Kaune pasirodė nedidelio tiražo, tačiau nuoširdžiai ir kruopščiai parengta knyga apie 2000-aisiais mirusį Leoną Mackevičių, palikusį gilius pėdsakus Lietuvos pramonės kūrimo istorijoje.
Jaunas ir gabus inžinierius technologas pirmaisiais pokario metais vadovavo Kauno gumos dirbinių gamyklai "Inkaras", kuri tapo jo stulbinamos karjeros starto aikštele.

Nuo 1955 m. L.Mackevičius ketverius metus dirbo lengvosios ar vietinės ir kuro pramonės ministru, pavaduotoju, Liaudies ūkio tarybos pirmininko pavaduotoju, o vėliau vadovavo Kėdainių chemijos kombinatui, Kauno dirbtinio pluošto gamyklai, dirbo dėstytoju anuomečiame Kauno politechnikos institute, tyrinėjo dirbtinio pluošto technologiją ir įrenginius, pelnė technologijų mokslo daktaro vardą, jam buvo suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas.

"Tačiau ne tai svarbiausia, – tvirtina jo žmona Dzidra Mackevičienė, sudariusi, parašiusi ir rėmėjų lėšomis išleidusi vyro atminimui skirtą knygą "Lietuvos pramonės ąžuolas Leonas Mackevičius". – Leono gyvenime buvo daug iššūkių, jam teko pakelti daug likimo smūgių, tačiau į visa tai jis gebėjo žvelgti kaip į erdvę kūrybai. Jis nuolat siekė žinių, lavino protą ir kūną, suvokdamas šios dermės jėgą ir ragindamas kitus siekti šios harmonijos."

Knygoje pateikti ir L.Mackevičiaus atsiminimai apie vokiečių okupacijos metais jo išgelbėtus žydų vaikus, apie kitus gelbėtojus, kurių pavardės iškeliamos viešumon pirmą kartą.
"Jo pastangomis Kaune atsirado pirmasis 50 m ilgio plaukimo baseinas, teatro salė su besisukančia scena", – knygoje prisimena  Dirbtinio pluošto gamyklos (DPG) konstruktorius Anicetas Zujus.

"L.Mackevičius rūpinosi savo išvaizda, sveikata, žaidė lauko tenisą, plaukiojo. Pasižymėjo erudicija ir kompetencija, mokėjo daugybę užsienio kalbų... Lengvai susikalbėjo su įmonėje įrenginius montavusiais anglų specialistais. Jo iniciatyva gamykloje buvo organizuojami anglų kalbos mokymai, kuriuose mokėsi daugelis įmonės specialistų", – rašė ilgametis DPG skyriaus vadovas Jonas Ruseckas.

"Mėgstamas Leono posakis buvo "Vox populi – vox dei" (Žmonių balsas – Dievo balsas). Šį Leono posakį prisiminiau per jo šermenis, kai atėjusių nepažįstamų garbaus amžiaus moterų paklausiau, kas jos tokios? Jos atsakė: "Mes – "Inkaro" darbininkės." Jis mums buvo kaip tėvas", – prisiminė D.Mackevičienė.