„Tokio festivalio miestui tikrai reikėjo ir net šiek tiek keista, kad jo taip ilgai nebuvo, – interviu „Kauno dienai“ sako festivalio meno vadovas rašytojas Laurynas Katkus. – Man atrodo, kad per šiuos šešerius metus parodėme miesto, ir ne tik jo, skaitytojams, kad toks festivalis reikalingas ir įdomus; kad malonu susitikti su rašytojais iš margo svieto, pajusti šventišką nuotaiką, bendrumą. Tokių progų mūsų literatūros bendruomenei trūksta. Jaučiame, kad žmonės ateina, domisi, socialiniuose tinkluose rašo komplimentus. Taigi tie metai nenuėjo veltui – mūsų atkaklumas davė vaisių, bet nereikia užmigti ant laurų, reikia galvoti, ką daryti toliau.“
– Programoje šalia itin intelektualios prozos atsirado vietos ir populiariajai jausmų literatūrai (Sally Page), ir jaunajai kartai bei vizualumui (Ieva Marija Sokolovaitė). Kaip vertinate sprendimą sujungti tokius skirtingus pasaulius?
– Tokį tikslą turėjome nuo pat pradžių. Visų pirma, jau keletą metų sekmadieniais rengiame Justo Pilyponio skaitymus, kuriuose dalyvavo ir lietuvių, ir užsienio žanrinės literatūros atstovai. Praėjusiais metais čia buvo Lietuvoje mėgstamas britų detektyvų kūrėjas Abiras Mukherjee. Taigi nesijaučiame susitepę rankų, kad kviečiame tokius autorius. Atvirkščiai – norime pateikti platų grožinės literatūros vaizdą, todėl festivalyje pristatome ir rimtąją, ir pramoginę literatūrą, ir žymius, ir jaunus autorius, ir poeziją, ir esė, ir t. t. Kauno literatūros savaitę įsivaizduojame kaip dėlionę iš daugelio skirtingų detalių, kur kiekvienas gali rasti tai, kas jam artimiausia.
Ši misija yra ir malonumas, ir iššūkis. Visada lengviau organizuoti vienu žanru ar tema apsiribojančius renginius, o mes turime galvoti apie daugelį lygmenų vienu metu. Žinoma, čia mums padeda ir festivalio kolegija, ir kiti mūsų bičiuliai knygiai, literatūros kritikai, vertėjai. Todėl, man regis, vietoje festivalis nestovi.
– Festivalio programoje dominuoja stipri užsienio ir lietuvių proza, tačiau nuo pat pirmų metų jame skamba ir poezija. Ar Kauno publika vienodai imli tiek prozos tekstui, tiek poetiniam žodžiui?
– Taip, ne kartą Kauno literatūros savaitės metu rengėme ir poezijos vakarus. Atvirai sakant, galvojome, kad poezija bus įdomi mažesniam skaitytojų ratui, bet ypač pastaraisiais metais į juos susirinkdavo daug žmonių, ir, kas smagiausia, daug jaunimo! Manau, esminis dalykas čia yra autorių atranka ir saikas. Jei rengtume dešimt poezijos skaitymų, tokie renginiai nebūtų labai gausiai lankomi. Tačiau kai festivalio metu pasiūlome pasiklausyti kelių rinktinių Lietuvos ir pasaulio poetų, publika noriai juos atranda.
– Festivalis gali didžiuotis savo geografija: kasmet supažindina su konceptualiai atrinktais užsienio autoriais. Norint juos rasti, pakviesti reikia ne tik vadybos gebėjimų, bet ir gilaus asmeninio įsitraukimo į globalius literatūros procesus. Kaip atrenkate užsienio autorius, kuriuos kviesite į festivalį?
