo ankstesnėse kolekcijose, kuriose naudojau vaiko piešinius. Na, žinoma, ir šiek tiek į mados tendencijas, nors šiaip stengiuosi labai prie jų neprisirišti.

– Paminėjote vaiko priešinius. Man teko skaityti, kad vaiko gimimas pakeitė ne tik jūsų kasdienybę, bet ir jūsų kūrinius. Ar tikrai taip jaučiatės?

– Taip. Gal teisingiau būtų sakyti ne pakeitė, o integravosi į mano kūrybą. Nes vaiko gimimas moters gyvenime yra vienas svarbiausių įvykių: kasdienybė labai pasikeičia, ir tada viskas jau tampa truputį kitaip, negu buvo iki tol. Sakyčiau, tikras gyvenimas atsiveria tau prieš akis. Jeigu tu, pavyzdžiui, buvai pripratusi, kad visada viskas bus labai tvarkinga namuose, kažkokia griežta tvarka ir logika, tai atsiradus vaikui supranti, kad taip nebus ir gal net neverta tam eikvoti energijos ir to siekti. Teko tiesiog išmokti gyventi su tuo linksmumu, žaismingumu chaosėliu. Aš tiesiog stengiausi ne bėgti nuo to, ne depresuoti, ne ieškoti kažkokių būdų, kaip atsiriboti, o tiesiog pasinerti į tai ir tai panaudoti savo kūrybai – praplėsti savo kūrybą ir pasisemti iš to patirties, nes juk ne visi modeliuotojai turi tą prabangą turėti vaikų, tad aš tai panaudoju ir net laikau savo išskirtinumu.

– Jūsų Leonardai jau dešimt metų. Ji nešioja mamos kurtus drabužius?

– Taip. Ji tikrai nešioja ir mėgsta mano drabužius, yra buvusi ir modeliu keliose fotosesijose. Dabar jai drugeliai patinka, bet nežinia, kaip bus tada, kai ateis paauglystė. Man ir pačiai įdomu, kas bus toliau.

Drugelio stiprybė – jis yra labai pozityvus. Man atrodo, nėra žmogaus, kuriam nepatiktų drugelis.

– Esate bendradarbiavusi su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, Oskaro Koršunovo teatru, Valstybiniu Vilniaus mažuoju teatru, Valstybiniu jaunimo teatru, dirbote su Oskaru Koršunovu, Jonu Vaitkumi, Artūru Areima ir kitais režisieriais. Ar Jūsų kuriami teatro kostiumai – tai visai atskiras pasaulis?

– Ne visai, vis tiek tai yra ta pati sritis: drabužiai, medžiagos, konstrukcijos, pasiuvimas, bet, aišku, specifika kita. Ten daug kas priklauso nuo pjesės, nuo režisieriaus, nuo scenografijos. Gal dėl to šis darbas man ir patinka, kad tai yra daugialypis procesas. Tu skaitai pjesę, bendrauji su scenografais, režisieriumi, kompozitoriumi, aktoriais. Tu nesi vienas. Ir rezultatas – tokia truputį kolektyvinė kūryba. Todėl tai ir yra įdomu: kai tu kuri tiesiog kaip dizaineris, pats vienas, viskas priklauso nuo tavęs, o teatre tu jau esi komandos narys, ir tas meninis bendravimas labai įkvepia.

– Kieno žodis būna lemiamas, jei nuomonės dėl kostiumų išsiskiria?

– Režisieriaus, žinoma. Esu linkusi visada rasti kompromisą, nesu iš tų modeliuotojų, kuriai būtinai reikia, kad kažkas apsirengtų kažkokį drabužį, kurį aš sukūriau. Jeigu režisieriui atrodo kitaip, jeigu aktoriui be kažkokios detalės geriau, tai aš sutiksiu, rasiu sprendimą. Tačiau jeigu man atrodo, kad tikrai yra geriau taip, kaip aš sumaniau, tai stengsiuosi įtikinti. Esu už tai, kad rastume visiems priimtiną sprendimą ir kad spektaklis būtų sėkmingas. Būtų savanaudiška siekti ne bendro rezultato, o tik to, kad mano kurtus kostiumus kažkas pamatytų.

