Koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje išvakarėse – pokalbis su pianistu apie vidinius jo išgyvenimus, baimes, džiaugsmus ir gyvenimo filosofiją, kuri rodo ne tik muzikinę jo brandą, bet ir verčia susimąstyti, tarsi skaitytum gerą pasaulio literatūros klasiko knygą.

– Esate sakęs, kad labai jaudinatės prieš koncertus, dėl to dažnai tik užlipęs ant scenos ir atsisėdęs prie fortepijono iš karto pradedate groti be jokių kėdžių taisymosi ar susikaupimo. Ar tas jaudulys dingsta pradėjus groti? Kokie pojūčiai užplūsta grojimo metu?

– Jaudulys prieš koncertą (spektaklį ar bet kurį kitą išėjimą į sceną), tai kone pats jautriausias ir aštriausias artistinės profesijos klausimas. Esu neseniai kalbėjęs su žymia danų aktore Sonja Richter, su kuria turėjome bendrą muzikos / poezijos vakarą, prisipažinusia man, kad vos ne prieš kiekvieną spektaklį jai tenka vos ne atsisveikinti su gyvenimu – taip smarkiai virpina nervai. Reikia turėti omeny, kad tai buvo labai patyrusios ir išskirtinės artistės žodžiai...

Man būna didelių sunkumų su scena, todėl visada ieškau naujų būdų įveikti tą įtampą. Kvėpavimo technikos, meditacija, savitaigos treniruotės, kartais net vaistai – tai gyvenimo dalis.

Koncerto metu pagrindinis raktas atsikratyti įtampos yra tikėti ir mylėti tą medžiagą (muziką, tekstą, vaidmenį), kuri tą sekundę yra tavo rankose. Jeigu tikrai giliai pasineri, nebelieka vietos baimei. Meilė ir baimė kartu sunkiai susigyvena.

– Po Fryderyko Chopino konkurso Varšuvoje esate laimėjęs antrąją vietą XV Piotro Čaikovskio konkurse, 2015 m. laimėtas sidabro medalis – tai itin vertinamas pripažinimas pianisto karjeroje. Kiek svarbūs tokių konkursų įvertinimai jums ir jūsų aplinkai – močiutei, mamai, tėčiui kurie, nepabijosiu pasakyti, yra tikri jūsų gyvenimo mokytojai? Ar dažniau konkursų ar tolimesnės aplinkos ir šeimos muzikiniai įvertinimai sutampa, ar būna, kad išsiskiria nuomonės tam tikrais klausimais?

Praėjo tie laikai, kai buvau itin jautrus savo grojimo įvertinimui iš aplinkinių, nors visada labai idėmiai ir kruopščiai analizuoju viską, ką išgirstu iš šalies.

– Praėjo tie laikai, kai buvau itin jautrus savo grojimo įvertinimui iš aplinkinių, nors visada labai idėmiai ir kruopščiai analizuoju viską, ką išgirstu iš šalies. Žinoma, tėčio, mamos, o šiais laikais ir žmonos (išskirtinio talento pianistė Anna Geniušienė neseniai gavo bronzos medalį tarptautiniame Ferruccio Busoni konkurse Italijoje – aut. past.) nuomonė man yra ypač svarbi, bet sau aš vis tiek lieku griežčiausias kritikas, kad ir ką galvotų klausytojai. Nuomonės skiriasi tiek pat, kiek skiriasi žmonių charakteriai (archetipai) ir jų pačių pareiškimai, tuo ir įdomus mūsų menas.

– Yra tekę nemažai kovoti dėl to, kad jus vertintų už muzikavimą, o ne todėl, kad aplinkoje yra garsūs ir puikūs pianistai. Ar tai neišmušdavo iš vėžių ir netrukdė siekti savo tikslų?

– Be abejo, tai yra svarbi problema, kuri lieka aktuali ir šiandien. Pavyzdžiui, neseniai sugrįžau iš Palermo, kur mano močiutė dėstė fortepijono meistriškumo kursuose net vienuolika metų. Ją ten prisimena ir myli tiesiog kaip giminę, liko daugelis jos studentų, iš kurių pusė dirba Palermo konservatorijoje, na, ir taip toliau. Aš gi siekiu pasirodyti ne tik kaip "pasiuntinys iš praeities", tęsiantis tradicijas, bet ir palikti kažkokį įspūdį, kuris nepriklausytų tik močiutės vardui. Akivaizdu, kad tai nėra lengva!

– Kai tik turite galimybę, daug kalbatės su savo tėvu, žinomu Lietuvos pianistu Petru Geniušu, apie muziką, interpretacijas ir kitus dalykus. Ar tenka pasiginčyti, kai nuomonės nesutampa? Ar vis dėlto labiau galvojate panašiai?

– Manau, kad mes visų pirma su Petru turime daug bendro tam tikruose kultūriniuose pamatuose, todėl kai kalbame mūsų pagrindine tema – apie profesiją, hobį, muziką, nereikia daug stengtis, kad perduotume savo mintis ir įspūdžius. Visada atsiranda tokios referencijos, kurios suprantamos tik mums, sakyčiau, kad tų referencijų laukas tarp mūsų yra kur kas platesnis nei su kitais žmonėmis.

Na, ir visada su malonumu naudojuosi proga paminėti, kad tėtis tebedaro man didelę įtaką, klausau jo nuomonės labai atidžiai, jis turi visiškai ypatingą ausį ir intuiciją.

– Spalio 6-ąją koncertuosite Kauno valstybinėje filharmonijoje. Programa – sudėtinga ir brandi. Kodėl pasirinkote šiuos kūrinius, kokias emocijas tikitės sukelti savo klausytojams?

