Lietuvis, nutapęs indėnų sielą

M.Žilinsko dailės galerijoje veikia unikali paroda "Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią", kurioje eksponuojami lietuvio dailininko Jono Rimšos (1903–1978) tapybos darbai.

Nerimstanti siela

J.Rimša gimė Svėdasuose, ten gyveno ir jo senelis. Tėvai buvo įsikūrę Kaune, turėjo siuvyklą, o vasaras praleisdavo Svėdasuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J.Rimša su tėvais pasitraukė į Ukrainą, pas Poltavoje gyvenantį geležinkelininku dirbusį tėvo brolį, o po metų – į Charkovą, kur būsimasis dailininkas lankė rusišką gimnaziją. Ten pamėgo piešti. Jo polinkį dailei palaikė mama, kilusi iš bajorų giminės, kurioje buvo nemažai menininkų.

Tėvas norėjo, kad J.Rimša taptų siuvėju. 1924 m. jis išvyko mokytis į Vieną, į geriausią siuvimo mokyklą, tačiau gyvendamas Austrijos sostinėje ėmė lankyti muziejus, kopijuoti garsių menininkų darbus. Studijų metais mirė mama, todėl, grįžęs į Lietuvą ir neberadęs mamos – jo meninių interesų užtarėjos, išvyko į Braziliją.

Atvykęs į Rio de Žaneirą dirbo kavos plantacijose. Pasibaisėjęs vergišku gyvenimu pabėgo į San Paulą, vedė sulenkėjusią lietuvaitę ir susilaukė dukters. Žmonai pareikalavus pasirinkti ją arba meną, nusivylė vedybomis ir išvažiavo į Argentiną, vėliau persikėlė į Buenos Aires, kur gyveno brolis.

Įstojęs į stipriausią visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademiją, J.Rimša sėkmingai pradėjo dailininko karjerą, studentų parodose ne kartą pelnė aukso, sidabro, bronzos medalius. Įsigilinęs į akademinio meno reikalavimus, ėmė bodėtis itališkosios mokyklos rutina ir atsisveikino su akademija. Jį traukė gamta ir senųjų inkų imperijos palikuonių gyvenimas bei kultūra.

Artimas lietuvių tapybai

J.Rimšos kūryba daugiausia susijusi su indėnų, išsaugojusių senosios kultūros tradicijas, gyvenimu, papročiais, istorija ir religija. Jo kūryboje primityviosios kultūros bruožai susipina su Lotynų Amerikoje paplitusia klasikinės europietiškos ispanų tapybos patirtimi ir su XX a. pirmosios pusės modernistine tapyba.

Dailininkas priklauso Lietuvoje kūrusių Antano Gudaičio, Leonardo Kazoko, Vytauto Mackevičiaus, Stasio Ušinsko, Antano Samuolio, Jono Vaičio ir išeivijoje atsidūrusių Viktoro Vizgirdo, Adolfo Valeškos, Povilo Puzino kartai, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai, per savo mokytojus išaugo ant Paryžiaus mokyklos pamatų.

Kaip pastebi menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, J.Rimšos savitumą ir unikalumą sudaro tai, kad gyvendamas Lotynų Amerikoje ir įgijęs kitokios – ispanų mokyklos – patirties bei neturėjęs tiesioginių kontaktų su Europos kultūra ir Lietuva, jis išliko artimas lietuvių tapybai, pirmiausia humanistinėmis kūrybos nuostatomis ir ekspresyvia kolorito raiška, kontrastinių derinių harmonija, nepaprastu žalios spalvos emocionalumu ir įtaiga.

Garsus Lotynų Amerikoje ir JAV

Svėdasuose gimusio ir Amerikos kontinentuose subrendusio ir išgarsėjusio Lotynų Amerikoje J.Rimšos dailės palikimą sudaro apie pusantro tūkstančio tapybos paveikslų, kurie išsisklaidę po Lotynų Ameriką ir JAV. Už nuopelnus Bolivijos menui J.Rimša buvo apdovanotas aukščiausiu civiliams skiriamu apdovanojimu – Andų kondoro ordinu, jam suteiktas Bolivijos garbės piliečio vardas, įteiktas garbės profesoriaus diplomas.