Teatras: kostiumai spektakliams, pasak dizainerės, – kolektyvinis darbas, o svarbiausia jame – galutinio rezultato sėkmė. A. Kuzmickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– O ką jums pačiai labiausiai patinka kurti?

– Man tiesiog patinka kurti, dėl to aš mados pasaulyje ir esu. Dėl to aš galiu kurti ir teatrui kostiumus, ir komercinius projektus didelėms įmonėms. Man taip pat smagu, kai mano sukurtus drabužius perka klientai. Didelis malonumas matyti, kad žmonės dėvi mano drabužius. Bet smagiausias yra jausmas, kuris apima per kolekcijos pristatymą.

– Kada sužinojote, kad būsite drabužių dizainerė?

– Matote, vien sužinoti neužtenka – reikia imtis veiksmų, kad tai būtų įgyvendinta. Tą norą atsimenu jau nuo labai ankstyvos vaikystės, gal nuo kokių septynerių metų. Kai šeimoje kalbėdavomės, kuo aš norėčiau būti užaugusi, pamenu, mama kažkada pasakė: „Aš norėčiau, kad būtum drabužių modeliuotoja“. Man ta mintis įstrigo, nuo to momento tarsi apsisprendžiau, kad būsiu drabužių modeliuotoja. Tačiau iš tikrųjų atėjau į tą kelią tik kai įstojau į Vilniaus dailės akademiją.

– Baigdama mokyklą net nesvarstėte kitų galimybių?

– Svarsčiau įvairiausias galimybes, nes tikrai galėjau rinktis. Net lankiau kursus ir svarsčiau studijuoti tarptautinius santykius, nes tuo metu tai buvo nauja, labai madinga specialybė. O ir politikos pasaulis man buvo artimas, nes mano tėtis daug metų toje srityje dirbo. Nuo drabužių modeliavimo mane didžioji dalis aplinkos atkalbinėjo kaip nuo labai nestabilios specialybės su neaiškiais kriterijais. Galiausiai iš pradžių kaip tarpinį variantą pasirinkau architektūrą, bet po metų supratau, kad vis tiek aš nesijaučiu savo vietoje, todėl tiesiog privalau studijuoti drabužių modeliavimą.

– Bet, tarkime, mokyklos laikais pati rūpindavotės, kuo apsirengti ir kaip jūs atrodote?

– Iš esmės – taip. Buvo tie laikai, pati Nepriklausomybės pradžia, kai visi megzdavo, siūdavo. Buvo labai populiarus žurnalas „Burda Moden“ ir aš, tuomet trylikos, su savo kūryba esu dalyvavusi „Burda Moden“ surengtame jaunųjų modeliuotojų konkurse, kuris vyko Operos ir baleto teatre, – laimėjau specialų prizą už eleganciją. Tad, galima sakyti, kad nuo paauglystės tai dariau, bet į specialybės pasirinkimą žiūrėjau labai atsakingai, nes tais laikais buvo labai didelis spaudimas, kad baigus mokyklą būtinai turi kažkur įstoti. Kažkodėl atrodė, jeigu neįstosi, bus labai baisu. Dabar viskas liberaliau, jaunimas gali kurį laiką pamąstyti, pakeliauti, paieškoti savęs. O tada aš jaučiau labai didelę atsakomybę už savo pasirinkimą, ir tas etapas nebuvo lengvas. Džiaugiuosi, kad vis tiek išsigryninau, ko aš noriu, ir iškeičiau architektūrą į drabužių modeliavimą.

– Kada jūsų kūrybos gerbėjai gali tikėtis naujos kolekcijos?

– Nežinau, bet tikrai ji bus. Dabar toks neaiškus laikas, labai sunku ką nors planuoti. Dėl to ir pernai naują kolekciją pristačiau ne pavasarį, o rudenį – vis tas nestabilumas. Tačiau modeliuotojai pripratę prie nestabilumo, tai mums ne naujiena.