Anot istorikės Rūtos Matimaitytės, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tūkstančiai Klaipėdos krašto žmonių buvo priversti palikti ar laikinai pasitraukti iš gimtosios žemės. Ištuštėjusios sodybos su paliktais vietinių žmonių daiktais, pietumis ar vakariene ant stalo tapo naujos ir skausmingos Klaipėdos krašto realybės pokariu vaizdiniu. Įprastinė buvusi gyvenimo tėkmės gija buvo suardyta ir nutraukta negrįžtamai.

Spektaklyje L. Zubė pasakoja dokumentišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Jis, atkilėlių žemaičių šeimos vaikas, pokariu persikėlusios į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių naujakurių.

Vos aštuonerių Linas, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos rimtumo, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Beno, deviantišką asmenybę, keikiantį žemaičius-komunistus ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Beno jam kelia pagrįstą baimę ir klausimą, apie kokią atimtą žemę šis kalba ir jo paties, kaip naujakurio, atsakomybę šioje istorijoje.

Spektaklyje L. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pasitelkia kaip priemonę analizuoti, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.

„Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, apsireiškia mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar“, – sako spektaklio autorius, su teatru „Lino lėlės“ pradedantis kelionę po Lietuvą.

D. Bielkausko / Lino lėlių nuotr.

– „Šišion“ – lėlių spektaklis suaugusiesiems. Kuo įdomus šis žanras? Kas vyksta suaugusio žiūrovo galvoje stebint lėlių spektaklį? Ar patyrimas kitoks nei žiūrint dramos spektaklį?

– Lėlių teatras yra arčiau vaizduojamojo meno nei žmonių teatras. Todėl, mano galva, jį daug įdėmiau stebi žinodamas, kad jame nėra nieko nereikalingo, kad viskas, ką matai, yra ne šiaip sau rodoma. Lėlių teatrą skaitau kaip eilėraštį, kur žodis atveria ištisą kosmosą. Statyti spektaklį suaugusiesiems tik dėl to, kad statytum suaugusiesiems, – neįdomu, beprasmiška. Kita vertus, neinfantilus lėlių spektaklis vaikams yra ir suaugusiesiems. Svarbu, kiek ir kokio turinio jame yra. Stengiuosi, kad mano spektakliuose ir vaikai, ir suaugusieji rastų kažką sau. „Šišion“ tema nevaikiška ir spektaklio raiška tokia, kad į jį kviečiame žiūrovus tik nuo dvylikos metų.

– Spektaklyje „Šišion“ daug gyvo plano vaidybos, galima drąsiai sakyti, kad tai monospektaklis su lėlėmis. Ką lėlės suteikia spektakliui?

– Aš vaidinu su lėlėmis jau daug metų ir tiesiog visada gvildenu lėlišką sumanymą, duodu darbo lėlėms ir kitiems lėliškiems objektams. Negaliu paaiškinti, kodėl. Tiesiog taip veikia mano galva. „Šišion“ atveju sunku įsivaizduoti gyvą aktorių, vaidinantį spektaklio personažus. Nudrožiau Selmą tokią, kokia ji stovi mano akyse. Nesvarbu, kad nepamenu jos veido, bet pamenu jos stotą, drabužį, pamenu ją vis nešančią pieno kanes, krepšius, kapliuojančią ropes (šišioniškiai ropėmis vadino bulves). Jei ją vaidintų aktorė, vaidyboje vis tiek reikėtų ieškoti lėliškos manieros, nes Selma – personažas tarsi iš už anapus rūko. Personažai tik trumpam ateina pažiūrėti į mus, pasirodo mums, kad pamatytume, kaip gyvenome ir gyvename dabar. Lėlių teatras yra atskiras pasaulis, pasakojantis apie mūsų santykį su buvusiu ir esamu laiku, santykiu su čia buvusiais ir esančiais žmonėmis, įvykiais ir savimi. Lėlės kalba apie esmę.

– Spektaklyje kalbate apie pokario įvykius. Kodėl šiandien siūlote nusikelti į tą laiką? Kuo jums įdomus tas laikas?

– Neįdomus. Gyvenau ten ir nenorėčiau grįžti dėl totalaus, kasdienio žeminimo, agresyvių santykių ir patiriamos baimės. Būtinai kas nors teiksis prisiknisti ir paauklėti. Pavyzdžiui, sėdi į taksi, subarška plastmasinė portfelio rankena ir nuskamba taksisto priekaištas: „Na, na, kas šitaip sėdasi?“. Reikėdavo viską daryti kažkaip ne taip, kaip norėjosi, ne taip, kaip atrodė logiška.