– Na, pirmiausia, mes su festivalio vadove Rūta Eidukevičiene esame filologai, ilgai krimtę literatūros mokslus. Pats esu rašytojas, dalyvavau ne viename literatūros festivalyje ar rezidencijoje. Būdamas ten visada klausausi, skaitau kitus autorius, kai kas labai sudomina ir pagalvoju, kaip puiku būtų su jais susipažindinti Lietuvos auditoriją. Ši ilgametė patirtis mums padeda sudaryti programą.
Taip pat žiūrime, kad autorių knygos būtų išverstos į lietuvių kalbą, tačiau nuolat stengiamės ir praplėsti literatūrinį akiratį – atsivežame vieną kitą rašytoją, dar neišleidusį į lietuvių kalbą išverstų knygų, ir siūlome leidykloms atkreipti į juos dėmesį. Be to, dažnai pasikviečiame į festivalį kelis autorius iš tos pačios šalies, pavyzdžiui, Čekijos, Prancūzijos, Ukrainos. Siekiame, kad žmonės galėtų atrasti naujų vardų ir geriau susipažinti su tos šalies literatūra ir kultūra. Galiu pasidžiaugti, kad mums pavyksta prisikviesti ir labai žymių pasaulio autorių, pavyzdžiui, Jonathaną Franzeną ar Svetlaną Aleksijevič. Tai patraukia visuomenės dėmesį.
– Ar yra tam tikrų šalių rašytojų, kuriuos Jūs pats labai norėtumėte matyti būsimų festivalių programoje?
– Puikių rašytojų yra visame pasaulyje! Per šešerius metus mums pavyko pasikviesti nemažai autorių ne tik iš Europos, bet ir iš kitų žemynų: Argentinos, Taivano, Indonezijos. Kalbant apie mūsų kaimynus, labai norėtume pakviesti autorių iš Vengrijos ir Rumunijos. Tačiau yra didžiulė spraga – beveik neturime vertėjų iš tų kalbų.
– Šių metų festivalio „Romuvos“ kino centre pristatyta naujovė – viešinčių rašytojų kūrinių ekranizacijų seansai. Kaip šis kino ir teksto dialogas praplėtė tradicinį literatūros festivalio formatą?
– Sudaryti šią programos dalį buvo nelengva – kino filmų nuoma, sutartys, techninės sąlygos skiriasi nuo mums įprastų. Buvo nemažai iššūkių, bet galiausiai likome labai patenkinti. Manau, tai parodė, kad literatūra nėra vien spausdinta knyga, kad kūrybinis pasakojimo impulsas persiduoda ir į kitas sritis. Kinas yra vienas geriausių to pavyzdžių.
– Tradicija tampantys teminiai renginiai suteikia festivaliui svarbos. Vienas tokių – renginys „Išeiviai ir namiškiai“, skirtas Kaunui, kūrybai, atminčiai ir tapatybei, kuriame kasmet susitinka du kūrėjai: vienas šiuo metu gyvenantis Kaune, kitas – čia gyvenęs praeityje. Kaip tokios diskusijos keičia Kauno mitą? Jūs pats esate vilnietis. Ar, Jūsų akimis, Kaunas jau išsivadavo iš laikinosios sostinės nostalgijos ir geba pasiūlyti radikalų, modernų kultūrinį naratyvą?
– Renginys „Išeiviai ir namiškiai“ yra išties svarbi festivalio dalis, kaip teisingai sakote, jau tapusi tradicija. Mes vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome kalbėti apie miesto tapatybę literatūroje ir kūrėjų gyvenimuose. Daug šiuolaikinės literatūros autorių kilę iš Kauno, čia augę, bet man susidarydavo įspūdis, kad kai jie išsikelia gyventi kitur, pamiršta savo šaknis, o ir miestas jų nebeprisimena. Atrodo, kad Kauno rašytojas turi nuo gimimo ir mirties gyventi tik Kaune. Tačiau taip juk nėra! Šie renginiai – mūsų bandymas sugrąžinti autorius į Kauną ir tuos autorius – Kaunui. Prisimenu, kaip Danutė Kalinauskaitė prieš porą metų lankėsi pas mus ir buvo nustebusi, kad jos turėtas Kauno kultūrinio gyvenimo įvaizdis visai neatitinka to, ką patyrė.
