Tai vieno populiariausių teatro repertuare esančio spektaklio "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" (premjera įvyko 2010 m.) tęsinys.

Atsakomybės leitmotyvas

Pirma dalis kurta bendradarbiaujant Kauno teatro kūrybinei grupei su kūrėjais iš užsienio: režisieriumi Olegu Žiugžda (Baltarusija), dailininke Lesia Lučko (Ukraina), kompozitoriumi Bogdanu Ščepanskiu (Lenkija) ir kompiuterinės animacijos autoriumi Danieliumi Žiugžda (Baltarusija). Na, o antrąją dalį režisuoti ėmėsi A. Žiurauskas. Abiejų pastatymų kūrybinio proceso metu siekta surasti kuo tinkamesnę meninę kalbą, padedančią lietuviškos mitologijos pasauliui, atsiskleidžiančiam a.a. religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus parašytose pasakose vaikams, tapti suprantamu ir įdomiu mažojo žiūrovo žvilgsniui.

Formos atžvilgiu abu spektakliai gana panašūs. Juose veikia tie patys pagrindiniai dramaturgės Daivos Čepauskaitės pagal G.Beresnevičiaus iki galo taip ir nesuspėtas parengti pasakas sudėliotų istorijų veikėjai – Kaukų šeimynėlė. Pasikeičia tik kai kurie šalutiniai ir epizodiniai personažai. Scenoje regimi tas pats dailininkės L.Lučko kurtas Kaukų namų interjeras ir miško erdvė. Pasigirsta ir panašūs smalsumą žadinantys kompozitoriaus B.Ščepanskio kurti paslaptingi muzikiniai motyvai.

Turinio prasme tai skirtingos istorijos, greičiau mažųjų Kaukučių nuotykiai su konkrečios pamokos užtaisu. Ukrainiečio režisieriaus O.Žiugždos režisuotoje pirmoje dalyje išmokstama prisiimti atsakomybę už savo pačių veiksmus. Spektaklio leitmotyvu tampa žodžiai: "Viskas galima, bet ar reikia?!" Mažieji žiūrovai kartu su veikėjais leidžiasi kelionėn iš Didžiosios girios centro (sakralios, saugios vietos) tolyn į iki šiol nepažintą ir pavojų kupiną girios ertmę. Ir šios kelionės metu supranta, kad nors ir šiandien galima daryti viską, kas tik šauna galvon, vis dėlto reikia atsakingai spręsti, ką su šia laukine laisve daryti. Kad pamoka būtų dar įtaigesnė, Kaukų šeimynėlę įkūnijančios lėlės itin žmoginamos. Tai šias mitologines būtybes išskiria iš kitų personažų – pastaruosiuose galima įžvelgti tam tikrą personifikacijos laipsnį, tačiau savo išvaizda ir poelgiais jie išlaiko paslaptingą abstraktųjį įvaizdį.

Lietuvių mitologijoje Kaukas (dar vadinamas Kaukučiu ar Pūkiu) – mitinė būtybė-dvasia, atsakinga už vaisingumą, derlių ir turtus – įvairias gamtos gėrybes, kurias atnešdavo žmonėms. Mitologiniai Kaukai vaizduojami kaip maži žmogeliukai, gyvenantys netoli arba greta žmonių namų. G.Beresnevičius vienos iš pasakų knygos ("Kaukučiai ir Varinis Šernas") pradžioje šias mitologines esybes apibūdina šitaip: "Kaukai – tai pėdos aukščio būtybės, darbščios, išmanančios amatus, švelniai gauruotos, smalsiais snukeliais ir letenėlėmis su aštriais nageliais." Tiek O.Žiugždos, tiek A.Žiurausko pastatymuose šios būtybės visiškai neturi gąsdinančių elementų – jie gana simpatiški ir gyvena tokį šeimyninį gyvenimą, kurį kasdien patiria ir spektaklį stebintieji – tiek vaikai, tiek ir jų tėveliai.

Archetipinė kelionė

Kaukučių patirtas nuotykis atspindi archetipinę mitologinės kelionės, ypač dažnai sutinkamos mituose ir pasakose, schemą: jie atsiskiria nuo šeimos ir keliauja į nepažįstamas girios erdves, kuriose patiria tam tikrų išbandymų, o juos sėkmingai įveikę ir taip įgiję išminties sugrįžta namo. Šie išbandymai spektaklyje nėra sudėtingi, bet tiesiog būtini besiformuojančiai mažajai asmenybei.

Savarankiškos išbandymų scenos atlieka keletą funkcijų vienu metu – jos ne tik sudaro istorijos struktūrą, bet ir sulig kiekviena jų pristatoma nauja mitologinė būtybė. Kai kada tai mažytės, o kartais didžiulės dviejų aktorių apsivelkamos ir valdomos lėlės – pirmoje dalyje Ragana su savuoju kioskeliu, antroje – Dėdė aitvaras su fejerverkais. Pastarieji šiek tiek baugina, tačiau jų portretuose rimtumas susilieja su subtilia ironija, verčiančia vaizduojamus įvykius vaikų akyse būti ne tokius baisius ir nuobodžius. Svarbiausia yra tai, kad ši kelionė alsuoja archajišku lietuviškumu.

