„Liūdni slibinai“ išlydėjo Senuosius ir pasitiko Naujuosius metus Kaune vykusiame koncerte su VDU kameriniu orkestru. Sausakimšoje žiūrovų salėje grupė priminė, kad ateinantys metai yra ne tik Ugninės Beždžionės, bet ir Bibliotekų.

Paskutinį metų vakarą šventiniame koncerte ryškiausios „Liūdnų slibinų“ dainos skambėjo pritariant styginių orkestrui. Dviejų dalių koncertinėje programoje jau trečius metus iš eilės susitiko „slibiniškasis“ šou su klasikinės muzikos tradicija. Pasirodyme netrūko literatūrinių įžvalgų ir scenoje skraidžiusių įvairių šventinių fejerverkų.

Pasitikdami Bibliotekų metus „Liūdni slibinai“ dalinosi įvairių autorių citatomis, galinčiomis įkvėpti naujiems metams.  Šiais metais pristatę netradicinio formato programą ir albumą „Viskas netrukus baigsis“ atlikėjai pastebėjo, kad visgi tapti geresniais labiausiai padeda mintis, kad mirsi.

„Prisimeni, kad mirsi, ir iškart pakyla noras nešvaistyti laiko, kam nereikia“, - sakė programos literatūrinę dalį vedęs Vaidas Kublinskas.

Pirmą kartą po stiprių sveikatos sutrikimų scenoje pasirodė „Liūdnų slibinų“ moteris Aistė Lasytė. Jos scenos kolegos šmaikštavo, kad po ligos ji įgavo naujų talentų. Vienas jų – gebėjimas prognozuoti ateitį. Kaip įrodymas buvo pristatyta Aistės prognozė ateinantiems metams skirtingiems horoskopų ženklams.

„Avinui metai bus įvairūs. Jautis, ką bedarytų, bus kaip bus. Dvyniams, Liūtams, Mergelėms ir Vėžiams tinka anksčiau paminėti“, - rimtu tonu skaitė Vaidas Kublinskas.

Šįkart VDU didžiojoje salėje grupė pristatė atnaujintą programą su VDU kameriniu orkestru, kuriai dirigavo grupės vis liaupsintas dirigentas Giedrius Vaznys. Pritariant styginių orkestrui be gerai žinomų „Liūdnų slibinų“ hitų „Daina raginanti tautą“ (liaudyje geriau pažįstama „Ralio karvytis“ vardu), „Pieno fabrikėlis“ ar „Netvarka“, iškilmingai skambėjo kūriniai iš septynerių grupės gyvavimo metų. Apžvelgdami asmenines problemas ir svajones grupės nariai atliko gerbėjams gerai pažįstamą triptiką iš kūrinių „Jeigu aš būčiau gražus“, „Jeigu aš būčiau vyras“ ir „Jeigu aš būčiau didelis“. Neaprėpiamas žmogaus paslaptis žadino „Liūdnų slibinų“ prieteliaus Maironio tekstais kurtos dainos „Kas tas paslaptis suprastų“ bei „Jaunos dienos“. Atsižvelgami, kad į koncertą susirinko įvairaus amžiaus ir pomėgių publika, atlikėjai dedikavo kūrinį ir šokių muzikos gerbėjams. Jiems sakmbėjo pagal Salomėjos Nėries tekstą sukurtos „Varnos“ su specialiais Dominyko Vaitiekūno naujametiniais „go – go“ šokiais. Sunkesnės muzikos mylėtojams buvo ištraukta Donelaitiška artilerija, o svajingiems jausmams - „Žiemos pasaka“ bei vienas pirmųjų grupės kūrinių „Pilnatis“.

Pasirodymo pabaigoje Vaidas Kublinskas pasidalino portugalų posakiu: „Svečiavimasis visada suteikia malonumo, jei ne atvykimu, tai išvykimu“. Panašu, kad net artėjant vidurnakčiui publika neskubėjo išvykti – šūksniais ir ovacijomis iškvietė „Liūdnus slibinus“ atgal į sceną dviems pakartojimams. Atsidėkodamas už kartu praleistą vakarą Dominykas Vaitiekūnas palinkėjo visiems būti sveikiems ir laimingiems, kiek tik pajėgia.