Beje, man atrodo, kad kalbėti apie miestišką tapatybę literatūroje paskatinome ir kitus miestus – panašios pokalbių serijos dabar vyksta ir Vilniuje, Klaipėdoje. Tai rodo, kad šie klausimai aktualūs visiems. Miesto tapatybė nenustatyta visiems laikams, ji nuolat keičiasi, todėl apie tai verta kalbėti nuolat.
Nostalgija, sakyčiau, yra blogai tada, kai tai tik jausmas. Maždaug: va, anksčiau tai buvo didingi, milžinų laikai, o ką mes galime dabar... Tačiau nostalgija gali tapti ir savotišku pamatu, kuris rodo, kad turime nuo ko atsispirti, ką tęsti. Tada ji tampa stiprybe, o ne suvaržymu. Literatūrinės tradicijos prasme Kaunas yra unikalus miestas.
Norėčiau pridurti dar vieną dalyką. Pastebiu, kad daugelis dar įsivaizduoja, jog Kaunas yra beveik tokio paties dydžio ir pajėgumo kaip Vilnius. Čia jau ne laikinosios sostinės nostalgija, o vėlyvojo sovietmečio įsivaizdavimas, nes tuo metu panašiai ir buvo. Dabar Vilniuje yra dvigubai daugiau gyventojų nei Kaune ir į šią duotybę volens nolens turime atsižvelgti. Kad nebandytume kakta pramušti sienos ir nesigraužtume, jog esame menkesni ir t. t. Kai turi šį santykį omenyje, suvoki, kad, pavyzdžiui, mūsų renginiuose apsilanko proporcingai ne mažiau, o gal ir daugiau žmonių negu sostinės literatūriniuose renginiuose. Man atrodo, kad tai, jog Kaunas mažesnis už Vilnių, turi daug pranašumų. Jei pavyksta ką nors nuveikti, tai greičiau pastebima ir pokytis gali būti gilesnis. Apskritai žmonės čia vienas kitą geriau pažįsta, glaudžiau bendrauja, akademinė ir literatūrinė aura yra labai jauki. Kaunas man yra jaukus, svetingas miestas, o kartu toks, kuris turi viską, ko reikia kultūringam gyvenimui: universitetų, teatrų, muziejų, na, ir tarptautinį literatūros festivalį.
Tai, kad Kaunas mažesnis už Vilnių, turi daug pranašumų. Jei pavyksta ką nors nuveikti, tai greičiau pastebima ir pokytis gali būti gilesnis.
– Ko Jums labiausiai trūksta Kauno literatūriniame gyvenime?
– Apskritai reikia pasakyti, kad literatūrinis gyvenimas Kaune pastaraisiais metais labai pagyvėjo. Bibliotekos, Maironio muziejus, Menininkų namai rengia naujų knygų pristatymus, susitikimus, paskaitas, knygų klubus – tik spėk sekti.
Labiausiai man mieste trūksta specialiai paaugliams skirtų renginių, festivalio ar skaitymų serijos. Vaikų literatūros srityje šis tas vyksta ir apskritai tėvai supranta, kad vaikus reikia pratinti prie skaitymo, reikia pirkti knygas.
Jaunimo auditorija – labiausiai apleista. Žinoma, su ja dirbti sudėtinga – paaugliai maištauja, ieško savo tapatybės, savo autoritetų. Deja, literatūra jiems dažnai siejasi su kažkuo senu, apdulkėjusiu, primestu iš šalies. Tačiau jeigu su jais būtų kalbama jų kalba – filmų, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų kalba – neabejoju, kad tai padėtų rasti ryšį su knyga. Manau, kad tokia iniciatyva būtų kur kas naudingesnė negu tie skaitymo iššūkių, skaitymo skatinimo vajai, neturintys konkretaus adresato.