Lemtinga pažintis su Alma ir Valdu Adamkais paskatino dailininką persikelti iš Bariločės, į kurią atvyko sutrikus sveikatai, į JAV. V.Adamkaus rūpesčiu išvyko į Taitį, nes menininką žavėjo senos kultūros palikuonys, civilizacijos nepaliesta kultūra, papročiai, mitologija. Būdamas patyręs dailininkas, J.Rimša sugebėjo nepasiduoti Paulio Goguino įtakai ir surado savo temą – meilės šokį tamuru, o su juo – ir tapybos kalba originaliai išreikštą temperamentingą, vidinės įtampos kupiną ritualinės meditacijos šokio ritmą.
Į Lietuvą sugrįžę jo dovanoti paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir privačiose kolekcijose. Dabar veikiančioje parodoje M.Žilinsko dailės galerijoje pristatoma didžiausia J.Rimšos kūrinių kolekcija.

Gyvenimas sugulė į knygą

Šiuo metu veikiančioje parodoje taip pat buvo pristatyta žurnalistės Aurelijos Almonės Akstinienės knyga "Užbūrė Alaušę nuskendę varpai" apie išskirtinį lietuvių dailininką. Knygos autorė pasakojo, kad su J.Rimša susipažino 1968 m., viešėdama pas gimines Kalifornijoje.

"Sužavėjo nuostabi, niekur nematyta jo kūryba, tad, grįžusi į Tėvynę, žurnale "Kultūros barai" išspausdinau straipsnį "Egzotika ir humanizmas" su atsivežtomis dailininko darbų iliustracijomis, – prisimena A.A.Akstinienė. – Tai buvo lyg pirmoji kregždė, atskridusi į Lietuvą, po daugelio metų pranešusi apie įdomų, sudėtingą ir prasmingą šio dailininko gyvenimą ir kūrybą."

Su J.Rimša knygos "Užbūrė Alaušę nuskendę varpai" autorė bendravo laiškais, svajojo vėl susitikti. Atvažiuoti į Lietuvą dailininkas negalėjo dėl pablogėjusios sveikatos, o A.A.Akstinienei trumpam atsidariusi geležinė uždanga vėl užsivėrė.

"Dailininkui buvau pažadėjusi apie jo gyvenimą ir kūrybą parašyti išsamiau, – pasakoja A.A.Akstinienė. – Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. nuvykau į Argentiną. Susipažinau su ten gyvenančiais jo giminaičiais, jį pažinojusiais žmonėmis, rinkau medžiagą apie Argentinoje J.Rimšos praleistą laiką, fotografavau ten likusius jo paveikslus. Tik dabar dailininkui duotą pažadą galėjau įvykdyti."

Knygoje meistriškai ir labai emocionaliai atskleidžiama J.Rimšos turtinga gyvenimo istorija, prasidėjusi Lietuvoje, išsirutuliojusi Vienoje, Paryžiuje, Argentinoje, Brazilijoje, Bolivijoje, Taityje, Kalifornijoje. Tai pasakojimas apie nenumaldomą aistrą menui, pasiaukojimą dėl užburiančios idėjos.

Susipažinus su dailininko gyvenimu, visai kitomis spalvomis suskamba jo darbai, išryškėja siužetai, darosi suprantamos įvairių šalių kultūros įtakos. Knygoje atskleidžiami ir dailininko ryšiai su Matu Menčinsku, jo draugystė su bendrapavardžiu Petru Rimša, jo bičiulystės (o gal meilės?) istorija su žymia Bolivijos poete Jolanda Bedrigal.

Kas: paroda "Bronziniai žmonės. Atskleidęs indėnų dvasią".
Kur: M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada: iki rugsėjo 1 d.