Šį kartą norėjau pabūti su savo vaikyste, su tuomet pažintais žmonėmis, su draugais, apraudoti liūdną jų likimą. Pradėjęs statyti spektaklį supratau, kad mylėjau juos. Mane patį tai nustebino. Tada buvo didesnė čia gyvenusių lietuvninkų, šišioniškių, klaipėdiškių bendruomenė, daugiau jos paliktų ženklų. Šiandien ši bendruomenė mažiau išsiskiria savitumu. Atlietuvinta. Kas lėmė nykimą, kiek dėl to kalti ar nekalti mes, atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos? Ką mes ir mūsų tėvai darėme ne taip? Gal dar galime išsaugoti tai, kas liko?

– Istorija, kurią pasakojate, jums svarbi asmeniškai. Kada supratote, kad vaikystėje artimai bendravote su pažeidžiama ir nykstančia etnine grupe, Klaipėdos krašto autochtonais, šišioniškiais? Kaip juos pažinote?

– Pirmiausia pradėjau gailėtis, kad neišmokau klaipėdiškių tarmės. Turėjau tokią galimybę. Kaimynų vaikai kalbėjo vokiškai ir aš su jais taip pat (ko pats nebepamenu). Tačiau, jiems ėmus lankyti mokyklą, ėmėme bendrauti lietuviškai. Nė į galvą neateidavo mintis, kad jie ir mes – ne tokie patys. Tėvas kaimo šventėse vaidindamas intermedijas – taip vadinome trumpus sceninius anekdotus – mėgdžiodavo jų tarmę taip, tarsi kurtų sceninį charakterį, tokį sceninį rūbą, kuriame paslepi save ir jautiesi laisviau. Kas nors galėjo tame įžvelgti ir pašaipą. Tačiau ar buvo kas įžvelgė? Kaimyno Beno gąsdinančias manifestacijas dėl prarastos žemės ilgai laikiau ligonio kliedesiais, nesąmonėmis. Pasijuokdavome prisiminę. Tik vėliau pradedi suprasti, iš ko pasijuokei, kur gyvenai, kas tie žmonės buvo, kuo tapo ir kuo galėjo tapti, jei ne tos geopolitinės audros, nuo kurių kentėjome visi. Tačiau mes, atvykę šišion, galėjome būti jautresni.

1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojome ir nenorėjome nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė.

– Atsitraukiant nuo asmeninio santykio – kaip nusakytumėte spektaklio temos aktualumą šiandien?

– Suprantu, kad prieš 100 metų tuometė Lietuva, norėdama išlikti, neturėjo kitos išeities, kaip tik prisijungti Klaipėdos kraštą. Lietuva ypač daug investavo į uostą. Prasidėjo krašto atlietuvinimo politika. Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ pasakoja, kaip mokyklų inspektorius prašydavo mokinių pademonstruoti, kaip jie moka sugiedoti „Tautišką giesmę“. Žinoma, ne vien atlietuvinimo politika buvo vienintelė priežastis, paskatinusi krašte nacionalsocialistines nuotaikas. Šiuo metu skaitau Norberto Černiausko studiją „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Autorius rašo, kad iš Stalino rankų pasiėmę Vilniaus kraštą, lietuviai lipo ant to paties grėblio kaip ir Klaipėdoje – puolė atlietuvinti Vilnijos gyventojų pasitelkdami giesmių karus bažnyčiose, daužydami parduotuvių vitrinas, mušdamiesi su vietos lenkais, plėšydami lenkišką spaudą.

Prieškario problemas su žeme sulygino karas. 1945 m. Klaipėda atrodė kaip Bachmutas šiandien. Pokariu atėję į beveik tuščią vietą daugelis nežinojome ir nenorėjome nieko žinoti. Niekas mūsų needukavo, teisingos istorijos niekas nedėstė. Tuometei valdžiai ne žmonės rūpėjo, ne koks nors vietinių identiteto saugojimas. Atvirkščiai. Rūpėjo įsisavinti teritoriją.

Net 2009 m. atėjus buvo nugriautas didysis metalinis laivų navigacijai skirtas bokštas, arba bakenas, stovėjęs Klaipėdos mikrorajone, Bomelsvitėje. Bakenas statytas 1852 m. iš metalinio kampainio ir siekė 38 m aukštį. Jo viršūnėje buvo kryžius, piramidė ir skritulinė statinė. Po jį vaikystėje karstėsi jau minėtas B. le Coutre. Istorikas Dainius Elertas rašo, kad bakenas buvo nugriautas nespėjus paskelbti jį Lietuvos jūrinės kultūros ir technikos paveldu. Parduotas metalo supirkėjams. O juk teigiama, kad Klaipėdos herbe vaizduojami du bokštai ir yra tokie bakenai.

Istorija – tai ir santykiai. Niekas neatsiranda šiaip sau. Turime suprasti, kokios mūsų patirtys lėmė šį nejautrų, neempatišką mūsų santykį su žmonėmis, kuriuos nejučia, po truputėlį išstūmėme į paraštes.

Kas? Spektaklis „Šišion“.

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Spalio 20 d. 18 val.