Minėti G.Beresnevičiaus Kaukučių nuotykių sceninės versijos pranašumai, kuriuos būtų galima papildyti ir lėlėms gyvybės įpučiančia aktorių vaidyba, ko gero, ir yra toji didžioji paslaptis, kodėl "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" tapo vienu lankomiausių (iki šiol rodomų) spektaklių teatro repertuare.

Antroje Kaukučių nuotykių dalyje "Noriu – negalima, reikia – nenoriu" taip pat plėtojama atsakomybės tema, šį kartą vystant naminio gyvūnėlio potemę. Pirmoje dalyje kiek daugiau dėmesio skiriama pagrindiniams veikėjams pristatyti, o antrojoje to daryti jau nebėra reikalo, tad spektaklyje tik trumpai primenami svarbiausi Kaukų šeimynėlės bruožai, pristatoma šios istorijos pagrindinė tema ir leidžiamasi į nuotaikingų atsitikimų kupiną kelionę.

Šį kartą daugiau dėmesio skiriama Kaukutei, gimtadienio proga užsigeidusiai gauti naminį gyvūnėlį, nors veiksme kaip lygiavertis dalyvauja ir jos broliukas. Gimtadienio rytą Kaukutės noras išsipildo – ji randa dovaną – supakuotą Strakalą, keistą, bet kartu ir itin mielą gyvūnėlį. Strakalas tampa naujų nuotykių priežastimi – jis pradingsta, ir Kaukučiai, lydimi šulinio gyventojo Maumo, iškeliauja girion jo ieškoti.

Kelionės metu mažieji išdaigininkai sutinka laumių šeimynėlę, leidžiančią patirti esminę pamoką – jie patys tampa laumiukės narvelyje uždarytais augintiniais ir savo kailiuku patiria tai, ką reiškia, kai tavimi rūpinasi neatsakingai arba iš viso nebesirūpina. Nuoširdžiai supratę šio išbandymo prasmę mažieji herojai sugrįžta namo kupini meilės ir atidos savajam augintiniui.

Teatrinė "Hobito" versija

Kaukučių šeimynėlės iš Didžiosios girios nuotykiai kiek panašūs į filmą "Hobitas" ir tampa teatriniu, nors, palyginti, be galo mažyčiu lietuvišku šio filmo atitikmeniu. Panašūs ne tik prisilietimas prie mitologinio pasaulio, nuotykių kelionių struktūra, bet ir tęstinių dalių skaičius. Po "Noriu – negalima, reikia – nenoriu" galima tikėtis ir dar ne vienos naujos dalies.

Tiesa, kaip ir kino režisieriams statant iš vieno filmų išplaukiančias kitas dalis, taip ir teatre siekiant vieno spektaklio tęstinumo visada slypi dideli pačių kūrėjų paspęsti spąstai. Kino diskurse jau klasikinis yra pasakymas: "Kuo daugiau dalių, tuo jos prastesnės." Ir daugeliu atvejų tai iš tikrųjų pasiteisina, išskyrus, ko gero, tą patį "Hobitą" ar "Harį Poterį". Pastarųjų atveju nuotykiai nesikartoja, o atrandama kažkas naujo ir filmų estetikoje. Todėl šie filmai nepabosta ir norisi žiūrėti vis naują jų dalį.

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie šiuos Kaukučių nuotykius, nors savo apimtimi ir technologijų panauda, žinoma, tai nesulyginami darbai. Abu režisieriai, naudodami brandžią teatrinę kalbą, puikiai sulieja pažintinę ir estetinę funkcijas. Scenoje nėra nė vienos nereikalingos scenos, poelgio, nė vieno nereikalingo daikto ar garso. Vis dėlto abi dalys gana artimos klasikinio teatro modeliui, o nuotykinės mitologijos pamokos tarytum pačios reikalauja, kad estetinėje pastatymo plotmėje rastųsi daugiau išieškotos tos šiuolaikiškumo dvasia spinduliuojančios teatrinės magijos.

O.Žiugždos režisuota pirma dalis atrodo kiek įdomesnė, tačiau A.Žiurausko tęsinį gaubia laisvumo aureolė, tiek siužeto, tiek meninių sprendimų atžvilgiu. A.Žiurauskas, kalbėdamas apie Kaukučių šeimynos tarpusavio santykius (režisierius vaidina tėvą Kauką), pasitelkė asmeninę patirtį ir gana taikliai paleido psichologines šios pasakos-pamokos strėles, kai spektaklį (kaip ir minėtų filmų atžvilgiu) įdomu žiūrėti ir suaugusiajam ir jo atžalai.

Be to, charizmatiška aktorių vaidyba (antroje dalyje vaidina Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Jolita Ross, Laima Strazdauskienė, A.Žiurauskas / Darius Krapikas) šį kartą kiek natūraliau ir gyviau atskleidė veikėjų charakteristiką. Tuo jie, o per juos ir lietuviška mitologija, tampa dar artimesni mažajam žiūrovui.