– Programos pasirinkimas yra kiek subtilus, individualus, tiek ir nepaaiškinamas procesas. Be to, kas kartą pagrindai, kuriais remiuosi rinkdamasis repertuarą, gali smarkiai skirtis. Palermo, kuriame, kaip jau minejau, neseniai buvau, Massimo teatras užsakė abiejų F.Chopino koncertų ir "Andante Spianato & Grand Polonaise Brilliante" atlikimą. Su mano draugu smuikininku Aylenu Pritchinu aptariame programą, atsižvelgdami į mūsų abiejų skonius, nepamiršdami suderinti tai su organizatoriais (kurių vaidmuo renkantis repertuarą irgi labai varijuoja, priklausomai nuo aplinkybių). Dėl solinio koncerto Kaune buvau visiškai laisvas ir nusprendžiau sugrįžti prie kažkada seniai groto ir labai mylimo Sergejaus Prokofjevo pjesių ciklo, sujungdamas jį su tais kūriniais, kuriuos išmokau per pastaruosius metus, bet dar neturėjau galimybės atlikti Lietuvoje. Yra tam tikrų susišaukimų ir sąsajų tarp F.Chopino mazurkų bei S.Prokofjevo pjesių, bet iš esmės šitos programos idėja numato, kiek vienai iš koncerto dalių suteikti savo, nė kiek nepanašias į kitas, nuotaiką ir estetiką.

– Ar dažniau prisijaukinate kūrinį, ar kūrinys prisijaukina ir ateina pas jus?

– Sunku pasakyti... Manau, kad dažniau taip išeina, kad kūrinys pasitaiko mano kelyje ir priverčia mane jį įsimylėti.

– Kurie pianistai, jums yra atlikėjo pavyzdys?

– Ju nemažai, bet paminėčiau S.Richter, A.B.Michelangeli, B.Berezovskį ir Z.Kocsis.

– Kaip laviruojate tarp to, ką norėjo pasakyti kompozitorius, ir tarp to, kaip pats jaučiate kūrinį? Ar būta koncertų, kai grojote šiuolaikinio kompozitoriaus, kuris tuo metu klausėsi koncerto, kūrinį?

– Dažnai teko groti mano širdingai mylimo Leonido Desyatnikovo kūrinius jam būnant salėje. Tai nelengva, ypač žinant jo precizišką ir griežtą požiūrį į atlikimą: jam, kaip ir daugeliui kompozitorių, atrodo, kad atlikėjo misija yra maksimaliai aiški – atitikti autoriaus intencijas, sekti nurodymus natose ir nesitaškyti. Nėra abejonių, kad mano įsitikinimai yra kitokie, ir aš, nors ir neprilygindamas atlikėjo kompozitoriui, suteikčiau jam kur kas platesnę funkciją. Dar būtina paminėti, kad į šį klausimą atsakymo nėra, kaip ir į bet kuriuos kitus amžinuosIus klausimus. Laviruoti – teisingiausias žodis. Tai, kiekvienas iš mūsų, atlikėjų, ir daro, pasikliaudamas talentu, išprusimu, patirtimi ir dar Dievas žino kuo...

– Ar grojate džiazą?

– Ne, nors labai norėčiau išmokti. Ar kas nors girdi? Savanoriai, šaukiu jus, ateikit ir išmokykit mane! Petras gana skeptiškai žiūri į šitą mano norą, išėjęs didžiulę džiazo mokyklą ir praktiką tikina, kad tam reikia daug didesnio laiko ir fokuso nei man leistų dabartinis mano gyvenimas.

– Kaip galvojate, kokius laikus dabar išgyvena klasikinė muzika ir kokią vietą ji dabar užima Lietuvos kultūriniame gyvenime bei tarptautiniame kontekste?

– Muzika eina su laiku "con tempo" ir išgyvena tą patį, kas vyksta kituose menuose ir moksluose. Dabar yra postvisko era, kai bandoma iš vienos pusės sujungti viską, kas prikaupta per amžius evoliucijos (fizikoje tai reiškiasi Bendros teorijos, ar Visko sujungimo teorijos paieška), iš kitos pusės leistina ir priimta reikštis taip, kaip pasirinko individas, kaip jam diktuoja jo personaliniai estetiniai nusistatymai. Postglobalizaciniai, kosmopolitizmo ir informatizacijos procesai supainioja žmogų taip, kad jam vis dažniau norisi apginti tuos savo pamatus, kurie atskiria jį (etnine, kultūrine prasme) nuo kitų. Klasikinės muzikos laidojimas tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį ir gerokai paseno kaip koncepcija! Manau, kad visame pasaulyje ji užima savo tvirtą poziciją, atitikdama daugelio jautresnės sielos žmonių skonius.

– Kur ieškote įkvėpimo ir kas jums yra poilsis?

– Įkvėpimo – pačioje muzikoje, rečiau – literatūroje ir kine, o dažniausiai negalvoju apie tokį dalyką kaip įkvėpimas... Vidinius procesus, reguliuojančius meninę veiklą, man sunku sutalpinti į "įkvėpimo" savoką, jau atleiskite man už tokį intelektualizmą (šypsosi).

Geriausias poilsis – tai kokybiškas fortepijonas, daug laisvo laiko ir nesivaržymas dėl gyvenimo realijų! Na, aišku, taip pat skanus maistas, gražus oras, gaivi jūra ir mano mėgstamas "fix" dviratis...

Kas? Pianisto L.Geniušo rečitalis.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? spalio 6 d. 18 val.