– Pristatant festivalį deklaruota orientacija į apgalvotą programą, lėtus ir atidžius skaitymus, o ne paviršutinišką pramogą. Kaip vertinate festivalio perspektyvą tapti atsvara komerciškai aktyviai ir dėl to vis dažniau kritikuojamai Vilniaus knygų mugei?
– Mes manome, kad ir šiais laikais netrūksta žmonių, kurie nori įsigilinti į knygą, susitikti su jos autoriumi. Kurie nori gyvame, nevirtualiame pokalbyje paklausti jo visko, kas guli ant širdies, išgirsti protingą, o gal šmaikštų atsakymą, – rašytojai juk žodžio menininkai! Man regis, ir išgirsti, kaip mėgstamas autorius skaito kūrinį sava kalba, kaip jį intonuoja ir kurias vietas tekste pabrėžia yra neįkainojama patirtis.
Dėl Vilniaus knygų mugės – manau, ji labai reikalinga. Knygos žmonėms, skaitytojams reikia kartą per metus susitikti, sužinoti visas leidybos naujienas. Leidyklos per kelias mugės dienas uždirba tiek, kiek paprastai per kelis ar daugiau mėnesių. Be to, knygų mugė reikalinga jaunimui. Jiems svarbu pajusti, kad skaitymas traukia ne tave vieną, kad tokių žmonių yra daug, – žinau tai iš savo dukterų. Šiaip ar taip, tai unikalus renginys, todėl nemanau, ar jo koncepciją pavyks padauginti, ko dabar, regis, siekiama.
Mes, Kauno literatūros savaitės organizatoriai, norėtume festivalį laikyti antru, tolesniu, žingsniu į knygų pasaulį. Vilniaus knygų mugė labiau yra susipažinimo, šurmulio, verslo vieta, o mūsų festivalis – reiklesnės atrankos, atidesnio skaitymo, susitikimo akis į akį su grožinės literatūros kūrėjais vieta.
– Šių metų atviras mikrofonas ir nepriklausomų žurnalų („Rankos“, „Gegutė“) pristatymai parodė alternatyviosios scenos gyvybingumą. Kaip ateityje planuojate integruoti šiuos neinstitucinius judėjimus?
– Mums svarbu neužsidaryti vien tik savo burbule, stengiamės būti atviri įvairiems žmonėms ir bendruomenėms. „Atviras mikrafas“ yra pati geriausia platforma parodyti save ir būti pastebėtam. Norėtume tai tęsti ir ateinančiais metais, bet ne viskas priklauso nuo mūsų. Jei rašančiam jaunimui to reikės – tikrai laikysime šias duris atviras.
Žurnalų leidėjų pokalbiu mėginome parodyti, kad literatūra nėra tik eilėraščių ar prozos rašymas užsidarius. Tai ir kolektyvinė kūryba, bandymas su kolegomis sulipdyti ką nors bendro. Šiomis dienomis rašančių netrūksta, bet trūksta grįžtamojo ryšio, keitimosi idėjomis, vieniems kitų palaikymo. Žurnalas yra vienas geriausių būdų tą aidų kambarį (angl. echo chamber) sukurti.
– Šiais metais į kai kuriuos susitikimus buvo parduodami bilietai. Ar toks sprendimas pasiteisino ir netapo papildomu barjeru tarp kultūros elito ir platesnės Kauno visuomenės?
– Turėjome tam tikrų nuogąstavimų, bet situacija tokia, kad finansavimas kultūrai nedidėja, o infliacija, kainos nestovi vietoje... Iš Kultūros ministerijos ir kitų atsakingų pareigūnų girdime, kad finansavimą žadama dar labiau apkarpyti. Taigi įvesti bilietus nusprendėme ne iš didelio noro, o iš būtinybės. Turiu pasakyti, kad lankytojai tai priėmė supratingai – publikos nesumažėjo, netgi padidėjo. Esame laimingi, kad žmonės suprato mūsų žingsnį. Beje, bilietai nebrangūs – už keliolika eurų buvo galima apsilankyti visuose festivalio renginiuose.
– Šeštasis puslapis užverstas. Kokios pagrindinės idėjinės pamokos iš šių metų festivalio diskusijų taps pamatu kitų metų temoms?
– Dar nenoriu išduoti! Idėjų kitiems metams, be abejo, turime, greitai rinksimės su komanda ir kolegija aptarti ateities planų. Yra keletas autorių, kurie šiais metais negalėjo atvykti, bet norėtų pasirodyti Kaune 2027-aisiais, tad tikimės, kad viskas pavyks. Taip pat tikimės, kad kultūros ir savivaldybės parama visai nenutrūks, kad festivalio iniciatorius – Vytauto Didžiojo universitetas – mus toliau palaikys ir globos.
Galvojame kreiptis ir į kauniečius. Norime sukurti pastovesnį mechanizmą, kaip mums bendradarbiauti, kaip išlaikyti ir plėsti festivalį. Akivaizdu, kad pakviesti žymesnius autorius sudėtinga – negalime pasiūlyti nei didelių honorarų, nei milžiniškų knygos pardavimų. Iš dalyvių sulaukiame daug gerų atsiliepimų: jiems patinka kokybiški renginiai, skaitymai, jie džiaugiasi šeimyniška, svetinga atmosfera. Tačiau tam, kad jie atvažiuotų, turi būti tam tikros išankstinės sąlygos, todėl mums labai aktualus ir mecenatystės klausimas. Kad galėtume pasikviesti Nobelio laureatą ar pasauliniu mastu žinomą rašytoją, reikia turėti kur kas rimtesnį finansinį pagrindą.
– Kiekvienas sėkmingas festivalis pasiekia etapą, kai tenka rinktis: augti į didesnį, masinį renginį ar sąmoningai riboti savo mastą. Kokią Kauno literatūros savaitės ateitį matote Jūs?
– Manau, kad dabartinė festivalio apimtis yra optimali, bet kokybės kartelę ir autorių sąrašą geografijos ir žinomumo prasme galime ir norime kelti. Kita vertus, mūsų veikla neapsiriboja vien festivaliu: jau ketvirtus metus rengiame „Literatūros savaitės“ klubą, rudenį – „Šetenių skaitymus“, kuriuos šiemet tikimės išplėsti iki „Šetenių simpoziumo“. Jame, be lietuvių, dalyvaus ir lenkų, ukrainiečių rašytojai.
– Kad festivalis būtų gyvas, jam reikalinga nuolatinė auditorijos kaita. Kaip planuojate auginti savo skaitytoją?
– Vis dėlto galiu išduoti vieną sumanymą – šiais metais minėjome Česlovo Milošo 115-ąsias gimimo metines, o kitais metais norime grįžti prie Kauno literatūrinių legendų. Tai J. Pilyponis, lietuvių nuotykinės, pramoginės literatūros pradininkas. 2027 m. minėsime jo mirties 80-ąsias metines, tad turime sumanymą surengti vieno iš jo romanų viešus skaitymus. Šio autoriaus knygas mano karta, nekalbant apie dar vyresnes, tiesiog rijo naktimis. Jaunesnė karta yra jį primiršusi, tad norime apie jį priminti.
Ką pamatysime kitais metais, priklauso ir nuo lankytojų pageidavimų, ir nuo iniciatyvos. Rengdami Kauno literatūros savaitę stengiamės klausytis auditorijos, kuo jie domisi, ką skaito, ir į tai atsižvelgti. Žinoma, turime ką pasiūlyti, norime parodyti kokybiškus autorius, bet jaučiame, kad būtinas ir dialogas.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai